Aukštaūgė šviesiaplaukė pasižiūri į mane žydromis akimis ir, tarsi kuo prasikaltusi, teisinasi: „Tiesiog šiuo gyvenimo momentu man viskas yra gerai“. Dizainerė niekuo nesiskundžia, su niekuo nekovoja, tik kantriai ir su didele meile kitiems padeda pristatyti ir parduoti jų kūrinius. Ji pati dabar nekuria kolekcijų.
Manekenė, kuri tapo dizainere
Per pietų pertrauką ar pavakare išėjus į sostinės Gedimino prospektą nesunku ją atskirti minioje. Jei virš kitų galvų prasistiebia šviesiaplaukė, neavinti aukštakulnių, greičiausiai tai – savais reikalais skubanti Nacionalinės mados ir dizaino galerijos vadovė L.Barkauskienė. Tokių 1,85 metro ūgio merginų, lyg tik ką nulipusių nuo podiumo, nedažnai sutiksi gatvėje.
Liną lengva palaikyti manekene ir, nors ji taip nesipelno duonos, yra išbandžiusi šį darbą. Dėl pernelyg aukšto ūgio išgyvenančiai paauglei tėvai pasiūlė tapti manekene, tačiau ši veikla trukdė mokslams.
Bet kūrybingai merginai jau tada niežėjo rankos – vis rūpėjo pataisyti demonstruojamus drabužius. „Tačiau jei jau imi keisti dizainerio kurtus drabužius, tau ne vieta tarp manekenių“, – šypteli Lina.
– Kada pastebėjai, kad tave traukia mada, kad nori ją kurti?
– Mokykloje gavome užduotį nupiešti drabužių, ir tai, matyt, kažką išjudino mano smegenėlėse: pradėjau mąstyti, kad man reikėtų to pasimokyti. Nuo devintos klasės jau žinojau, kad studijuosiu Vilniaus dailės akademijoje. Iš pirmo karto ten neįstojau. Pasimokius metus piešimo – pasisekė. Viskas yra įmanoma: sieksi ir pasieksi.
– Kodėl apsisprendei studijuoti kostiumo dizainą, o ne tapybą?
– Man patinka krapštytis: siūti, megzti, sėdėti prie siuvamosios mašinos. Kai dar buvau pyplė, šliaužiodama po namus išgirdau keistą garsą. Taip smalsu buvo, iš kur jis sklinda, kad atsistojau ir nuėjau pasižiūrėti. Tai buvo pirmieji mano žingsniai! Pasirodo, tada močiutė siuvo „Singer“ mašina. Skamba mistiškai, bet taip iš tikrųjų buvo. Lėlėms suknelių nesiūdavau, bet mane visada traukė audiniai.
Pirmoji kolekcija liko kaboti spintoje
Studijuodama Vilniaus dailės akademijoje L.Barkauskienė kartu su drauge Vita Ragele kurdavo bendras kolekcijas ir stengdavosi su jomis dalyvauti visur, kur kviečia jaunus perspektyvius menininkus. Prieš septynerius metus Kaune, renginyje „24 mados valandos“, jų dueto kolekcija „Prieskoniai“ laimėjo pagrindinį prizą. O štai pačios Linos kurta septynių modelių kolekcija, skirta bakalauro studijų baigimui, liko pas tėvus Kaune.
„Kai esi studentas, galvoji apie meną, savirealizaciją. Jaunam menininkui sunku rūpintis vadyba, pardavimu“, – sako L.Barkauskienė, kaip tik tuo dabar besirūpinanti: kaip parduoti įvairių kūrėjų darbus, eksponuojamus Nacionalinėje mados ir dizaino galerijoje.
Kai žmonės užkopia į viršutinį prekybos centro „Gedimino 9“ aukštą pasigrožėti iš ten atsiveriančiais Vilniaus vaizdais, jų laukia dar viena staigmena. „Daugelis nustemba atradę erdvę, kurioje yra tiek skirtingų kūrėjų. Ir užsieniečiai, ir lietuviai prašo papasakoti ir apie pačius kūrėjus, ne tik apie jų darbus, – sako galerijos vadovė. – Man įdomu tai, kad bendrauju ir su menininku, ir su jo klientu, matau abi puses. Tai yra retas patyrimas“.
Kūrybai reikia laiko ir pinigų
– Dabar padedi kitiems dizaineriams, bet pati nebekuri kolekcijų. Neapmaudu?
– Jei nori, viskas įmanoma. Bet joms kurti būtini pinigai, o dar iš kažko gyventi reikia. Mokydamasi magistrantūroje radau darbą, todėl laiko asmeninėms kolekcijoms nebeliko.
– Skrajojanti padebesiais menininkė darbe turėjo išmokti disciplinos.
– Ir disciplinos, ir įsiklausyti į klientą, jį suprasti. Negali visąlaik brukti savo nuomonės. Trejus metus dirbau su dviem klientais – belgų ir olandų drabužių siuvimo kompanijomis. Dalyvavau visame gamybos procese: nuo eskizų piešimo iki ką tik sukurtų gaminių. Šis patyrimas buvo įdomus.
– Kokia patirtis tame darbe tau buvo vertingiausia?
– Supratau, kaip svarbu mokėti bendrauti su žmonėmis, su kuriais dirbi. Man šnekėti labai patinka, todėl paprastai lengvai randu bendrą kalbą. Aišku, kalbantis angliškai sunkiau išaiškinti, kokie turi būti raštai, modeliai, kirpimai. Bet jei menininkas turi lapą ir pieštuką, gali viską nupiešti. Taip ir darydavau, kai pritrūkdavau žodžių.
Man patinka visos kūrybos dalys. Greitai piešti eskizus, kai mintys veja viena kitą, ir pavaizduoti idėjas, kurios atrodo viena už kitą geresnės. O kai pradedi žaisti su spalvomis, kuriamas modelis įgauna dar daugiau gyvybės. Jei tai būna pramoninis daiktas, piešiu pieštuku klientui, o po to viską suvedu į kompiuterį. Jei pati kuriu kolekciją, viską piešiu popieriuje, ten dėlioju ir spalvinius potėpius.
Šypsosi gyvenimui
– Taip užsidegusi kalbi – gal laikas vėl pradėti kurti?
– Turiu tokią problemą – visko noriu iš karto. Bet ant visų kėdžių juk vienu metu neatsisėsi. Tiesiog dabar darau tai, ką spėju.
– Turi jaunesnę seserį. Ji kitokia nei tu?
– Kai augome, labai mušėmės. Dabar sesuo yra viena geriausių mano draugių. Ji šiuo metu su banglente gaudo bangas Karibuose. Sesei pastovumas yra pats baisiausias dalykas. Ji susigalvojo išvažiuoti ir pagyventi užsienyje, o aš turėjau minčių, ką daryti čia. Gyvenau su planeliu.
– Ir toliau gyveni pagal planą?
– Ne, jau seniai jo nebėra. Jis baigėsi kartu su studijomis Vilniaus dailės akademijoje. Dabar man viskas yra labai gerai, nesiskundžiu gyvenimu. Jei išeini į gatvę nusiteikęs tądien visiems sugadinti nuotaiką, tai pavyks. Jei pats šypsaisi, ir visi aplink atrodo geri, mieli. Jei reikėtų paverkšlenti, visąlaik sugalvotum dėl ko. Bet jei turi daug darbo, tam nelieka laiko, – atsako Lina, prieš metus pradėjusi dirbti Nacionalinėje mados ir dizaino galerijoje ir prieš tiek pat laiko ištekėjusi.
„Vestuves suplanavome labai greitai. Tikrai nebūčiau spėjusi pati pasisiūti vestuvinės suknelės, jei ne draugė. Apskritai tada supratau, kiek daug gerų žmonių mus supa“, – prisiminė svarbų savo gyvenimo įvykį, kai su ilgamečiu draugu nusprendė sukurti šeimą. Bet apie ją paklausta Lina nutyla: „Šeima tegu lieka namuose“.