„Reveranse“ nusilenkiama kiekvienam svečiui

Prieš ketverius metus Mažeikiuose įsikūrę Knistautai norėjo būti kitokie nei viena prie kitos susispietusių kirpyklų meistrai. Bet tam reikėjo sulaužyti tradicišką žmonių mąstymą, padaryti ką nors nauja.

29-erių Donata ir 36-erių Linas, vienas kito kalbą pertraukdami, skuba pasakoti apie savo verslo pradžią. Bet abu pabrėžia, kad nuo pat pradžių žinojo, kaip dirbs.

„Tai turėjo būti šeimos duetas. Visą dėmesį skyrėme kiekvienam atėjusiam žmogui. Iš pradžių klientai to nesuprato. Atsisėda, o mes ateiname abu ir svarstome, ką būtų galima padaryti. Linas kirpimą parenka, aš nudažau plaukus, išplaunu galvą, Linas išdžiovina. Tai žmonėms buvo didžiausia keistenybė, bet per tiek metų jau priprato“, – pirmaisiais įspūdžiais apie naujai atidarytą kirpyklą dalijosi Donata.

Iki tol vyrus kirpęs Linas ėmė rūpintis moterų plaukais – madingos šukuosenos, įdomūs kirpimai. O Donata kerpa vyrus, pasirūpina moterų nagais, makiažu.

Knistautai prisiminė, kaip žmonės smalsavo sužinoję, jog kirpykloje kerpama karštomis šukomis ir atliekamas ilgalaikis blakstienų priauginimas. Donata viena pirmųjų Lietuvoje pradėjo šią procedūrą. Pati kikeno – jei būtų žinojusi, jog reikės paaukoti laiko ir jėgų, kad po vieną blakstieną pincetu priklijuotų, būtų nesimokiusi šio amato. Bet išmoko.

„Pamatę reklamą visi puolė skambinti ir klausti, kaip atrodo tos karštos šukos. Tas pats buvo ir dėl tų blakstienų. Sėdi žmogus kėdėje, dažai jam plaukus, o čia – dėl tų blakstienų „alio alio“ į telefoną. Taip kelias dienas lakstėme ir aptarnaudami klientus, ir aiškindami skambinusiesiems apie naujoves“, – juokdamasis pasakojo Linas.

Bet šeima stengiasi, kad tokių trukdžių būtų kuo mažiau. „Norime sukurti jaukią aplinką. Dar vienas dalykas: jei kirpykloje yra moterų, tai vyrų nebus. Tad kiek galėdami saugome kiekvieno privatumą. Juk moterims nesmagu, kai jas kas mato su segtukais ar pusiau išdažytas“, – aiškina Linas.

Idėjų paieškos Liną atvedė iki aukštosios mados – dizainerių darbuose kirpėjas randa minčių, kurias būtų galima pritaikyti klientų šukuosenoms. Todėl ant Donatos, kuri dažnai būna Lino modeliu, galvos atsiradęs tinklas – tai vėl madingo gipiūro interpretacija.

Taip netyčia, kaip jie patys sako, šalia darbo salone atsirado fotografija – tiesiog reikėjo užfiksuoti tai, ką darė, kad ilgai kurti darbai liktų bent nuotraukose.

Abu kirpėjai prityla: iš pradžių fotografija atrodė labai paprastas dalykas, bet tik pradėjus paaiškėjo, kad reikia tinkamos studijos ir apšvietimo. Dabar pora fotografavimą dažniau perleidžia profesionaliems fotografams.

„Klientai jau tapo draugais. Sugalvojame su jais idėją, išvažiuojame ir fotografuojame. Žinoma, niekam tai nereikalinga. Tiesiog įsidrąsini ir padarai tai, ko kasdien nedarytum, bet po to ir darbas salone tampa lengvesnis“, – pasakoja Linas.

Tokios fotosesijos – sunkus darbas ir jiems patiems, ir fotografams, ir modeliams. Pavyzdžiui, kai ant modelio galvos iš plaukų kūrė Napoleono kepurę, visa tai užtruko trylika valandų.

Kirpėjai džiaugiasi, kad gali sau leisti tokių pramogų ir svarsto, kad kiti kolegos galbūt ir įdomesnių darbų sugalvotų, bet tikriausiai ne kiekvienas gali sau leisti tokią prabangą. Prarandama visa diena: nepriimi klientų, neturi užmokesčio, deriniesi su fotografu, modeliais ir daug dirbi – tik dėl idėjos.

Kirpykloje apsilanko nuo paprastų miestiečių iki aukštuomenės damų tiek iš Mažeikių, tiek iš didmiesčių.

„Tik šiandien ta „aukštuomenė“ juokingai skamba. Taip vadinami tie, kurie turi daugiau pinigų, bet dažnai po jais slypi skurdas. Todėl mes nelinkę žmonių skirstyti, visiems esame nuolankūs – juk ir kirpykla vadinasi „Reveransas“, – sutartinai kalba Knistautai.

Jie viliasi, kad mažeikietės kitą sezoną neišsigąs ir pasipuoš neoninėmis, ryškiomis sruogomis. „Jau dabar atėjusios moterys klausinėja: „Kas bus nauja? Man reikia visiškai pasikeisti – pasiūlyk ką nors“. Ir tai smagu. Žengiame koja kojon su mada“, – džiaugiasi kirpėjai.

Knistautų šeima stebina ne tik vietos gyventojus, bet ir užsieniečius. Jie sako jau matą, kaip „Mažeikių naftoje“ keičiasi darbuotojų išvaizda. Tai – „Reveranso“ klientai. O jų padėka meistrams – pilna lentynėlė dovanų.

Donata dažnai sulaukia aplinkinių nuostabos, kaip ji nepavargsta nuolat būti su vyru – ir darbe visą dieną, ir grįžusi namo.

„Nesuprantu moterų replikų, kad su savuoju negalėtų tiek daug laiko būti kartu. O aš mėgaujuosi tuo, kad galiu dirbti kartu su vyru, kad kartu kuriame, įgyvendiname savo idėjas. Žinoma, būna, apsipykstame, ypač tada, kai ketiname įgyvendinti kokią naują idėją. Tada prasideda įnirtingos diskusijos, o, žiūrėk, diskutuodami ir šampano išgeriame – taip ir aistras numalšiname, ir susitariame“, – apie darbą kartu pasakojo Donata.

Ir nors moteris sako, jog šeimoje dabar nėra vieno lyderio, viską sprendžia kartu, bet pripažįsta, kad anksčiau šiek tiek lenktyniaudavo: jeigu Linas klientėms priaugina plaukus, kodėl Donatai nepriauginus joms nagų?

Grožio puoselėjimo pamokas moteris perduoda ir vienuolikametei dukrai Ernestai. Šypteli – gal ir ji paseks tėvų pėdomis. Būtų jau trečioji šeimos karta, dovanojantį grožį kitiems, – mat tiek Lino, tiek Donatos mamos yra žinomos Mažeikių kirpėjos.

Ji ištekėjo visai jaunutė, nebuvo nė specialybės įgijusi. Pirmasis mokytojas ir buvo Linas, atvedęs ją į meno pasaulį. Ir Donata į jį nėrė stačia galva. Iš pradžių abu dirbo Lino mamos kirpykloje, o po to prasidėjo: įvairūs kirpimo seminarai, manikiūro mokslai, idėjų paieškos meno parodose, dizainerių darbuose, architektūroje.

„Tai ne tik idėjų filtravimas dėl darbo, bet ir maloni atgaiva dvasiai. Kiek daug žmogus pamatai, pajunti! Dėl to ir negali sustoti. Reikia tobulėti, – nenustojo šypsotis mažeikietė. – Pavargome? Reikia išsikrauti? Tada ir organizuojame tas mažas jaukias fotosesijas“.

Savo šeimos salone ji išbandė ir modelio darbą. Dažnai Linas savo idėjas įgyvendina iš žmonos plaukų, o rezultatą užfiksuoja fotografas. Tiesa, iki tol moteriai dažniau tekdavo ne pozuoti, o pačiai laikyti fotoaparatą. Mokyklos laikais apie penkerius metus ji lankė fotografijos mėgėjų būrelį.

Vasarą kartais net nuo penkių ryto priimdami klientes Knistautai pajunta, jog trūksta poilsio. Tai bene vienintelis didesnis jų šeimos verslo trūkumas. Per dešimt darbo metų tik šiemet šeima susiplanavo penkių dienų atostogas. Donata nusikvatojo: „Reikės sienoje didelį brūkšnį nubrėžti, kad pagaliau mums pavyko tai įgyvendinti!“

Moteris sako, kad dažniausiai tenka pasitenkinti vieninteliu laisvu sekmadieniu. Tada tai į parodą lekia, tai į koncertą arba tiesiog mėgaujasi gamtos teikiamais malonumais.

„O paprastais vakarais tenkinamės jaukia namų ramybe. Aš labiau esu romantikos į namus nešėja. Bet viskas mūsų gyvenime vyksta ekspromtu – nieko neplanavusi imu ir paruošiu romantišką vakarienę prie žvakių šviesos. Pasėdime, aptariame dieną, o paskui į lovas šmurkšt. Prieš miegą – skaitymo dozė. Linas domisi architektūra, tad skaito apie ją, o aš kokią romantišką dramą pagriebiu. Knyga prieš miegą – būtinas dalykas, ir nesvarbu, kada iš darbo grįžti“, – atvirai kalba Donata.