Kaip tai tik sau? Juk esame atsakingi už vaikus, draugus, mylimuosius, gimines, augintinius ir dar daugelį kitų, kuriems ir taip per mažai skiriame laiko. Arba bent jau nuolat save tuo kaltiname. Tad per atostogas lyg ir bandome grąžinti skolas. Būtent taip maniau ir aš iki savo išvykos į Maljorkos saloje esančią „La Serrania“ vilą.
Ką veikti septynias dienas?!
„Menas ir pastabus keliautojas“, „Pasivaikščiojimai po kalnus ir masažas“, „Taiči ir refleksologija“ – skaičiau savaitės atostogų programų pavadinimus vienos Maljorkos vilos interneto tinklalapyje. Būtent tai, ko man reikia, galvojau jau rašydama prisistatymo laišką.
Kvietimą atvykti į viloje vykstančią jogos savaitę gavau ne iš karto. Nekreipdama dėmesio į įsižeidimo vertą pastabą, kad Lietuva nėra jų rinka (nejaugi ir meno, jogos ar masažo sritys turi savo rinkas?), pasidžiaugiau, kad, be darbinių tikslų, galėsiu patobulinti kol kas dar menkas savo jogos žinias ir įgūdžius.
Kraudamasi lagaminą vaizdavausi septynias ilgas dienas, kurių metu vienintelis aiškus ir iš anksto apibrėžtas dalykas – rytinė ir vakarinė jogos treniruotė. Todėl įsidėjau tris knygas, du žurnalus, darbo užrašus ir net nešiojamąjį kompiuterį, kad tik neprailgtų tos „darbinės“ atostogos.
Maljorka pasitiko nesvetingai šalta. Termometras rodė vos dvidešimt laipsnių. O už tūkstančių kilometrų likęs Vilnius džiaugėsi karščiausia vasara. Atrodo, kad Maljorka keršija už kadaise spaudoje mano pasakytą kritiką apie joje praleistas šeimos atostogas. O gal keršija Lietuvoje likę draugai, kad per gerai nebūtų?
Mintyse skaičiavau, kiek į lagaminą susigrūdau trumparankovių marškinėlių, šortų, maudymosi kostiumėlių. Ir vos du megztinius! Ištversiu. Juk čia negali būti visą laiką šalta. Pasirodo, gali. Kartą per šešerius metus. Taigi man pasisekė pataikyti į tą šešetuką.
Stereotipų griūtis nuo pirmų žingsnių
Prieš kelionę apie kitus stovyklos dalyvius nežinojau nieko, išskyrus tai, kad vokietė Heidelinde, atskrendanti į Palmą panašiu laiku, pavėžės mane iki vilos. Kai susitikome ir patogiai įsitaisėme miniatiūriniame išnuomotame „Ford Ka“, pasmalsavau, kiek ilgai ji praktikuoja jogą. Apie penkerius metus. Ir kasmet – po vieną jogos stovyklą.
Po tokio atsakymo pasijutau lyg pirmokė, patekusi į penktokų pamoką. Darbo tikslai išgelbėjo ir šį kartą, ieškant sau padrąsinimo.
Nuo Palmos iki vilos – apie 45 kilometrus. Išsukusios iš greitkelio patekome į kaimo žvyrkelį, vinguriuojantį nuostabaus grožio smaragdo spalvos slėniu, vedančiu Poljensos miestelio salos šiaurėje link. Kai kur iš už alyvmedžių nedrąsiai žvilgčiojo tradicinės raudonų plytų sodybos. Retsykiais iš už posūkio išnirdavo dviratininkų spiečius ar koks burzgiantis „antikvarinis“ plerpalas. Kai kur ganėsi avių kaimenės, lyg prieš šimtmečius žvangėdamos skambalų muzika.
Esu kategoriškai prieš visokius stereotipus, bet šią akimirką supratau, kad ką tik žlugusi mano vizija apie Maljorką buvo absoliučiai stereotipiška – pajūrio kurortai, pilni vokiečių ir anglakalbių poilsiautojų.
Pabėgimas nuo kasdienio gyvenimo
Prie simbolinių vartų, ko gero, jau senokai pamiršusių savo tiesioginę funkciją, mus pasitiko aukštas, šiltų akių, per anksti pražilęs vilos šeimininkas. Aplinkui plytėjo gėlynai, jau pirmą mūsų pažinties akimirką sužavėję savo laukine netvarka. Ore galėjai užuosti lengvą levandų ir verbenų aromatą.
Kol paslaugusis šeimininkas tempė mano „švininį“ lagaminą („Čia mano knygos tiek daug sveria“, – šypsodamasi teisinausi Timui), spėjau sužinoti, kad jau susirinko visos dalyvės – mūsų bus penkios. Ir po penkių minučių Timas kviečia mus visas popiečio arbatos. Kol uodžiau iš puodelio sklindantį citrininių melisų aromatą, vilos šeimininkas trumpai papasakojo savo istoriją.
Pasirodo, kadaise Kanadoje gimęs ir Europoje užaugęs Timas buvo sėkmingas verslininkas, dirbo „Reuters“ naujienų agentūroje ir vadovavo rinkodaros skyriui, atsakingam už plėtrą Rytų Europoje. Vėliau nėrė į privatų konsultacinį verslą viešbučių srityje.
Kol galiausiai vieną dieną suprato, jog nuo visko pavargo ir vietoj kasdienio darbo biure mieliau imtųsi mėgstamos tapybos. Taip kilo idėja įkurti „retreat“, kuriame žmonės atostogų metu būtų mokomi tapyti. Vėliau buvo nuspręsta išplėsti pamokų spektrą.
Ramybės oazė išgydanti skaudulius
Nuolat kartojamas žodis „retreat“ ėmė kelti įtarimą. Išvertus iš anglų kalbos jis reiškia prieglobstį, atsiskyrimą. Intuityviai suvokiau, kad už šio termino slepiasi kažkas daugiau nei meno ar jogos atostogos viloje.
„Terminą „retreat“ kiekvienas supranta savaip, – pradėjo Timas. – Tai savotiškas pabėgimas nuo kasdienio įprasto gyvenimo. Tai vieta, kurioje turi laiko apgalvoti savo gyvenimą. Tai aplinka, kurioje iš šalies ir ramiai gali įvertinti pokyčius – įvykusius ar dar tik planuojamus.
Dažniausiai žmonės, atvykstantys į „La Serrania“, būtent to ir ieško – sąmoningai ar ne. Kai kurie iš jų grįžta kiekvienais metais, kiti – kas antri metai. Bet visus juos vienija supratimas, kad toks pasibuvimas su savimi įneša gaivaus vėjo, drąsos ir įkvėpimo į jų gyvenimą. Tie pokyčiai nebūtinai įvyksta iš karto, vos grįžus. Kartais jie nutinka praėjus kuriam laikui. Kartais tokias atostogas pasirinkę žmonės po kelių mėnesių rašo laiškus, kad pasikeitė jų požiūris į darbą, partnerį, galiausiai – į save“.
Skamba gražiai. Šiek tiek primena panacėją, bet juk tam čia ir atvykau, kad pati viską savo rankomis pačiupinėčiau. Lyg pajutęs ore plazdenantį lengvą skeptiškumo aromatą, Timas nuo ąžuolinės komodos paėmė svečių knygą, išmargintą apsilankiusiųjų atsiliepimais.
Prisipažinsiu, neskaičiau jų visų, bet vienos moters trumpas komentaras įsiminė: „Nepaprastas grožis aplinkui ir viduje. Ramybės oazė, išgydanti skaudulius“. Bet juk tai puikiausias „retreat“ paaiškinimas!
Dviratį išrado amerikiečiai?
„Bet kodėl pasirinkote būtent tokią veiklos idėją, o ne, tarkim, įprastus dailės ar jogos kursus?“ – neatlyžau valgydama Timo pagamintą vakarienę ir mėgaudamasi „Rioja“ vyno taure kartu su naujomis savo bičiulėmis – Heidleinde, dirbančia vieno „Porsche“ gamyklos vadovo asistente, kardiologe Christiane, mokymus aukščiausio lygio vadovams Rusijoje organizuojančia vokiete Anja bei chemijos mokslų daktare ir farmacijos įmonių konsultante velsiete Liz.
„Mintis apie ramybės oazę (tegu tai būna manasis termino „retreat“ vertimas – aut.) kilo apsilankius vienoje seniausiai veikiančių tokio tipo poilsiaviečių – „Esalem“ Kalifornijoje. „Esalem“ veikia jau 45 metus ir šį dvasinio tobulėjimo centrą galima drąsiai vadinti ramybės oazių pradininku pasaulyje. Beje, vienas „Esalem“ jogos mokytojų – Thomas Fortelis – kartą per metus atvyksta į „La Serrania“. Jo pamokos itin populiarios“.
„Ar tai vienintelė tokio tipo ramybės oazė Maljorkoje?“ – vėl teiraujuosi Timo.
„Taip, šiuo metu tai vienintelė nuolat veikianti tokia poilsiavietė Maljorkoje. Tiesa, prieš kelerius metus čia buvo atidarytas garsiojo „The Ashram“ dvasinio tobulėjimo centro Kalifornijoje filialas. Nejau negirdėjote apie jį? – į mano klausiamą žvilgsnį atsakė nustebęs Timas. – Ten juk visos Holivudo žvaigždės važiuoja!
Pavyzdžiui, prieš kelerius metus ten ilsėjosi Gwyneth Paltrow, o Rene Zellweger po abiejų priverstinio pastorėjimo atvejų filmuojant „Bridžitos Džouns dienoraštį“ pasirinko būtent šią vietą svoriui numesti. Tarp nuolatinių klienčių – ir Oprah Winfrey.
„The Ashram“ galioja labai griežta disciplina, dieta bei daug fizinio krūvio, kurį palengvina į programą įeinantys masažai, dvasinės praktikos ir atsipalaidavimo pratimai. Savaitės programa žmogui kainuoja per 4 tūkstančius dolerių. Maljorkos filiale, kuriame irgi tikėtasi sulaukti Europos žvaigždžių, kainos savaitei buvo apie 2 tūkstančius eurų (palyginimui galiu pasakyti, kad „La Serrania“ kaina savaitei su gardžiu šeimininkų ruoštu maistu – nuo 750 eurų).
Jų filosofija yra ta, kad, atskleidęs dar nepatirtas fizinio kūno galimybių ribas, žmogus pasikeičia ir dvasiškai. Trumpai tariant, jūs patiriate tokį fizinį krūvį, kad vieną akimirką galvoje besisukantys klausimai „kodėl“ tiesiog išnyksta. Bet nurimkite – programos „La Serrania“ nėra tokios radikalios“.
Timas mane nuramino ir palinkėjo visoms labos nakties.
Pasaulis be mūsų nesugrius
Kito ryto potyrius pažadėjau įsiminti kaip stereotipinį savo jėgų nuvertinimą – dar neprasidėjus jogos pamokoms buvau save įrašiusi į silpniausių „pradinukių“ gretas. Paaiškėjo, kad be reikalo. Labiausiai padrąsino ir sužavėjo Liz pavyzdys – būdama mano mamos amžiaus, ji ryžosi pirmą kartą išbandyti jogą!
Na, kodėl dauguma mūsų moterų taip anksti save nurašo? – ramybės nedavė liūdnas retoriškas klausimas. Ir iš viso: kaip dažnai mes save nuvertiname net nepasakę „op“.
Po rytinių pratybų Timo partnerės Martinos ruošti pusryčiai ir kavos aromatas leido trumpam pamiršti už lango barbenantį lietų. Sode esantis baseinas, savo interjero sprendimu primenantis madingus paplūdimio klubus, vienišas liūdėjo. Tolumoje ryškėjanti debesų properša žadėjo šiokią tokią viltį.
Na, ką gi, paskambinsiu keletui draugių, peržvelgsiu naujienas internete – kūriau dienos planus. Tol, kol neslėpdamas šypsenos Timas pareiškė, kad jo viloje neveikia jokie mobilieji telefonai, o interneto ryšys yra miestelyje už 10 kilometrų...
Nelaikau savęs nuo technologijų priklausoma asmenybe, bet, prisipažinsiu, kažkur giliai galvoje kirbėjo nerimas – tai kaip aš dabar be komunikacijos su artimaisiais, bičiuliais ir klientais? Nerimas augo suvokus, kad ir jie be manęs kažkaip turės išgyventi. O jeigu kas nors nutiks? O gal jiems manęs reikės?
Žinote, ką supratau išgyvenusi tą savaitę be telefono ir interneto? Mes taip dažnai save sureikšminame. Tas mažas mūsų aplinkos pasaulis nesugriūva mums pasitraukus iš jo dienai, savaitei ar net dviem.
Jokios prievartos — net ir prieš save
Bet dar didesnis buvo kitas atradimas – ramybė. Suvokusi situacijos neišvengiamumą, tiesiog išbraukiau darbo, namiškių, santykių su draugais problemas iš savo minčių dienotvarkės.
Ir staiga supratau: štai ką reiškia atostogos tik sau! Juk visą šį laiką skirsiu tik tam, kas man įdomu, ir dėliosiu jį taip, kaip man norisi! Noriu – miegu, noriu – skaitau ar šnekučiuojuosi su vilos šeimininkais. Aš laisva nuo bet kokių įsipareigojimų ir tradicinių savo vaidmenų.
„Net jei neturi nuotaikos jogai, gali likti savo kambaryje. Jokios prievartos. Prieš save – taip pat. Toks yra vienas pamatinių budizmo principų“, – ištaria mūsų mokytoja Claudia per pirmąją pamoką.
Žvelgdama atgal galiu pasakyti, kad tos septynios atostogų dienos prabėgo visiškai nepastebimai. Laisvu nuo jogos bei susibūrimų prie valgomojo stalo metu galėjai važiuoti į netoliese esančius miestelius, eiti pasivaikščioti po kalnus, skaityti, rašyti, piešti, miegoti, kurti.
Nuoširdžiai prisipažinsiu: nė akimirką nebuvo iškilęs klausimas, o ką dabar daryti? Ir netgi „nieko nedarymas“, tradiciškai smerkiamas kaip tinginystės apraiška, čia man nekėlė jokios sąžinės graužaties.
Kiekvieną vakarą, grožėdamasi už Tramuntanos kalnų besileidžiančia saule, klausydamasi kažkur kaimynystėje liūdnai bliaunančio vienišo asilo ar iš tolumos atsklindančios avių varpelių muzikos, aš mėgavausi prabanga pabūti su savimi. Man nesinorėjo traukti iš krepšio darbo užrašų, nerūpėjo pasaulyje vykstantys kataklizmai, nesuviliojo ir iš Lietuvos atsivežti žurnalai su mūsų „pasaulėlio“ aktualijomis.
Atsiverčiau vos vieną atsivežtą knygą – kažkada jau skaitytą Kahlilio Gibrano „Pranašą“. Ir turbūt tik tam, kad surasčiau išminčiaus mintį, įprasminančią tylos, ramybės ir taikos su savimi atostogas. „Ir pasidomėjo vyras: „Sakyk mums, kaip pažinti save?“ Ir jisai tarė: „Jūsų širdys tylomis sužino dienų ir naktų paslaptis“.
Aš būtinai dar čia sugrįšiu, tyliai pažadėjau sau išvykdama.