Ir ne specialisto akis dažnai pasigedo tiesiog gero kirpimo, tobulos konstrukcijos drabužių, įdomios, o ne keistos idėjos, pagaliau – profesionalaus kolekcijos pristatymo.
Dažnai – ypač Maskvos mados savaitės metu – dizaineriai savo kolekcijos pristatymą, regis, surengdavo tik tam, kad turėtų progą pasipuikuoti – gal dėl to jų modelius demonstruojančios manekenės podiumu eidavo labai ilgai. Kiti surengdavo kokį nors šou, pavyzdžiui, stilizuotą fotokameros daužymą ant podiumo ar nedidelį etiudą. Tai priversdavo pasijusti lyg mokyklos laikų karnavale.
Pabaigoje irgi beveik taip pat lėtai išeidavo kūrėja ar kūrėjas ir iš pirmose eilėse sėdinčių giminių bei artimųjų susirinkdavo milžiniškas gėlių puokštes. Kai jų jau nebeišlaikydavo, brukdavo ant podiumo išsirikiavusioms manekenėms. Nevyniosiu žodžių į vatą – vaizdas prastas. Jį dar labiau sustiprino... juodi lakiniai batai. Tai buvo pats ryškiausias elementas, kritęs į akis (labiausiai – Maskvos mados savaitės metu). Tokia avalynė buvo derinama net prie vakarinių lengvo audinio rūbų. Vulgaru. Neskoninga.
Gero įspūdžio nepadarė ir Rusijos mados savaitę pradėjusi viešnia iš Tailando – princesė Sirivannavari, pristačiusi savo drabužių kolekciją „Ethnic Rock“. Net maskviškiai kolegos buvo įsitikinę, kad šios personos prireikė tik tam, kad renginiui suteiktų kuo daugiau pompastikos.
Į visa tai bandžiau žvelgti garsaus prancūzų avalyninko Christiano Louboutino akimis. Juk šis kirilicą ir A.Čechovą mėgstantis brangiausių pasaulyje batų kūrėjas yra pasakęs, kad žemiškas grožis atiteko rusų moterims. Aha, mintyse formuluoju pavadinimą būsimam rašiniui: „Rusų madą gelbsti gražios jų moterys“. Suprask, jei rūbai neverčia iš kojų, tai bent juos demonstruojanti mergina savo grožiu.
Tačiau prisimenu ne tik Ch.Louboutiną, bet ir mūsų choreografę Anželiką Choliną, su kuria išvakarėse J.Vachtangovo teatre kaip tik diskutavome apie rusių grožį. Taip, jos gražios, tačiau, pasak Anželikos, per revoliucijas, karus ir sovietmetį sunaikintas jų moteriškumo genas. Žodžiu, forma graži, bet be turinio.
Tai itin ryšku užkulisiuose.
Kadangi pristatymai dažniausiai vyko vienas po kito vienoje erdvėje, sušukuotos, išdažytos, išpuoštos manekenės mėgo nardyti erdviuose Svečių rūmų (Maskvos mados savaitė) ir Kongresų rūmų (Rusų mados savaitė) užkulisiuose ir viena kitą nužiūrinėti. Kitaip tariant – užmušti konkurentes žvilgsniu. Kovas nutraukdavo tik kokios nors įžymybės pasirodymas, pavyzdžiui, dainininko Dimos Bilano. Jis su savo prodiusere Jana Rutkovskaja irgi demonstravo dizainerio Iljos Šijano („Sh’Iyan Ilia“) drabužius.
Tuo savo neigiamus įspūdžius baigiu ir, turėdama omenyje, kad pyktis – tamsa, pabandysiu pažvelgti į rusiškąsias mados savaites kitu aspektu.
Tai, kas dedasi ant rusiško podiumo, neblogai nusako garsaus kirpėjo, dainininko, Žavesio karaliaus Sergejaus Zverevo žodžiai. „Mūsų šalis vystosi, mada – taip pat. Ir labai dideliais žingsniais, – sakė jis. – Man taip pat ne visos kolekcijos patinka. Taip, yra silpnų kūrėjų. Bet ką reiškia silpnas? Silpnas – tai pradedantis ir augantis“.
Užkalbinau ir Rusų mados savaitės metu savo kolekciją pristačiusį dizainerį Leonidą Aleksejevą. Personalo vadybos studijas baigęs kūrėjas išvyko į Milaną, baigė su mada susijusius kursus ir kibo į dizaino studijas Londono Šv.Martyno meno ir dizaino koledže. Dirbti grįžo į tėvynę.
„Sudėtinga, nes čia nevisiškai suvokiama, kas yra mada. Žmonės šiek tiek supranta apie vakarinius ir kasdienius rūbus. Bet mada juk yra kur kas daugiau. Tai dizainerio idėja, braižas, ideologija – viskas, kas skiriasi nuo to, kas šiuo metu yra perkama ir dėvima. Dizaineris turi ne išpildyti visuomenės lūkesčius – parodyti jai gražų drabužį, o stebinti, atkreipti dėmesį, nes tik taip kūryba tobulėja. Tegul beveik nieko, kas buvo rodoma ant podiumo, nebus galima dėvėti. Kai kas bus panaudota per fotosesijas mados žurnalams, kai ką nupirks aktorius, dainininkas ar kokia nors žvaigždė, ir tik keli modeliai toliau eis komerciniu keliu – bus siuvami masiškai“, – samprotavo L.Aleksejevas.
Šis dizaineris Sankt Peterburge yra įkūręs demonstracinį saloną, kur parduoda savo kurtus drabužius vyrams. O moterims parduoda Milane. Ar jų pirkti atvažiuoja rusai? Ne, jų atvažiuoja pirkti italai.
Mados mokslų užsienyje Leonidas siekė, nes tėvynėje nerado, kur to mokytis. Koledže Londone vaikinas susipažino ir su bendramoksliais iš tėvynės. Ką gi, bus įdomu nuvykti į rusiškąsias madų savaites po kelerių metų, kai jose padaugės Vakaruose mokslus krimtusių, garsiuose mados namuose ties siūlėmis nugaras lenkusių kūrėjų. „Pamažu mūsų šalies ir Europos lygis bus vienodas“, – įsitikinęs Leonidas.
Tiems meną ir dizainą kremtantiems kūrėjams nebus lengva, nes kol kas, pasak mano pašnekovo, kas tik užsigeidžia (pavyzdžiui, dabar nemadinga oligarchų žmonoms nieko neveikti, tad jos pradeda kurti drabužius), pasivadina dizaineriu.
Kita vertus, kuriantiems gana sudėtinga ir orientuotis – Rusijoje nėra mados industrijos, kuri negailestingai atrinktų, kas vertinga, kas ne. Todėl ir paskęsta draugų aplodismentų ir gėlių jūroje, nors ant podiumo dar stovi nuotaka rausva suknele ir lakiniais odos ilgaauliais.
Lyg patvirtinimas Leonido samprotavimams – netikėtas susitikimas su viešnia iš Irkutsko. Ponia Larisa įteikė vizitinę kortelę su įrašu „asmeninė siuvėja“. Atspėjusi, kad mane tai suintrigavo, Larisa tarp kolekcijų pristatymų papasakojo apie dar vieną reiškinį, susijusį su mada. Pasak jos, dabar jau nebemadinga dėvėti garsių mados namų ar dizainerių drabužius. Madinga siūdintis pas asmeninį siuvėją.
„Dizaineriai – tai menininkai, o siuvėjas – tai profesionalus technologas, galintis tau pasiūti, ką tik nori, – net „Gucci“ ir „Dior“, – nesivaržydama dėstė Larisa.
„Bet kopijuoti neoru...“ – suabejoju.
„Kopijuoti net neįdomu, tačiau kurti tokios stilistikos – oru“, – įsitikinusi asmeninė siuvėja.
Larisa sakė nestokojanti pasiturinčių klientų jau penkiolika metų. Kad patvirtintų tai, ką sako, tarsteli, jog pas jos kolegę žinomos ir turtingos ponios net asmeniniais lėktuvais atskrenda. Pavyzdžiui, baleto šokėja Anastasija Voločkova daugelį rūbų įsigyja būtent taip.
Larisa net nenori vadintis dizainere, nes „asmeninė siuvėja“ skamba jaukiau, tai šildo sielą, dvelkia išskirtinumu. Bet neabejoju, kad šių mados savaičių metu tikrai pasirodė ne viena siuvėja „dizainerė“. Tačiau tampi atlaidus, kai tik pabandai įsivaizduoti, kokiame name ir su kokiais sienų apmušalais buvo mažųjų Giorgio Armani, Miuccios Prados, Stefano Gabbanos ar Domenico Dolce kambariai. Iš kokių indų jie valgė, kaip buvo rengiami ir kokiomis suknelėmis vilkėjo jų mamos bei tetos. Nataljoms, olgoms, sergejams ir michailams viskas dar prieš akis.