Ekspertai prognozavo, kad šis pareiškimas įžiebs šurmulį turtingųjų sluoksniuose. Juk tokia gigajachta yra unikalus statuso simbolis.
Ir nors, vieno amerikiečių sociologo teigimu, asmeninės apsiginklavimo prabanga lenktynės šiuolaikinėje visuomenėje baigėsi, atsakomojo smūgio ilgai laukti nereikėjo.
Vos prieš mėnesį kitas britų dienraštis „Telegraph“ paskelbė apie naujausią Romano Abramovičiaus pirkinį – 500 pėdų ilgio (152,4 m) 200 milijonų svarų vertės jachtą „Eclipse“. Tai bus didžiausia iki šiol pastatyta jachta su įmontuotu raketų radaru, povandeniniu laivu, galinčiu nusileisti į 50 metrų gylį, ir 70 žmonių įgulos komanda. Joje – buvę JAV ir Didžiosios Britanijos specialiųjų tarnybų darbuotojai.
Tai bus ketvirtoji milijardieriaus jachta (iki šiol didžiausia ir garsiausia R.Abramovičiaus jachta buvo „Pelorus“, 115 m ilgio).
Jachtos visuomet buvo savotiškas bilietas į uždarą turtingųjų klubą. Verslo imperijos galybės ir turto simbolis. Ir kuo tas simbolis didesnis, tuo galingesnis ir tu.
Kas gi ten prisimena turtingiausiųjų šimtuką. Retas kuris pasakys, kiek penktojoje pozicijoje esantis žmogus atsilieka nuo esančiojo ketvirtojoje. Na, o žinią apie didžiausią jachtą gali ir pats nuolat skelbti. Ypač prisišvartavęs kur nors Žydrajame Krante liepos pabaigoje, kai prie kiekvieno Sen Tropezo ir Pampelonės tiltelio budi paparacai. Todėl kiek juokinga žvelgti į nuotraukas su neva nustebusiomis ar besipiktinančiomis garsenybėmis.
Vis dėlto jachtos asocijuojasi ne tik su prabanga, bet ir su paslaptimi ar legenda.
Dar dabar gyvi pasakojimai apie Aristotle’o Onassio jachtą „Christina O“, kurią jis įsigijo 1954 metais ir pavadino vienintelės savo dukters vardu. Tai buvo 325 pėdų (99 m) ilgio laivas, atsiėjęs turtuoliui 4 milijonus JAV dolerių. „Christina O“ Onassis pavertė prašmatniausia to meto jachta. Joje lankėsi Winstonas Churchillis, Richardas Burtonas, Elizabeth Taylor, Frankas Sinatra, Eva Peron, Greta Garbo ir dar daug kitų pasaulio žavingųjų ir galingųjų. Bet labiausiai „Christina O“ išgarsėjo tapusi amžiaus romano liudininke – šioje jachtoje Onassis pavergė Jackie Kennedy širdį.
Ką ir kalbėti – romantiška. Ir tegul skeptikai burnoja apie išskaičiavimą.
Taip jau nutiko, kad vieną dieną atsidūriau lėktuve prie bičiulės, kuri pakvietė į jachtos krikštynas Italijoje. Pagal visus Merfio dėsnius būtent tą savaitgalį negalėjau. Bet kvietimu apsilankyti vienoje garsiausių Italijos jachtų statyklų pasinaudojau.
Draugės vyrą, ISA kompanijos rinkodaros ir pardavimo vadovą Marcello Maggi, pasigavau su lagaminu rankoje skubantį į oro uostą – po geros valandos – jo skrydis į Hamburgą. Saulės nutviekstoje terasoje su nuostabiu vaizdu į Adrijos jūrą kalbamės apie jachtas, jų madas ir jas perkančius žmones.
– Kiek laiko sukatės jachtų versle?
– Nuo 1986 metų. Taigi jau 22 metai.
– Kodėl pasirinkote būtent šią sritį?
– Man visuomet patiko laivai. Kad sumokėčiau už universiteto studijas, įsidarbinau vairuotoju vienoje jachtų statykloje Ankonoje. Vėliau joje dirbau vertėju. Kol galiausiai mane paskyrė projektų vadovu. Buvau atsakingas už senųjų jachtų rekonstrukciją. Tai buvo puikiausia technikos mokykla. 2001 metais su keliais kolegomis nusprendėme įkurti savo jachtų statyklą pavadinimu ISA (International Shipyards Ancona).
– Drąsus žingsnis. Ar nebijojote? Juk Italijoje yra ne viena garsi jachtų statykla, o klientų segmentas – mažas.
– Mes pradėjome degdami didele aistra. Aistra jachtoms. Galiausiai mes nieko kita gyvenime ir nemokėjome daryti, – nusikvatojo Marcello. – Per aštuonerius metus ISA tapo viena pirmaujančių prabangių jachtų statytojų Italijoje. Ir tai daugelį nustebino, nes 80 procentų pradedančių kompanijų nebaigia net ir pirmosios savo jachtos. O mes į vandenį nuleidome jau 28 savo kūrinius.
– Kaip keitėsi jachtų mados per tuos 22 metus?
– Tam tikros tendencijos egzistuoja. Viena jų – jachtos tampa vis didesnės. Jos tarsi vandenyne plaukiojančios vilos. Galiausiai net pamiršti, kad esi jachtoje. Bet svarbiausia – ryšys su jūra. Ji visuomet šalia. Jachtų gamintojų tikslas – sukurti harmoniją tarp jachtos ir jūros. Padėti sujungti žmogų ir jūrą. Drįstu teigti, kad mums tai pavyko.
– O kokias jachtas statote?
– Yra dvi linijos: standartinė ir pagal individualų užsakymą. O tai reiškia, kad viską nuo jachtos korpuso iki interjero detalių sukuriame pagal kliento įgeidžius. Šiuo metu statome didžiausią savo jachtą – 74 metrų.
– O koks buvo keisčiausias kliento pageidavimas?
– Nėra keistų norų. Aš lioviausi su draugais kalbėtis apie keistus klientų norus, nes tai, kas buvo keista prieš metus, šiandien jau yra norma. Mes statome jachtas su sraigtasparnių aikštelėmis, liftais, 7 skirtingų stilių kambariais.
– Ir auksiniais tualetais?
– Taip, ir su aukso tualetais bei „Lalique“ krištolu. Šios prabangios medžiagos yra mūsų kasdienybė. Tiesa, šiandien ryškios prabangos tendencija po truputį blėsta. Tai buvo ypač madinga 8 dešimtmetyje, kai turtingieji norėjo pabrėžti savo finansinį statusą aukso spindesiu, brangiųjų akmenų gausa ir panašiais dalykais.
Šių laikų turtuoliai neatsisako brangių objektų, bet jie būna tarsi įvilkti į santūrų rūbą. Tačiau ir čia viskas priklauso nuo kiekvieno kliento skonio. Mes esame sukūrę jachtų su japonišku, marokietišku interjeru. O viena ponia iš Venesuelos paprašė, kad jos jachtos bortai būtų „Cartier“ raudonumo.
Beje, mūsų jachtos išsiskiria tuo, kad visos yra skirtingų spalvų, pavyzdžiui, šios spalva keičiasi tarsi perlamutras – nuo smėlio iki skaisčiai žydros, nelygu kaip krinta šviesa, – rodydamas į grakščią jūrų gražuolę lankstinuke pasakoja Marcello.
– Kokia buvo brangiausia jūsų pastatyta jachta?
– Didžiausia. Ją neseniai pardaviau. Tai 73 metrų jachta, kainavusi 83 milijonus eurų. Bet brangiausia mano jachta dar nepastatyta!
– Kai kurių jachtų vardai iš tiesų yra keisti. Pavyzdžiui, ši pavadinta „My April Fool“ („Mano Melagių dienos pokštas“). Kas sugalvoja tokius pavadinimus? – klausiu vartydama ISA jachtų fotoalbumą.
– Visuomet savininkas. Jis išrenka jachtai vardą. Ir kiekvienas vardas tam žmogui su kuo nors asocijuojasi. Tarkime, viena mūsų jachta buvo pavadinta „Ti voglio tanto bene“. Tai reiškia: „Aš tave labai myliu“, – šypsodamasis iš italų kalbos išverčia Marcello.
– Ar ši jachta buvo dovana?
– Manau, taip, – atsako iki galo neatskleisdamas paslapties.
– O kaip švenčiate naujos jachtos atsiradimą?
– Jachtos nuleidimas į vandenį yra svarbiausia jachtos gyvenimo akimirka. Ta proga sukviečiami tūkstančiai žmonių. Nes tai yra didžiulė šventė jachtos savininkui, jo draugams ir, žinoma, mūsų darbuotojams.
Supraskite, kiekvienas mano kompanijos žmogus dvejus trejus metus kūrė šį „kūdikį“. Ir kai jachta palieka uostą, nuplaukia ir tie dveji jų gyvenimo metai. Tai labai stipri ir jaudinama akimirka. Akimirka, kai jachta paliečia vandenį. Per 22 metus, kuriuos praleidau šiame versle, nebuvo nė vieno kliento, kuris šią akimirką nenubrauktų ašaros. Net kieti verslininkai, ir tie susigraudina.
– O kokios yra šios ceremonijos tradicijos? Ar daužote šampano butelį į laivą?
– Žinoma, tai privaloma! Šis atsakingas darbas tenka laivo krikštamotei. Itališkai mes ją vadiname „la madrina“. Paprastai ji būna jachtos savininko žmona arba duktė. Kartais ir pati savininkė. Juk mes turime ir moterų užsakovių. Svarbiausia – tai turi būti moteris.
– O kokie yra jūsų klientai?
– Malonūs žmonės. Nes man nepatinka dirbti su nemaloniais tipais, – juokiasi Marcello. – Juk pasirašome ilgamečio bendravimo sutartį. Paprastai mūsų klientai yra 40–50 metų, taigi gana jauni, turintys gerą humoro jausmą. Parduodami jachtą parduodame gyvenimo stilių. Kai kurie perka jachtas privačioms reikmėms, kiti – kaip įspūdingą verslo susitikimų vietą.
– Ar daugiau yra tokių, kurie nori pasipuikuoti, ar tokių, kurie tiesiog mėgaujasi buvimu jūroje?
– Jei išleidi papuošalui 12 milijonų eurų, ko gero, nori, kad jį kas nors pamatytų, – nusikvatoja pašnekovas. – Šiandien mes statome jachtas šveicarams, britams, vokiečiams, arabams bei rusams. Amerikiečiai šiek tiek nutilo. Dėl dolerio kurso ir dabartinės ekonominės situacijos.
– O kaip pasaulio ekonominė krizė paveikė prabangių jachtų verslą? Juk dabar visi tik ir skundžiasi ekonominėmis negandomis.
– Manau, ši krizė neaplenks ir jachtų verslo. Tiesa, labiausiai paveiks mažų jachtų segmentą, o didžiosios ne taip pajus. Bet juk kiekvienos krizės metu pinigai tiesiog pereina iš vienų rankų į kitas. Mums, prabangių jachtų statytojams, svarbu suprasti, kur jie juda.
– Palikime ekonomikos problemas nuošalyje ir pabaigoje atsakykite man į klausimą: o kokia yra jūsų svajonių jachta?
– Mano svajonių jachta yra ta, kurioje galiu mėgautis akimirka, kurioje turiu pakankamai laiko pabūti su savimi ir savo šeima. Juk šiais laikais didžiausia prabanga yra laikas. Gali būti be galo turtingas, bet neturėti kada džiaugtis gyvenimu! – su itališku užsidegimu baigia Marcello ir, žiūrėdamas į negailestingai tiksinčias sekundes, išskuba į lauke jo laukiantį automobilį.
Iš tiesų – šiandieniniame pasaulyje laikas tapo, ko gero, vienintele valiuta, kurios vertė nepaliaujamai kyla. Ir nesvarbu, kad neturite prašmatnios „Cartier“ raudonumo, viešbučio didumo jachtos ar net miniatiūrinės valtelės, – padovanokite savo artimiesiems bent šiek tiek brangaus laiko. Juk savo svajonių jachtą galime susikurti visur.