Kavinėje Snieguolė užsisako juodosios arbatos. Angliški įpročiai? „Taip, arbata yra vienas mėgstamiausių mano gėrimų, – prisipažįsta ji. – Ir man labai patinka popietinis arbatos gėrimo ritualas. Tačiau ne visos britų tradicijos man artimos. Tarkime, visai nesidomiu futbolu ir esu laiminga, jog tai nerūpi ir mano vyrui“.
Su Snieguole kalbamės apie užterštą Londono orą ir įspūdingo grožio parkus, neišauklėtus britų vaikus ir visuotinę tautos meilę augintiniams. Ir, žinoma, apie didžiausią moters aistrą – šokius.
– Šokiams atidavėte visą vaikystę, nuo mažens šokote „Sūkurio“ šokių kolektyve. Ar nebuvo gaila aukoti paties nerūpestingiausio laiko?
– Tai nebuvo auka. Man šokiai visada buvo pats maloniausias, įdomiausias ir trokštamiausias laiko leidimo būdas. Nepavydėjau draugams, kurie žaidžia kieme, o aš turiu eiti į šokių repeticiją. Eidavau šokti su didžiausiu noru ir džiaugsmu. Man kaip tik atrodė, kad mano draugai yra nelaimingi, nes jie švaisto gyvenimą tuštiems dalykams – dviračiui ar kiemui.
Negalėjau ir negaliu gyventi be šokių. Jeigu turiu laisvą dieną, jei nereikia eiti į studiją, kurioje dirbu, pradedu nervintis, blaškytis, galvoju, kodėl aš nieko neveikiu, veltui leidžiu laiką. Tuomet bandau skaityti, tačiau mano mintys vis tiek sukasi apie šokius, mokinius, varžybas. Tik šokdama galiu jaustis laiminga, patenkinta gyvenimu ir savimi.
– Tikriausiai sutiksite su posakiu: jei nori visą gyvenimą nedirbti, pasirink mėgstamą darbą.
– Taip ir yra! Neįsivaizduoju savo gyvenimo be šokių. Mano darbas man – ne tik darbas, bet ir laisvalaikis, pomėgis, esu atsidavusi jam visa savo esybe! Savo mokiniams esu ne tik šokių mokytoja, bet ir patarėja. Šokių pasaulyje svarbu, kaip atrodai, kaip jautiesi, kaip kartu šokantys žmonės bendrauja, sutaria. Gali labai gerai šokti, bet jeigu atrodysi prastai ar būsi psichologiškai silpnas, nepasieksi trokštamų aukštumų. Todėl su poromis labai glaudžiai bendrauju, dalijamės visais jų rūpesčiais.
– Jūsų vyras – taip pat buvęs garsus šokėjas. Ar judu dirbate kartu?
– Taip, mes dirbame toje pačioje Londono šokių studijoje. Tai yra labai didelė studija, kurioje šokti moko daugiau kaip 20 trenerių. Abu su Johnu treniruojame poras.
– Tačiau treniruojate ne tik Londone – vykstate ir į kitas pasaulio šalis. Keista, kad jūsų pamokų trokšta net Azijos gyventojai.
– Ypač tai madinga Honkonge. Nors ten niekada nebuvo perspektyvių porų, yra turtingų moterų, kurios trokšta šokti. Toks darbas nelabai įdomus, tačiau pelningas. Ten smagu būti, nes trenerius tos ponios labai gerbia, prižiūri, suteikia idealias darbo sąlygas. Apie pinigus jos negalvoja, gali leisti sau daug ką, net ir pasisamdyti brangiausius pasaulyje šokių trenerius.
Ir Kinija mus užvertė pasiūlymais mokyti šokti vaikus. Kai pirmą kartą ten nuvažiavau, patyriau šoką. Įsivaizduokite mokyklą, kurioje mokosi ir gyvena apie 800 vaikų. Viskas išklerę, surūdiję, vaikų drabužiai džiūsta lauke ant krūmų, tačiau mažieji kinai taip ištreniruoti, jog niekada nepamatysi jų susiraukusių ar nepatenkintų. Jie visada su šypsena sveikinasi, lankstosi, dėkoja ir netgi tokiomis sąlygomis gyvendami yra švarūs, tvarkingi ir kvepiantys. O mes juos mokome šokti.
– Tiek vaikų mokote šokti?
– Taip! Jie būna suskirstyti į grupes po 200 ar daugiau. Tačiau įdomiausia yra tai, kad vaikai yra nuostabūs! Ir jie visi labai stengiasi šokių pamokose, yra nepaprastai uolūs ir darbštūs. Tik kartais susimąstau: kokia tų vaikų ateitis? Jei mokyklą baigs 800 šokėjų, ką jie dirbs?
Kad mane visi girdėtų, kalbu per garsiakalbį. Taip pat šalia stovi vertėja, kuri viską išverčia į kinų kalbą, nes ne visi vaikai supranta angliškai. Siaubingai varginantis darbas. Bet kai atvažiuoji į mokyklą ir tave pasitinka 800 vaikų minia su gėlėmis, sveikinimais, tai būna kažkas ypatinga! Tokio jausmo daugiau niekur nepatiriu, tai atperka visus sunkumus! Beje, ir išvažiuojant mane visuomet sukrečia atsisveikinimas su vaikais – mane išlydėdami jie verkia.
Labiausiai man jų gaila dėl sunkių buities sąlygų. Vasarą dar pakenčiama, tačiau žiemą... Kartą mes Pekine buvome lapkritį, ir toje salėje buvo taip šalta, jog turėjome važiuoti į parduotuvę pirkti slidininko kostiumų, kad nesušaltume. Salė nešildoma, tačiau vaikai šoka, jie laimingi ir patenkinti. Jie taip gyvena, ir viskas.
– Ar kitose šalyse jūsų mokiniai tokie pat entuziastingi?
– Labai smagu dirbti Italijoje, nes ten yra daug talentingų vaikų. Mane labai žavi italų būdas, jų emocingas bendravimas. Italai gabūs šokiui, rodos, tai jau yra jų kraujyje. Su malonumu vykstu dirbti į Maskvą – ten taip pat puikūs, talentingi, gerai išauklėti vaikai.
– Kaip atsipalaiduojate po darbo?
– Mano geriausias draugas yra kompiuteris. Man patinka naršyti internete, žiūrinėti įvairias naujienas, tarkime, mados. Būna, jog užsidarau savo kambaryje valandai dviem ir paskęstu virtualiame pasaulyje. Taip pat mėgstu skaityti knygas.
– O virtuvėje nesisukiojate, kad nustebintumėte savo vyrą, britą, lietuviškais patiekalais?
– Cepelinų neverdu, nemoku jų ruošti ir nelabai jie tinka prie mūsų gyvenimo būdo. Esu prisipirkusi daugybę lietuviškų receptų knygelių, įvairių prieskonių. Kadangi man labai patinka itališkas maistas, bandau derinti itališką ir lietuvišką virtuves. Į italų maistui bandau suteikti lietuviško skonio. Mėgstu kepti lietuviškus kotletus, virti balandėlius, iš italų išmokau skaniai paruošti žuvį, mėsą, skirtą kepti kepsninėje.
Mano vyras taip pat mėgsta šeimininkauti. Bėda tik ta, kad paskui virtuvė būna labai netvarkinga. Apskritai abu mėgstame sveiką, neriebų maistą, stengiamės pirkti ekologiškus produktus. Visiškai savo virtuvėje nenaudojame pusgaminių– verčiau sugaištame daugiau laiko ruošdami maistą, bet stengiamės, kad jis būtų sveikas.
– Savo ranką ir širdį atidavėte užsieniečiui – Lietuvoje tinkamo kandidato neradote?
– Turiu nuostabų tėtį. Jis yra labai gyvybingas, darbštus, nuolat besirūpinantis kitais, bet ne savimi. Tėtis pats liks alkanas, bet rūpinsis, kad kiti būtų pavalgę. Aš visuomet norėjau tokio vyro. Deja, Lietuvoje tokio negalėjau rasti. O Johnas man pasirodė panašus į tėtį. Labai linksmo būdo, visuomet geranoriškai nusiteikęs, turi nuostabų humoro jausmą. Johnas yra vakarėlių siela – pasakoja anekdotus, juokina, aplink jį nuolat buriasi žmonės.
Mano vyras, nors yra britas, neturi britams būdingų bruožų. Jei jis grįžtų iš darbo namo, numestų visus drabužius ant žemės ir pultų prie televizoriaus žiūrėti futbolo arba kiekvieną sekmadienį važiuotų į stadioną, su tokiu vyru tikrai negyvenčiau. Tačiau viso to jis nedaro! Mano požiūris į vyro ir moters santykius paremtas lygybe. Tai reiškia, jog vyras ir žmona privalo dalintis visais namų ūkio darbais ir šeimos rūpesčiais per pusę: ruošti maistą, tvarkyti namus, lyginti drabužius, auginti ir prižiūrėti vaikus.
– O finansai? Kieno tai rūpestis?
– Abiejų. Išlaidos – taip pat: jeigu abu vienodai dirbame, vienodai ir išleidžiame. Nors man atrodo, jog žmonai turėtų atitekti šešiasdešimt procentų visų pajamų – juk moteriai daugiau visko reikia: drabužių, papuošalų, kosmetikos...
– Ar jūsų šeimos biudžetas yra bendras?
– Ne, mūsų sąskaitos yra atskiros, bet iš jų pinigai pervedami į bendrą sąskaitą, iš kurios dengiamos visos šeimos išlaidos – namo išlaikymo, maisto, mokesčiai, įvairūs pirkiniai. Kas lieka mano sąskaitoje, yra mano, kas jam lieka, yra jo.
– Ar vyras žino, kiek jūs turite pinigų savo sąskaitoje?
– Taip, tai nėra paslaptis. Jis viską žino apie mano finansinius reikalus, o aš – apie jo.
– Ar vyras jums dažnai sako komplimentus?
– Labai dažnai! Štai čia ir skirtumas! Lietuviai komplimentų nemoka sakyti, jie yra šalti, atrodo, lyg taupytų gražius žodžius. Todėl kai sutikau Johną, buvo keista, kad jis tiek daug apie mane kalba, tiek daug pagyrimų sako. Tai būdinga britams, jie mėgsta žarstyti moterims pagyras. Jie nėra patys gražiausi vyrai pasaulyje, tačiau turi savotiško šarmo, nepakartojamą humoro jausmą ir tuo žavi moteris.
– Kokia judviejų su Johnu pažinties istorija?
– Aš buvau jo mokinė, jis buvo mano mokytojas. Kai man buvo aštuoniolika, su savo tuomečiu šokių partneriu atvykau į Londoną stažuotis. Susipažinome su mūsų šokių treneriu Johnu Woodu. Tuo metu tarp mūsų dar nieko nesimezgė. Bet kuo toliau, tuo labiau jis man patiko. Nors ir žinojau, kad Johnas vedęs, negalėjau apie jį negalvoti.
Mūsų su partneriu išvykos į Londoną tapo nuolatinės, su Johnu tekdavo vis daugiau bendrauti. Kol vieną dieną išgirdau apie jo skyrybas. Tuomet man buvo 22-eji. Pamažu mūsų draugiški santykiai tapo labai artimi, ir nuo to laiko jau nebesiskyrėme.
– Tačiau jūsų su Johnu vestuvės įvyko jau gimus judviejų dukrelei.
– Susituokėme, kai Karolinai buvo dveji. Tiesą sakant, visai netroškau ištekėti. Jeigu žmonės nori kartu būti, tai ir gyvena, o jeigu ne, net priesaikos neišgelbės. Vedybos nieko nekeičia. O vestuvių puota – tai pinigų švaistymas. Man svarbiausia yra meilė. Aš žinojau, kad myliu tą žmogų ir kad jis mane myli. Visa kita buvo nesvarbu.
– Vyras už jus vyresnis 20 metų. Ar toks amžiaus skirtumas netrukdo?
– Ne, mes puikiai vienas kitą suprantame. Johnas savo vidumi yra jaunesnis už daugelį mano bendraamžių. Jis spinduliuoja energija ir gyvenimo džiaugsmu. Mums amžiaus skirtumas neegzistuoja, jis tėra tik popieriuje. Beje, vyras netgi puoselėja mintį susilaukti daugiau atžalų. Tačiau aš abejoju – būtų sunku vėl viską pradėti iš pradžių.
– Gąsdina, jog motinystė gali sutrukdyti karjerai?
– Laukdamasi dukrelės, kuriai dabar 10 metų, labai pasiilgdavau šokių, troškau kuo greičiau vėl suktis ant parketo. Atrodė, jog be šokių užtrokšiu lyg be oro. Žinojau, jog namie ilgai neištversiu. Kai dukrytei buvo du mėnesiai, išvažiavau į varžybas Havajuose. Vėl pasijutau labai laiminga. Supratau, jog šeimos gyvenimas – dar ne viskas. Kai nešokau, mano gyvenime tarsi trūko vienos labai svarbios dalies. Karolina augo, aš vis daugiau repetavau, šokau, ir viskas vėl ėmė tekėti įprasta vaga. Nenorėčiau kitokio gyvenimo.
– Ar jūs dabar laiminga?
– Taip, nes turiu viską, apie ką svajojau. Šeimą, mylimą vyrą, mėgstamą darbą. Turiu dar daugiau... Mūsų su Johnu meilė per tuos metus neišblėso, mes nenutolome vienas nuo kito. Mes pasitikime vienas kitu, gerbiame vienas kitą. Kai išvažiuoju ir ilgiau nematau vyro, pradedu labai jo ilgėtis. Tuomet suprantu, kaip jį myliu.
– Kur jūsų gyvenimo prasmė?
– Būti reikalingai ir naudingai kitiems. Nesvarbu, ką veikčiau, ką daryčiau, bet kad manęs reikėtų. Man svarbu, kad žmonės ateina į mano pamokas todėl, kad jiems reikia būtent manęs! Dėl to noriu tobulėti, kad ir toliau būčiau reikalinga.
– O būti reikalingai šeimai – nesvarbu?
– Kad šeimai esu reikalinga, žinau. Tik vakar išvykau iš Londono, o šiandien jau gavau krūvą vyro ir dukters žinučių: „Mums tavęs reikia!“
– Kas jums teikia daugiausia džiaugsmo?
– Jausmas, jog dovanoju laimę kitiems. Labai išgyvenu, jei žmonės manimi nusivilia.
– Kaip jums pavyksta išlaikyti puikią figūrą?
– Dietų tikrai nesilaikau, o atvažiavus į Lietuvą – net ir neįmanoma. Blyneliai su varške ir varškės pyragai... Negaliu atsisakyti tokių skanėstų. Labai mėgstu šokoladu glaistytus varškės sūrelius. Nors saldumynų nevengiu, jie mano figūrai nekenkia.
– Ar domitės mada?
– Kaip ir kiekviena moteris, madai negaliu būti abejinga. Dažniausiai su mados naujienomis susipažįstu viešėdama Italijoje. Ten prisiperku įvairiausių mados žurnalų, kurie man patinka dar ir tuo, jog juose nėra daug reklamos, bet yra daug mados. Londono parduotuvės mane ne itin vilioja, tad ir apsiperku Italijoje – itališka mada man yra labiau prie širdies. Beje, avalynę paprastai perku Lietuvoje – niekur kitur nėra tokių puikių batų parduotuvių!