„Šiandien tikrai niekas nesistebės, neišvydęs manęs biure. Telefoną, tikiuosi, į rankas paimsiu nebent tuomet, kai man skambins Laimutis. Arba jei norėsiu paskambinti aš. Noriu atsipalaiduoti. Noriu pasigražinti. Juk rytoj išteku.
Jau viskas, regis, suplanuota: mūsų laukia graži ceremonija bažnyčioje už Vilniaus, jau puošiama mūsų vestuvių vakarienės vieta. Kokia ji? Daugeliui puikiai pažįstama, gal net niekuo nestebinanti, bet žinau, kad ji bus taip papuošta, jog atrodys stilingai, elegantiškai.
Tokios noriu ir mūsų šventės. Ne, jokios pompastikos! Noriu pabūti su draugais, tėvais ir artimiausiais giminaičiais. Miela buvo juos pakviesti – taip retai juos matau. Kokie šaunūs, prisimenu, būdavo mūsų giminės susiėjimai...
Iš pradžių ketinome su Laimučiu susituokti užsienyje, bet juk dabar taip retai galime skirti laiko savo brangiems žmonėms. Tad švęsime kartu. Dalyvaus Laimučio tėvai, jo seserys su šeimomis. Iš Londono atvyks mano sesuo Giedrė, iš Amerikos – mano nuostabi draugė Virginija. Jos bus pamergės. Ne, nerengsiu jų vienodomis kaspinais perrištomis suknelėmis. Tik tokia pat spalva, siluetas, bet puošmenos ir modeliai skirtingi.
Su mama aptarėme keletą jos aprangos variantų – visi jie puikūs, mudviem ramu: išsirinkusi bet kurį komplektą ji atrodys nuostabiai.
Kaip atrodysiu aš? Bažnyčioje vilkėsiu Juozo Statkevičiaus suknelę, per vakarienę – Ramunės Piekautaitės. Taip, turiu draugų ir pažįstamų visame pasaulyje, bet juk vestuvės – Lietuvoje, Juozas ir Ramunė – lietuvių dizaineriai, su kuriais mane sieja draugiški šilti ryšiai. Jie žino, kaip turėčiau atrodyti, todėl net negaišau laiko ir per daug nesigilinau į detales. Kam? Juk jie kūrėjai, kodėl turėčiau varžyti jų kūrybinę laisvę. Taip, noriu atrodyti įspūdingai, bet įspūdį kurs tikrai ne suknelė-tortas.
Beje, ir mūsų vestuvių tortas bus skoningai papuoštas ir labai skanus. Ne, gulbių ir kosmonautų, kaip juokavo vienas virtuvės vadovų, jaunavedžių figūrėlių ant torto viršūnės nebus.
Mudviejų žiedai jau seniai paruošti. Klasikiniai, tradiciniai.
Iš draugių pasakojimų žinau, kad vestuvių dieną tenka tiek bendrauti ir rūpintis kitais, kad vėliau tiesiog nebeprisimeni savęs toje šventėje. O aš noriu prisiminti savo vestuvių dieną!
Tikiuosi, padariau viską, kad atmosfera nebūtų įpareigojanti, kad būtų iškilminga, gražu, bet kartu ir nesudėtinga. Žinau, man vis tiek viskas rūpės – juk visuma sudaryta iš detalių. Vakaro programa? Bus šiek tiek operos, šiek tiek šiuolaikinės muzikos.
Žinau, kad užtruksiu puošdamasi, kad lauks svečiai, bet, tikiuosi, mudviem su Laimučiu dar prieš šventę pavyks pabūti bent akimirką dviese. Ir pasidaryti nuotrauką ne fotoalbumui, o savo sielai.
Džiaugiuosi, kad, nors rūpesčių buvo gana daug – juk kasdienes pareigas ir darbus teko derinti su vestuvių organizaciniais reikalais, – šiandien nėra nieko, ką norėčiau užmiršti, kas mane erzintų. Ramu. Ir noriu, kad ne tik rytoj, bet ir toliau taip būtų.
Kas pasikeis po vestuvių? Su Laimučiu mudu kartu – jau devinti metai. Argi gali kas nors iš esmės pasikeisti? Na, žinoma, žmona skamba svariau nei gyvenimo draugė. Pavardės nekeisiu – Laimučiui patinka Valentaitė. Bet per brūkšnelį pridėsime Pinkevičienė.
Ko sau palinkėsiu? Ne sau – mums palinkėsiu. Daug meilės, šilumos, ramumos. Po vestuvių norėsime pabūti dviese, išvyksime, kur šilta, jauku, ramu“.
Kalbino Daiva KAIKARYTĖ