„Itališkas temperamentas per tuos metus jau spėjo įsilieti į jos kraują“, – pagalvojau šypsodamasi. Ką jau kalbėti apie išvaizdą: švelniai įdegusi oda, kruopštus, vos pastebimas makiažas, ruda nepretenzinga suknelė ir dailūs panašaus atspalvio mokasinai. Akys ir pusė veido slepiasi po masyviais „Vogue“ akiniais, išreklamuotais Gisele Bundchen.
Stilingi pokyčiai, – nusprendžiau žiūrėdama į dvejus metus nematytą bičiulę ir pasisveikindama tarstelėjau: „Matau, pagrindinio savo aksesuaro – šypsenos – dar neatsisakei“.
Energinga, žaisminga, sėkmingai karjeros laiptais kopusi ir savo originaliais darbais jau spėjusi išgarsėti stilistė Agnė Gilytė prieš daugiau nei porą metų kolegas ir artimuosius nustebino sprendimu išvykti studijuoti į Italiją. Tuo metu dirbome drauge ir mačiau, kaip rutuliojasi Agnės sau mestas iššūkis: per naktį šovusi mintis pasisemti mados verslo žinių po mažiau nei poros mėnesių baigėsi išlydėtuvėmis ir pažadais palaikyti ryšius.
Pažadą ištesėjome ir visą tą laiką bendravome elektroniniais laiškais, iš kurių supratau, kad nesutramdyta užsispyrėlė savo tikslą pasiekė: ne tik baigė išsvajotąsias studijas, bet ir įsisuko į itališkos mados verpetą. Tokia sėkminga patirtis – ne kiekvienam, todėl įkalbėjau pagaliau susitikti ir savo patirtimi Italijos mados pasaulyje pasidalyti su manimi ir tais, kurie svajoja apie vanilines mados padanges, tačiau stokoja ryžto ar netiki savo jėgomis jų pasiekti.
– Agne, tavo iššūkis per naktį pakeisti savo gyvenimą 180 laipsnių kampu gali būti įkvėpimas tiems, kurie nori pakeisti savąjį, tačiau nesiryžta. Papasakok, kaip kilo mintis sugriauti iki šiol kurtą tvirtovę ir pradėti statyti naują.
– Aš visuomet buvau spontaniška ir mane visą laiką viliojo stebuklingas mados pasaulis, jame atsiveriančios galimybės ir nauji įdomūs žmonės. Tada, prieš daugiau nei dvejus metus, mąsčiau: jei sulaukusi vos 22-ejų galiu būti baigusi mokslus, dirbti mėgstamą darbą, save išlaikyti ir būti vertinama kolegų, vadinasi, neabejotinai daugiau pasiekčiau tarptautiniuose vandenyse.
Tokie ir panašūs pamąstymai galvoje sukosi jau kurį laiką ir vieną gražią dieną išsikristalizavo į konkretų tikslą – norą kur nors užsienyje baigti mados mokslus. Italija – viena mados sostinių, italų tauta mane visada žavėjo savo temperamentu, todėl Florencija pelnė visus „už“ prieš Paryžių ir Londoną.
– Kodėl Florencija, o ne Milanas?
– Internete radau porą sudominusių mokslo įstaigų. Viena jų – Niujorko mados mokykla („Fashion Institute of technology New York“), turinti Europos filialą Florencijoje. Tai viena stipriausių mados mokyklų pasaulyje, rengianti tiek mados dizainerius, tiek vadybininkus. Taigi į Florenciją mane atviliojo mados rinkodaros arba – mados ir prabangos vadybos studijos.
Negi į vieną geriausių mados mokyklų taip lengva įstoti – sugalvojau, atėjau ir baigiau? Agnė nusijuokia, kad ne viskas taip paprasta. Į jos specialybę kasmet priimama vos 15 studentų, o stojančiųjų – iš visų pasaulio šalių. Konkursas į magistrantūrą – ir paprastas, ir kartu neįprastas. Jei esi baigęs šios srities bakalauro studijas, viskas suprantama, tačiau, jei esi iš tokios šalies kaip Lietuva, kur nėra nei mados vadybos, nei rinkodaros, nei istorijos studijų, turi pereiti keletą konkurso etapų.
„Konkursą sudarė keli testai raštu ir pokalbis telefonu. Sunkiausia tai, kad pasirengimas – lygiai 24 valandos, – ekstremalius iššūkius prisimena Agnė. – Laimė, man pasisekė sudominti ir net nustebinti griežtus vertintojus. Pirmiausia jie sutriko sužinoję, kad aš iš Lietuvos, po to patyrė šoką, kad man tik 22 metai, o jau turiu tokią solidžią mokslo ir darbo biografiją. Juk tiek JAV, tiek Italijoje mokslus baigia būdami apie 30-ies“.
Apie savo laimėjimus Agnė Gilytė kalba paprastai, nė kiek nesididžiuodama ir visus nuopelnus priskirdama savo atvirumui, komunikabilumui bei karštam temperamentui – dėl šių savybių, jos manymu, į ją žmonės atkreipia dėmesį, o vėliau pamėgsta ir pamilsta.
– Papasakok apie gyvenimo naujoje šalyje pradžią ir pirmąsias dienas aukštojoje mokykloje. Ar sunku buvo prisitaikyti – juk kiti žmonės, kiti įpročiai, kita kalba.
– Nepasakyčiau, kad buvo labai lengva. Pirmiausia nusivyliau internete susirastu butu – realybėje jis atrodė visai kitaip nei nuotraukose. Tačiau buities rūpesčius užgožė įspūdžiai institute. Kaip šiandien prisimenu pirmąją mokslo metų dieną. Net ir dabar juokas ima.
15 studentų iš 14 pasaulio šalių, visi išsipustę, vilkintys tuo, ką turi geriausia. Žodžiu, išskirtiniausių stilių atradėjai. Žinoma, ir mano pastangos padaryti įspūdį neiškrito iš konteksto. Baltos kelnės, mėlyni bateliai, įmantrus švarkas, saulės akiniai – taikydama į tuomet vyravusią „marinistinę“ tendenciją tarp stilingų bendrakursių nesijaučiau balta varna. Tačiau galvos skausmas, ką rengtis, kankino ir kitą dieną. Pamaniau: su džinsais, mokasinais ir marškinėliais tikrai neprašausiu. Ir, nepatikėsi, – panašiai vilkėdami atėjo visi.
Džinsai, patogūs sijonai ir nepretenzingos suknelės tapo mūsų kurso uniforma. Kai mokaisi šiame institute, privalai išlaikyti stilių, būti pasitempęs, nes Florencijoje iš visų ten besimokančių tikimasi gero stiliaus pavyzdžių.
Agnė Gilytė prisipažįsta, kad italai ją išmokė noro puoštis. Nors ir Lietuvoje, dirbant mados srityje, apranga jai buvo ne paskutinėje vietoje, bet ne tokia svarbi kaip dabar.
„Žavu, kad italai puošiasi kiekvieną dieną. Na, tai nereiškia, kad vaikšto apsikarstę auksais, tačiau visi labai stilingi, skoningi ir pasitempę – jokių šlepečių, nutrintų kelnių, nuskalbtų palaidinių“, – dėsto stilinga mergina ir priduria, kad išskirtinė proga italams pasipuošti – sekmadienis.
Su šypsena Agnė prisimena nesusipratimą, kai vieną sekmadienį su mažai pažįstama kompanija susitarė susitikti vakarienės ir atėjo apsirengusi, kaip jai buvo įprasta sekmadieniais Lietuvoje, džinsais, marškinėliais ir sportiniais bateliais. Lietuvaitė patyrė šoką išvydusi švarkais su priderintais marškiniais pasidabinusius vyriškius bei merginas su tobulu makiažu ir bateliais 12 centimetrų pakulne.
„Teko sugalvoti priežastį ir eiti namo persirengti“, – dabar jau su šypsena prisimena Agnė Gilytė. Gurkšnodamos apelsinų sultis kvatojamės ir trumpam nuklystame į laikus, kai Agnė dar gyveno Lietuvoje.
– Pamenu, Lietuvoje niekada neavėjai aukštakulnių.
– Dabar mano spintoje nerasi batelių žemesne nei 5–7 centimetrų pakulnės. Štai draugės vestuvėms nusipirkau 12... Italijoje mano požiūris į aprangą apskritai pasikeitė – kruopščiai planuoju pirkinius, nebešvaistau pinigų nereikalingiems ar nevertingiems daiktams. Išankstiniuose pristatymuose apsiuostau, kas bus madinga ateinantį sezoną, ir planuoju, ką nauja galėčiau įsigyti, kad derėtų prie turimo garderobo. Iš italų išmokau kreipti dėmesį į detales, aksesuarus.
Žaviuosi, kai žmogus apsirengia paprastai (ne prastai) ir prisiderina ypatingus aksesuarus. Dabartinė mano aistra – liemenės. Jau prieš metus žinojau, kad šį rudenį man jų reikės, todėl jau dabar mano spintoje puikuojasi keletas itin stilingų. Neatsispyriau ir į madą grįžusioms sąsagoms – pasirūpinau keletu porų. Taip pat esu neracionali batų ir rankinių kolekcininkė. Italijoje jie man kelia pavojų.
Beveik visą pokalbį abi kvatojamės – iš žavių moteriškų silpnybių, juokingų nesusipratimų. Agnė moka pasijuokti ir iš sudėtingų akimirkų, tačiau jos atmintyje šios ilgai neužsilieka. Daug mieliau stilingoji mados vadybininkė pasakoja apie įvairius kultūrų skirtumus ir su jais susijusius nesusipratimus.
„Čia, Vilniuje, pasiilgstu vyrų dėmesio ir žvilgsnių, kurių Florencijoje – su kaupu. Nors italai iš Lietuvos tikisi blondinių, ir mano šviesios akys bei rudi plaukai jiems egzotika. Todėl net ir italas senukas, kuriam iš batų byra smėlis, praeidamas ar pralėkdamas dviračiu būtinai šūktelės: „Ciao, bella“, – lygina vyrus mergina.
Iš pradžių lietuvaitę toks akivaizdus simpatijų demonstravimas erzino, tačiau dabar ji teigia prie tokio dėmesio pripratusi ir netgi įžvelgusi jo privalumų: „Būna dienų, kai norisi į žemę sulįsti. Tada koks nors atsitiktinis komplimentas pakelia nuotaiką visai dienai, paskatina pasitempti, iškelti galvą ir susimąstyti – ne viskas taip blogai“, – sako Agnė.
Temos apie madą ir Italiją liejasi viena per kitą. Į savo pasakojimus Agnė Gilytė įpina ir prisiminimus, palyginimus su Lietuva: „Lietuvoje buvo paprasčiau – visus drabužius būdavau mačiusi ir išfotografavusi fotosesijose, atrodė, kad viską jau esu turėjusi, todėl nieko nesinorėjo pirkti. Italijoje irgi susirgau profesine liga: žinau, kaip, kas ir kur padaryta, kiek realiai kainuoja – tad irgi nelengva išsirinkti“.
Mados rinkodaros studijas baigusi mergina teigia atsidūrusi kitoje barikadų pusėje. Anksčiau į madą žvelgė vartotojo akimis, dabar – gamintojo ir verslininko.
Kalbėdama apie studijų ir darbo patirtį linksma mergina surimtėja: „Baigusi mokslus ir jau metus padirbėjusi klasikinės vyriškos mados namuose „Cadini“, kur rūpinuosi šio prekės ženklo įvaizdžiu, komunikacija ir pardavimu, atsidūriau mados verslo užkulisiuose. Mano darbas – sukurti trokštamą, išsvajotą įvaizdį, su kuriuo žmonės, pirkdami mūsų kompanijos drabužius, norėtų susitapatinti“.
Mados vadybininkė, regis, jau perkando vartotoją: „Žmonės, pirkdami tam tikrų mados namų daiktus, siekia susitapatinti su reklamų herojais, įžymybėmis, vilkinčiomis tos kompanijos kurtais drabužiais. Pirkdami vardinį drabužį žmonės perka ne tik drabužį ir vardą, bet ir tam tikrą gyvenimo būdą, filosofiją. Štai mūsų kompanija gamina kaklaraiščius tame pačiame fabrike kaip ir „Salvatore Ferragamo“. Kokybė ta pati, o kaina skiriasi, nes šie mados namai turi patentavę dizainą, tam tikrus įvaizdžius. Mokame už senas investicijas į vardą, todėl ir kaina kita“.
– O jei atmestume tą kainos dalį, kurią sudaro mados namų reklamos, komunikacijos ir vardo populiarinimo išlaidos, kokia būtų reali 500 eurų kainuojančios suknelės vertė?
– Labai maža. Žinoma, kaina priklauso ir nuo to, kur drabužis pasiūtas. Už itališką ar kitoje Europos šalyje pagamintą daiktą mokėsi labai daug. Na, o Kinijoje drabužiai perkami kilogramais.
– Klausimas, kas diktuoja madą, toks pat painus, kaip ir kas buvo pirmiau – višta ar kiaušinis. Ar tu žinai atsakymą į šią dilemą?
– Gal pasirodysiu neįdomi ir pernelyg praktiška, tačiau dabar manau, kad madą diktuoja verslas ir pinigai. Gali sukurti nuostabiausią kolekciją, bet jei nemokėsi jos pristatyti ir parduoti, ji bus nieko verta. Užtat žinomiems vardams lengviau. Žmonės šiais laikais, ypač mažose šalyse, labiausiai pasitiki žinomu prekės ženklu, kuris laiduoja kokybę ir prideda vertės.
Štai „Ralph Lauren Polo“ – ne tik mados, bet ir gyvenimo būdo ženklas. Žmonės nori amerikietiškos svajonės, gražios šeimos, kuri pavaizduota jų reklamose, ir perka tuos drabužius nesąmoningai siekdami išreklamuotos idilės.
O „Balenciaga“ propaguoja individualistės, šaltos moters įvaizdį, kuris traukia jau visai kitokią auditoriją. Žmonės perka to prekės ženklo įvaizdį, su kuriuo nori susitapatinti.
Didžiuliai pinigai mokami už „Dior“ rankinę, nes norima būti „Dior“ moterimi, panašia į tą, kuri puikuojasi reklamoje. Taigi madą iš dalies diktuoja ir žmonių poreikiai, siekiai, svajonės.
Šiuo metu Agnė dirba mažoje vyriškų drabužių kompanijoje, valdomoje vienos italų šeimos. Kol kas ji žavisi jaukia darbo atmosfera, šiltais santykiais su savininkais ir kolegomis, galimybe ne tik rūpintis įvaizdžio klausimais, bet ir prisidėti prie kolekcijų kūrimo.
„Mano draugė dirba didžiuliuose „La Perla“ mados namuose, tad su savo bosu susitikimą turi planuoti prieš savaitę per sekretorę. O aš nueinu, pasibeldžiu, „labas, reikia pakalbėti“, ir visi klausimai išspręsti“, – džiaugiasi mergina, tačiau neslepia pasvajojanti ir apie darbą dideliuose mados namuose.
– Kokios galimybės Italijoje dirbti didelėje ir garsioje kompanijoje, pavyzdžiui, „Gucci“, „Armani“, „Versace“?
– Ir didelės, ir mažos. Ne paslaptis, kad Italija – pažinčių kraštas, ir jeigu tavęs niekas neužtars, bus sunku. Aš pažįstu merginą, kuri studijavo architektūrą ir tuo metu gyveno virš „Cavalli Cafe“. Kasdien ji eidavo į tą kavinę piešti eskizų savo diplominiam darbui. Kartą pro šalį žingsniavo pats Roberto Cavalli ir pasiteiravo, ką ji piešianti. Būsima architektė mados korifėjui parodė savo kuriamo interjero eskizus, kurie jį taip sužavėjo, kad ji buvo pakviesta dirbti į „Cavalli“ kompaniją architekte.
Italija yra atvira gabiems žmonėms, bet jų tiek daug, kad reikia laimės atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku.
– Agne, o tu savo karjerą atiduodi į Fortūnos rankas?
– Esu iš tų žmonių, kurie nemėgsta, kad kas nors ką nors darytų už mane. Geriau dirbsiu dvigubai ilgiau, bet pati. Žinoma, man gyvenime padeda ir Fortūna, bet ir aš įdedu daug darbo. Jeigu nori būti nepakeičiamas, turi visą laiką tobulėti.
– Esu tikra, kad ši savybė kilusi iš tradicinio lietuviško užsispyrimo. O ko išmokai Italijoje, kokius italų įpročius ir papročius priėmei kaip savus?
– Visa italų kultūra man priimtina: per gana trumpą laiką išmokau kalbą, pažinau Florenciją, pamėgau naktinį gyvenimo ritmą, pasisavinau valgymo kultūrą (net išmokau ruošti valgį!), pamėgau ilgas laisvalaikio valandas, degustuoti vyną ir plepėti su draugais.
Tačiau didžiausias mano atradimas Italijoje – sportas. Pamenu, viena mergina labai nustebo, kai į klausimą, kur sportuoju, atsakiau visai nesportuojanti. O ten sportuoja visi, klesti gražaus kūno kultas. Netgi vyrauja sporto klubų mados. Buvau priversta pamėgti sportą, bet per jį susiradau daug draugų. Net į darbą pradėjau važiuoti dviračiu, nors segiu sijoną ir aviu aukštakulnius.
Tačiau iš italų Agnė išmoko daug daugiau nei mados pasaulio gudrybių ar valgio ruošimo. Gyvendama toli nuo savo šalies ir artimųjų pradėjo labiau vertinti šeimą ir tikruosius draugus. Taip pat pajuto augantį patriotiškumą: „Labai pykstu, kai Lietuvą pavadina Rusija. Galiu valandų valandas aiškinti, kokia yra mano gimtoji šalis, kur ji yra ir kokie žmonės čia gyvena“. Mergina stebisi kai kurių italų nežinojimu, kur yra Baltijos šalys, nesupratimu, kad ten gyvena europiečiai, o ne bananus valgantys laukiniai.
– Tačiau juk yra tam tikrų skirtumų tarp mūsų ir italų įpročių?
– Pradžioje savo draugus ir pažįstamus prijuokindavau dėl kavos. Ryte ten visi geria kapučino, o per pietus – espreso ar espreso su pienu. Neįsivaizduojate, kaip jie aikčiodavo, kai per pietus užsisakydavau kapučino, o ryte – espreso kavos. Padavėjai žiūrėdavo į mane išplėtę akis ir net keletą kartų pakartodavo mano užsakymą.
Dar didesnį šoką patyrė tie, kuriems teko malonumas stebėti, kaip aš kavą ruošiu namuose. O aš ją ruošiau, kaip įprasta dažnoje lietuviškoje šeimoje – įdedi kavos, cukraus, užpili verdančio vandens ir įpili pieno. Italai nesuprasdavo, kaip galiu gerti tokį marmalą, ir nė vienas nesiryžo paragauti taip paruoštos kavos.
Italams akis bado ir mano pusryčiai – sumuštinis su dešra, nes rytais jie valgo tik saldžias bandeles ar sausainius.
Agnė prisipažįsta pasiilgstanti lietuviško maisto ir... lietuviškų ežerų. Pajuokauju, kad, gyvendama tarp snobų italų, turbūt pasiilgsta ir lietuviško paprastumo. „Na, šiukšlių, vilkėdama chalatu, dieną jau nebenešu – šį žygdarbį atidedu nebent nakčiai, – juokiasi mergina. – Iš tiesų dažnai lietuviškas paprastumas kvepia prastumu. Tas pats ir dėl drabužių – lietuviai dar tik mokosi atrodyti paprastai, bet ne prastai. Dažnai perspaudžia siekdami prabangos arba didžiuojasi prastumu“.
– Lietuviai, kaip minėjai, per daug paprasti, palyginti su italais. Ko mums trūksta – žymių etikečių?
– Skirtingai nei kai kurie lietuviai, italai didžiuojasi savo kilme. Jie nesistengs su užsieniečiu kalbėti angliškai. O aprangos kultas iš tiesų čia vyrauja.
Italijoje yra nerašyta taisyklė: tam tikrais gyvenimo tarpsniais reikia rengtis tam tikrais prekės ženklais. Didžiausi stileivos mėgsta „Armani“, „Burberry“, „Prada“. Tačiau italai nesižavi ryškiomis, matomomis etiketėmis: jos subtiliai puikuojasi ant aksesuarų – akinių kojelės, diržo sagties. Be to, italai labai paiso sezoniškumo, griežtai atskiria žiemos ir vasaros garderobą, vertina naujausių kolekcijų arba „vintage“ daiktus.
O ar būsi nulinčiuotas, jei vilkėsi nežinomų prekės ženklų drabužius? Agnė papurto galvą ir patikina, kad svarbu nereklamuoti pigių etikečių.
Kita vertus, italai nesmagiai jaučiasi, jei neatpažįsta kokio nors ženklo. Mat pastaruoju metu Italiją užplūdo jaunų japonų dizainerių banga – itin originalūs daiktai už prieinamą kainą.
Agnė džiaugiasi, kad ir Vilniuje sparčiai daugėja stilingų žmonių. Ir į klausimą, ar pavadintų Lietuvą mados provincija, tik nusijuokia. Šiandien ji jau pasvarsto apie galimybę grįžti į Lietuvą: „Prieš dvejus metus grįžti nesinorėjo, nes Italija man buvo nauja, nepažinta. Dabar pradėjau galvoti, kad po kurio laiko norėčiau grįžti ir pradėti kurti ką nors savo – naujo ir įdomaus. Turbūt tai būtų verslas, susijęs su mada. Vilnius – nuostabus miestas, kaskart grįžusi aikčioju“.
Tačiau, prakalbusi apie grįžimą, Agnė susirūpina, kaip reikėtų parsivežti ten užgyventą turtą – ne tik drabužius, bet ir kalnus žurnalų bei knygų. Beje, Italijoje ji įsigijo ir beprotiškiausią kada nors turėtą daiktą – ilgo plauko baltos vilnos kilimą. „Labai brangus ir labai nepraktiškas. Bet ilgai trokštas ir išsvajotas“, – juokiasi mergina ir priduria, kad ten, Florencijoje, jai labai svarbu susikurti jaukią namų aplinką, kad nors šiek tiek sumažintų namų ilgesį.
– Kas Italijoje laikoma prabanga?
– Studijų metais buvo kursas, kurį dėstė buvęs „Prada“ generalinis vadybininkas. Jis bandė mus išprovokuoti, kad patys atsakytume į šį klausimą. Pamenu, tada visa grupė sukūrėme apibrėžimą, jog prabanga – turėti tai, ko labai trokšti. Vienam tai – labai brangus daiktas, kitam – miegas, poilsis, šeima, gera vakarienė.
Agnė patikina, kad jai pačiai prabanga – tikrai ne „Ferrari“. Kur kas didesne prabanga ji laiko buvimą su draugais, skanią vakarienę jaukioje aplinkoje ar išsvajotą baltos vilnos kilimą.
„Ferrari“ prabanga yra tam žmogui, kuris jam taupė 50 metų, o ne tam, kuris vakar sugalvojo ir jau rytoj nusipirko“, – įsitikinusi mergina. Pamačiusi, kad Agnė visais klausimais turi aiškią ir tvirtą nuomonę, klausiu, ką ji, mados verslo specialistė, mano apie lietuvių dizainerius.
„Lietuvoje nedaug dizainerių, kuriančių vartojamąją madą. Daugelis bando kurti meną, užuot sukūrę ką nors paprasta ir reikalinga. Dviračio madoje nebeišrasi, turi žiūrėti, kad daiktas būtų įdomesnis, išraiškingesnis, patogesnis, o ne nusivažiuotų į lankas“, – Agnė nusiteikusi gana kritiškai.
Jos nuomone, tinkama linkme yra pasukusi Ramunė Piekautaitė – ši dizainerė žino, kad drabužis nėra tik medžiagos gabalas, suraizgytas gipsu ar metalu. „Ji tikrai atrastų savo klientų Italijoje“, – mano mados specialistė.
O jaunus lietuvių dizainerius, tik baigusius Dailės akademiją, reikia siųsti į verslo mokslus ar pramonę: „Juk jie turi kada nors suprasti, kad mados misija – gyventi žmonių spintose, kad drabužiai turi būti dėvimi, o ne kabėti dizainerio studijoje“.
– Matau, per porą metų sukaupei gerą dozę drąsos, pasitikėjimo savimi. Kokia tavo stiprybės ir sėkmės paslaptis?
– Galbūt ta, kad esu truputį drąsesnė nei visi, truputį kitokia – ne per daug nučiuožusi, bet... Kaip italai sako – budinti. Jie sako, kad sėkmė lydi budinčius žmones.
O kokių tikslų Agnė dar nepasiekė Italijoje? „Kodėl būtent Italijoje? Norėčiau padirbėti Šveicarijoje, galbūt Danijoje ar Olandijoje, o gal Rusijoje. Noriu padirbėti didelėje kompanijoje – tada būsiu išbandžiusi visas mados nišas ir žinosiu, ką noriu veikti toliau. Kol esu jauna, leidžiu sau rinktis“, – koketiškai pokalbį baigia Agnė ir pradeda klausinėti apie lietuviškos mados pasaulį.