Žygimantas Augustas garsėjo savo brangenybių kolekcija. Tyrinėtojai, tokie kaip lenkas Stanislawas Cynarskis, juokauja, kad šį pomėgį veikiausiai paveldėjo iš savo prosenelio Galeazzo Marios Sforzos, kuris mėgo atvykusiems svarbiems svečiams tiesiog begėdiškai, kaip vaikas žaislus, rodyti savo brangenybes – atskirame kabinete sukrautus kalnus safyrų, smaragdų, rubinų ir deimantų.
Jo proanūkis Jogailaitis brangenybes taip pat pirko noriai – vien 1545 metais iš Vilniaus ir Varšuvos auksakalių jis įsigijo net penkiolika svaiginamo brangumo žiedų. Ilgainiui Žygimantas Augustas sukaupė įspūdingą kolekciją. Jam priklausė Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Karolio V rubinas, vertas 80 tūkstančių aukso eskudų, ir didžiulis deimantinis to paties valdovo medalis.
Jei tikėsime landaus anuomečio popiežiaus nuncijaus laiškais, kuriuos jis raportuodamas siuntė į Romą, Žygimantas Augustas turėjo net 16 skrynelių su brangenybėmis. Iš jų keturios, kurių vertė siekė 200 tūkstančių eskudų, buvo atvežtos jo motinos Bonos Sforzos iš Bario kunigaikštystės Italijoje. 8 skrynelėse saugotos brangenybės paveldėtos iš protėvių Jogailaičių. Šių brangenybių vertė – 300 tūkstančių eskudų.
Dar keturias skrynias jis buvo pripildęs paties sukauptomis brangenybėmis, kurios buvo brangesnės nei atvežtos iš Italijos ar paveldėtos dinastinės brangenybės – mat jų vertė siekė net 550 tūkstančių aukso eskudų.
Be to, Vilniaus žemutinės pilies lobyne saugota net 15 tūkstančių svarų gryno sidabro dirbinių. Ne tik indų ir stalo įrankių, bet ir vonių, fontanų, žmogaus dydžio laikrodžių, fantastiniais gyvūnais puoštų vazų. Savo laiškuose nuncijus pavydžiai pažymi, kad visa tai pranoksta ne tik Venecijos valdovų, bet ir paties popiežiaus lobius.
Istorijos vadovėliai Žygimantą Augustą mums vaizduoja kaip nepaprastai turtingą Renesanso epochos valdovą, o romantizmo epochos paveikslai (ypač sukurtieji Jano Matejkos) – apsuptą šviesuolių, mokslininkų, muzikantų, nuostabių gobelenų ir meno kūrinių, mėgstantį medžioklę (vienais metais medžiojo net 223 dienas), prabangius šarvus, žirgus ir turėjusį netgi nuosavą zoologijos sodą su dešimčia kupranugarių, penkiais lokiais, liūtu ir kitais egzotiškais gyvūnais.
Tačiau istoriniai šaltiniai jį vaizduoja kaip žmogų, kuriam buvo nesvetimos nei aistros, nei silpnybės, nei noras šiek tiek tuščiai puikuotis ar pranokti kitus savo turtais.
Pakeiskime muzikantus kokiu nors muzikos projektu, veislinius žirgus – prabangiais automobiliais, šarvus ir brangenybes – dizainerių rūbais ir aksesuarais, o medžioklę – kokiu nors prabangiu šiuolaikišku sportu, ir vaizdas beveik nesiskirs nuo šiuolaikinio turtingo žmogaus pomėgių.
Vis dėlto Žygimantas Augustas, kaip galima spręsti iš to meto memuarų, laiškų, pamfletų, istorikų monografijų, turėjo ir ypatingą, provokuojamą charizmą – buvo tikra ano meto žvaigždė. Akivaizdu, kad kai buvo kalbama ne apie valstybę ir politiką, o apie jo pomėgius ir laisvalaikį, į visuomenės ir didžiūnų nuomonę jam buvo nusispjauti. Todėl daugelis šio valdovo gyvenimo detalių tiesiog necenzūrinės ir niekada nepatenka į istorijos vadovėlius.
Na, tarkime, viena šių detalių – daugybė jo gyvenimo moterų, kurių pirmoji buvo kur kas vyresnė motinos rūmų dama, 38-erių Diana da Cortona, suviliojusi jį dar septyniolikmetį (jei tikėsime kronikininkais) ir... visam gyvenimui apkrėtusi jį venerine liga (jei tikėsime piktais liežuviais). Vėliau buvo dešimtys, jei ne šimtai, kitų.
Pramogavo jis taip pat originaliai – mat prabangios pramogos, pageidautina, turėjo turėti uždrausto vaisiaus skonį. Tarkime, 1547 metais Vilniaus žemutinės pilies kieme valdovas surengė dvaro turnyrą, kuriame dvariškiai rungėsi su... garsia Vilniaus prostitute, pravarde Sofija Ilgoji. Nereikia lakios fantazijos, kad įtartum turnyrą turėjusį tam tikrų striptizo ar imtynių meduje atspalvį.
Dar nuostabiau, kad patvirkusią pramogą kartu stebėjo ir jo didžioji gyvenimo meilė Barbora Radvilaitė – ją kaip tik tais metais jis slapta ir buvo vedęs.
Biografai pabrėžia, kad Barbora Radvilaitė valdovą sužavėjo ne tik savo grožiu (gražių merginų dvare ir karalystėje netrūko) ir erotiškumu, bet ir savo skoniu, ekstravagancija, gebėjimu puoštis, daryti įspūdį ir įmantriai leisti pinigus. Trumpai tariant, savo stiliumi, kuris užmojais prilygo Žygimantui Augustui.
Šaltiniuose randama užuominų, kad ji ypač mėgo perlus ir vilkėti balto atlaso drabužius, kurie tais gana nešvariais laikais turėjo būti tikra išlaidumo ir prabangos viršūnė. Kitas jos pamėgtas suknelių audinys buvo kūno spalvos atlasas, neabejotinai turėjęs ano meto žmonių galvoje žadinti asociacijas su kūno nuogumu.
Žinoma, kad „itin dažnai maudydavosi“ ir puoselėjo savo kūną, o tai kėlė amžininkų nuostabą ir pasipiktinimą dėl tokio „ištvirkimo“. Kvėpinosi ir dažėsi: išvykusi į Krokuvą, siuntėsi iš Vilniaus specialią vilnietišką pudrą veidui gražinti.
Tapusi meiluže netapo karališkąja išlaikytine – ne vien priėmė dovanas, bet ir pati galėjo sau leisti apdovanoti Žygimantą Augustą. Laiškuose minima, kad dovanų siųsdavo jam retas, dailias brangenybes: auksinius laikrodžius, brangakmenius, papuošalus. Žodžiu, būdama Lietuvos didikė, nors rangu ir neprilygo karaliui, laiškus pagarbiai pasirašinėjo „nuolanki Jos Didenybės tarnaitė“, tačiau kaip moteris jautėsi jam gana lygiavertė.
Istorikai randa užuominų, kad po slaptos santuokos karaliui išvykus į Krokuvą paruošti dvaro, ji, palikta laukti dvare Dubingiuose, neva buvo užmezgusi romaną su vienu iš savo dvariškių Davaina. Kad ir kaip ten būtų, Barbora Radvilaitė ir Žygimantas Augustas, viešai rodydamiesi kartu dvare, savo stiliumi turėjo daryti įspūdį, ne mažesnį nei šiandieninės garsios Holivudo žvaigždžių poros.
Barboros mirtimi ir plačiai aprašytu karaliaus gedulu pikantiški faktai nesibaigia. Liūdintis karalius buvo paniręs į burtus bei spiritizmą ir su padedamas mago Tvardovskio bandydavo iššaukti mirusios mylimosios vėlę. Po kurio laiko savo mirusios meilės paieškas iš vaiduoklių pasaulio jis perkėlė į gyvųjų.
Nedaug kam žinoma, jog, trečią kartą nesėkmingai vedęs, gyvenimo pabaigoje Žygimantas Augustas turėjo meilužę Barbarą Gižanką, taip akivaizdžiai panašią į velionę Barborą Radvilaitę, kad visam dvarui nė nebuvo abejonių, kodėl karalius pasirinko šią moterį. Nors karalius su ja susilaukė nesantuokinės dukters, pasakiškoji, magiškoji prabangos ir dekadentiško renesansinio stiliaus pasaka, regis, baigėsi mirus Barborai Radvilaitei.
Žygimantas Augustas ir toliau kolekcionavo gražius ir prabangius daiktus, tačiau pats iki gyvenimo pabaigos vilkėjo juodus drabužius, nė viena jo vėliau sutikta moteris neturėjo įspūdingo lietuvės mylimosios stiliaus, o dvaro gyvenimas – prabangios, džiugios ekstravagancijos.