Jau daugybę metų ji nepailsta skinti kelių mūsų šalies menininkams į prestižines meno erdves užsienyje, o į savo galerijos erdvę kviestis užsienio meną, kurį verta pamatyti. Ji nesiliauja ieškoti naujų talentų, meno deimančiukų ir parodyti juos mums. Ji nepavargsta tvirtinti, kad ir čia, Lietuvoje, yra kūrėjų, kuriais galime didžiuotis ir kurių mums gali pavydėti pasaulis. Ji už meną, kuris išlieka. Ji vis dar už idealizmą, nors aplink jo mato vis mažiau. Ji – galerininkė Nida Rutkienė.
„Stebiu abu – verslo ir meno – pasaulius ir tarp jų matau gilią takoskyrą. Ar yra galimybių ją sumažinti? Pabandyti vertėtų. Menininkui reikia ne tik auditorijos (žiūrovo ar klausytojo), bet ir pinigų turinčio vartotojo, kad galėtų įgyvendinti savo idėjas“, – sako galerininkė Nida Rutkienė, beveik dvidešimt metų besistengianti suartinti tuos du priešingus polius – meną ir pinigus.
Jos „kūdikis“ – „Vartų“ galerija – per du dešimtmečius įsitvirtino šiuolaikinio meno scenoje Lietuvoje ir prasiskynė kelią į prestižines meno muges užsienyje. Apie galeriją bent jau viena ausimi girdėjo ir nesidomintieji menu, o ką žinome apie jos savininkę?
N.Rutkienė apie meną gali kalbėti ilgai ir aistringai, o štai apie asmeninį gyvenimą... Po ilgiausio pokalbio supranti, kad likai tarsi prie baltos galerijos sienos, ant kurios vaizdo projektoriumi kiekvienas gali nusipiešti kokį tik nori galerininkės paveikslą. Ir ji tam visai neprieštarautų. Greičiau su dideliu susidomėjimu stebėtų, kas iš to išeis. Pabandykime.
Daugiau nei 300 kvadratinių metrų plotą trečiame Vilniaus mokytojų namų aukšte užimantys „Vartai“ yra bene didžiausia privati meno galerija Lietuvoje. Lėkdama (neskubančios jos dar neteko matyti!) per penkias sales ponia Nida suspės pasilabinti su kiekvienu galerijos lankytoju.
Šilta ir draugiška, energinga ir rėžianti aistringas prakalbas per parodų atidarymus, nes šventai tiki tuo, ką sako ir daro. Ūmi ir emocinga, galinti šalia esantį žmogų užgriūti kaip uraganas, bet mokanti atsiprašyti. Smalsi ir atvira visoms idėjoms, vienodai pagarbiai išklausanti tiek jaunesnį, tiek vyresnį pašnekovą.
Tokį įspūdį man padarė „Vartų“ savininkė per pastarąjį ir daugelį ankstesnių susitikimų.
„Bendraudama mokausi iš visų sutiktų žmonių, savų ir svetimų klaidų, kad galėčiau net skaudžiausias patirtis priimti kaip dovaną“, – sako N.Rutkienė. O bendrauja ji su stipriomis, įdomiomis, sunkaus būdo asmenybėmis, kokių apstu ir tarp menininkų, ir tarp verslo lyderių.
„Ypač vertiname tuos turtinguosius ir įtakinguosius, kurie yra atviri šiuolaikinio meno pažinimui: lankosi parodose, domisi menininkų kūryba. Tuos, kurie nesivadovauja požiūriu: „Tai, ko nesuprantu, neverta dėmesio“.
– O kas jūs pati esate? Menininkų ir verslininkų tarpininkė?
– Galerijos veikla yra tarp meno ir verslo. Pamenu, per „Vartų“ atidarymą 1991 metų vasario 17 dieną sakiau, kad norime būti tarpininkai. Tačiau dar nesame įvaldę galerijos verslo taip, kad būtume tinkami tarpininkai. Patirties turime, bet dar ne tiek, kiek reikėtų.
– Bet, spėju, reikėjo ne vienas geležines kurpes sunešioti, kad galėtumėte tą atidarymo kalbą pasakyti.
– O taip. Mano ėjimas į meno pasaulį buvo toks... keistas. Koks mano išsilavinimas? Kartais atsakau rusų komiko Michailo Žvaneckio žodžiais: „Ogi joks. Tiksliau – aukštesnysis techninis“. Tačiau būtent dėl aukštojo mokslo, ne pačios specialybės, aš galėjau gana ilgai dėstyti etiką ir estetiką.
N.Rutkienė Vilniaus statybos technikume (dabartinėje Vilniaus statybos ir dizaino kolegijoje) dirbo dėstytoja, o po paskaitų su studentais repetuodavo pačios įkurtoje Žodžio ir gaidos studijoje – kurdavo pusvalandžio trukmės scenines kompozicijas, jungiančias poeziją, muziką, dainavimą. Paskutinis studijos pasirodymas įvyko per „Vartų“ atidarymą.
– Nuo dėstytojos iki pirmos privačios galerijos savininkės – ar pati galėjote nuspėti tokius virsmus?
– Nepriklausomybės atkūrimas keitė daugelio žmonių gyvenimą. Žodis „privatus“ daugeliui reiškė kažką negera. Tačiau galerijos lankytojui visai nesvarbu, kam ji priklauso, svarbiausia – kad joje būtų gera paroda.
– Privatus verslas tuomet buvo naujas reiškinys, o privati galerija... Nei iš ko pasimokysi, nei ko patarimo paklausi. Kodėl stačia galva nėrėte į tą sritį?
– Gal tai šiek tiek ir atsitiktinumas, bet visada siekiau nepriklausomybės. Privačios galerijos privalumas yra tas, kad gali rengti tokias parodos, kokios tau atrodo tinkamos.
N.Rutkienę šios veiklos imtis paskatino Vilniaus mokytojų namų direktorius Duanas Timukas ir tuometė jo pavaduotoja Zita Žepnickienė. Pradžioje „Vartuose“ vykdavo ne tik meno parodos, bet ir koncertai.
„Čia koncertavo Mūza Rubackytė, Vaclovas Daunoras. O kai kartu pasirodė Petras Geniušas ir Raimundas Katilius, turėjau užrakinti galerijos duris, nes nebetilpo žmonės“, – šypsosi galerininkė.
– Smagu tą laikotarpį prisiminti?
– Labai. Tada, Sąjūdžio mitingų laikais, jautėmės pakylėti, buvome idealistai, maksimalistai.
– Kodėl „Vartai“?
– Pirmiausia todėl, kad jame yra angliškas žodis „art“, reiškiantis meną. O vartai, kaip ir tiltas, yra perėjimas iš buitinio į pakylėtą, sakralų pasaulį. Pavadinimas atsirado ne iškart, buvo galybė pasiūlymų. Vienas jų – „Vilniaus vartai“ – pasirodė per daug pretenzingas“, – paaiškino ponia Nida, pasirinkusi „Vartų“ pavadinimą. Šį pasiūlė jos draugė, viena žurnalo „Krantai“ redaktorių Nijolė Kvaraciejūtė.
– Ar pati bent nutuokėte, ką, atidariusi vartus, pro juos įsileisite?
– Tai buvo savitas avantiūrizmas. Bet tuo laiku avantiūros užteko kiekvienam. Žmonės puolė kurti verslą, stengėsi save realizuoti. O sunkus metas atėjo labai greitai. Tada jautėmės, lyg būtume tolimojo skrydžio lėktuve: išlipti negali – lieka skristi toliau.
– O bent kryptį tada jau žinojote?
– Buvo vienas aiškus noras – viską daryti kuo geriau ir kokybiškiau. Judėjome į priekį po mažą žingsnelį. Norėdami išlikti, turėjome aprėpti itin daug. O kad galvoje dėl to neperdegtų saugikliai, galvojome tik apie vieną dieną ar savaitę į priekį.
Žmonės galerijoje keitėsi, bet visi kuo nors prisidėjo prie „Vartų“ kūrimo. Ilgus metus savo idėjomis ir jų realizacija rūpinosi Saulius Vaitiekūnas (artimas ponios Nidos draugas. – Red.), bet jis yra menininkas. O jo žodžiais tariant, kurdamas meną turi atsiduoti jam visas, nes menas, kaip ir moteris, tavęs trokšta viso ir nenori su niekuo dalytis.
– Ir į užsienį vežėte pristatyti lietuvių menininkų darbų, ir čia rengėte garsių užsienio kūrėjų parodas – kuriomis iš jų labiausiai didžiuojatės, kurias tarsi ordiną prisegtumėte „Vartams“?
– Na, ordinų dar nesegu, – atsako N.Rutkienė, prieš septynerius metus apdovanota Latvijos Trijų žvaigždžių ordinu už latvių meno populiarinimą Lietuvoje. – Surengėme kokybiškų ir visuomenei įdomių šiuolaikinio Suomijos, Vokietijos, Portugalijos meno parodų. Savo menininkų dar nepristatėme užsienyje taip, kaip jie to verti.
– Jums kartu su bendraminčiais pavyko pristatyti jungtinį meno, kino ir džiazo 2009 metų projektą. Lietuviai bus supažindinami su garsiausiais menininkais iš miestų, buvusių ar dar tik tapsiančių Europos kultūros sostinėmis. Kas padėjo garsius menininkus įtikinti eksponuoti savo darbus jūsų galerijoje?
– Ir mano ilgametė patirtis, dalyvaujant tarptautinėse meno mugėse, forumuose. Ir po studijų į galerijos veiklą įsitraukusios dukters Lauros užsienyje įgyta patirtis ir ryšiai.
Tokiam projektui reikia ir vadinamosios palaikymo komandos. Tarsi laimingas loterijos bilietas – pažintis su kolekcininkais iš Paryžiaus Danute ir Allainu Millart’ais. Jie padėjo „Vartams“ užmegzti kontaktus su garsiausiomis Briuselio, Paryžiaus, Londono galerijomis. Kitąmet šių galerijų menininkus galės pamatyti ir lietuviai.
– Sakote, ištraukėte laimingą bilietą galerijai. O sau? Ar jums sekasi loterijoje, ar lydi sėkmė?
– Loterijoje man nelabai sekasi. Bet jau išmokau jaustis laiminga pasitenkindama tuo, ką turiu. Tai yra svarbiausia, ką gyvenime esu pasiekusi, – atsako galerininkė. – Dabar, kaip niekada anksčiau, jaučiu pusiausvyrą, pasitikiu savimi.
– Jūs taip uždegančiai kalbate – iš kur jumyse tiek jėgos, ugnies?
– Viena pažįstama psichoterapeutė man kažkada sakė: „Pamatysi, kaip greitai apsinuodysi žmonėmis“. Sutinku tų vadinamųjų energetinių vampyrų, kurie mane tarsi išsiurbia. Bet daugeliui esu tiesiog dėkinga už tai, kad jie yra. Mėgstama poezija, muzika man padeda susikaupti, jos mane stiprina, apvalo, suteikia energijos. Man patinka minimalistinė muzika. Apskritai minimalizmas yra artimas mano dvasiai visose srityse.
– Atsimenu, tą patį sakėte, kai kažkada kalbėjomės apie mėgstamą drabužių ir interjero stilių. Bet kur geriausiai jaučiatės?
– Savo namuose, galerijoje. Nuostabiai jaučiuosi prabangiuose draugės namuose, bet tik todėl, kad ten esu laukiama. Gerai galiu jaustis ir mažyčiame kambarėlyje su dviem kėdėmis ar šaltose didelėse dirbtuvėse. Bet kurios aplinkos dvasią kuria žmonės.
– Jums patinka būti tarp žmonių?
– Ir tarp žmonių, ir vienai. Būti ir gyventi vienai dar nereiškia jaustis vienišai. Nesuprantu begalinio kai kurių žmonių optimizmo: „Viskas nuostabu!“ Sakau, kad labai laimingi yra tik mirusieji. Kažin ar gali būti laimingas, jei žinai, kad tavo pažįstamam yra blogai, kad tavo artimieji turi sunkumų.
– Prakalbote apie artimuosius. Kokioje šeimoje augote, kokia siekėte tapti?
– Esu kilusi iš Žemaitijos. Mama buvo labai versli. Gūdžiausiu sovietmečiu ji sugebėjo įsigyti garbanojimo aparatą, vilnos karšimo mašiną. Mama buvo ir parduotuvės, ir skaityklos vedėja. Ji stengėsi, kad trys dukterys galėtų normaliai gyventi.
Tėvas buvo taupus, o mama netaupydavo, bet visada turėdavo pinigų. Manau, kad esu panašesnė į mamą. Prisimenu ir močiutės Barboros namus, kurie būdavo pilni šventųjų paveikslų, knygų, žurnalų apie meną. Užaugusi tenorėjau vieno – ištrūkti iš mažo miestelio. Todėl išvažiavau į Kauną, nors ir labai nemėgau tų techninių dalykų, kuriuos studijavau.
Nemėgau ir nemėgstu technikos. Jokios. Įgijau vairuotojo pažymėjimą, bet vairuoti nepamėgau. Taip ir važinėju taksi. Noriu kuo paprastesnių buitinių priemonių. O mano buityje dažnai kas nors sugriūva, sugenda. Kaip sutaisyti – didžiausia mano problema.
– Vis darbas, darbas, o kur meilė?
– Johno O’Donohue knygą „Anam cara. Keltų dvasinio pasaulio išmintis“ nusipirkau seniai, bet tik neseniai ją išsitraukiau, – N.Rutkienė paima į rankas knygą. – Joje radau tokius žodžius: „Nesvarbu, koks kietas, išmanantis, savimi pasitikintis ar gerbiamas esi, nesvarbu, ką pats apie save manai ir ką kiti apie tave mano, – viena, ko labai trokšti, yra meilė.
Nesvarbu, kur esame, kas esame, ką veikiame ar kur keliaujame, – mums visiems reikia meilės“. Tai yra visiška tiesa.
Jei darbą atlieki su meile, sulauki palaikymo. Žmogaus gyvenime ateina toks laikas, kai meilė konkrečiam žmogui teikia džiaugsmo jau vien todėl, kad apskritai gali mylėti. Tai suteikia pilnatvės. Tada nėra jau taip svarbu, ar sulauki kito žmogaus atsako į savo meilę.
– Vis taip poetiškai kalbate – matyt, mėgstate poeziją?
– Kai kuriuos kūrinius skaitau garsiai ir mokausi atmintinai. Niekada negalėjau pasigirti labai gera atmintimi. O Saulius gali ne tik cituoti F.Nietzsche, J.Brodskį, bet ir padainuoti V.Vysockio kūrybos. Mane žavi vidinė jo erdvė, kurioje telpa tiek daug dalykų. Mano erdvė, matyt, yra labai maža. Knygą skaitau ilgai, nes man vis reikia grįžti prie to paties sakinio.
– O žinote, kuo aš žaviuosi? Kad jūs su tokiu entuziazmu, susižavėjimu kalbate apie šį vyrą.
– Viskas keičiasi. Žmonių santykiai – taip pat. Eini su žmogumi, dalijiesi viskuo – nuotaikomis, rūpesčiais, tačiau gyvenimas padaro savaip. Išsiskyrimai, susitikimai, sugrįžimai – laikini ar amžini – ne tavo valioje. Tai priimu natūraliai.
– Nemėgstate kurti ar išgyventi dramų?
– Per gyvenimą nepavyko sukurti nė vienos. Gal todėl, kad mano darbe kiekvieną dieną vyksta tokios dramos!.. Mums visada reikia kautis už idėją, buitį, būvį.
– Prieš kelerius metus man duotame interviu sakėte, kad esate ūmi. Vis dar?
– O taip! Supykstu vienai valandai, bet labai audringai. Jei kas mane suerzina, reaguoju labai emocingai ir viską, ką tuo metu manau, išsakau garsiai. Dabar dar pridedu: „Tai nieko asmeniška, tai tik mano požiūris į tavo darbą ar poelgį“. O po visų audrų man reikia taikios, ramios dvasios tiek darbe, tiek namuose. Skaudžiai išgyvenu niekšybes, bet nebandau aiškintis. Aš geriau išlaikau atstumą arba išvis nusigręžiu nuo mane įskaudinusio žmogaus.
– Gal taip tik bėgate nuo tiesos?
– Galbūt. Bet mane stipriai valdo impulsai ir veikloje, ir asmeniniame gyvenime. Esu maksimalistė. Kita vertus, turiu ir priešingą požiūrį – minimalizmą. Esu tokia laiminga, kad man reikia tiek nedaug – tik šiek tiek palengvinti savo buitį. O iš daugybės dalykų, daiktų tenka rinktis, nes pasaulyje yra perprodukcija.
– Ir mene?
– Taip. Atsirinkti gerą meną, rasti gerą menininką yra labai sunku. Visada abejoju savo pajauta, nuomone, nuolat graužiuosi. Nepasitikėjimas savimi yra mano variklis, verčiantis nuolat bendrauti su žmonėmis, kuriais pasitikiu. Kai už savęs lyg sieną jaučiu savo per ilgus metus įgytą patirtį ir tokius žmones, galiu eiti kiaurai.
Viskas man svarbu – ir menas, ir darbas, bet svarbiausi yra artimi žmonės: mano dukterys Agnė, Laura ir jų gražios šeimos. Labai norėčiau joms perduoti savo idėjas, kad neštų jas į ateitį. Tikiuosi, jos supras, kad gyvenimo egzamine, kurį joms teks laikyti, nėra absoliučios tiesos. Bet ieškoti teisingo atsakymo reikia.
– Kalbėjote apie poeziją, kurią mėgstate skaityti, muziką, kurios dažniausiai klausotės, o koks menas apskritai jums labiausiai patinka?
– Neturiu mėgstamiausio dailininko, spalvos, dainos. Kiekvienu laikotarpiu mano nuotaika, metų ar dienos laikas man parodo mėgstamiausią kūrinį, kurio man tuo metu labiausiai reikia, – atsako N.Rutkienė, iš dviejų dešimtmečių patirties meno srityje išmokusi neįvardyti vieno autoriaus, kad neįžeistų visų likusiųjų. – Mano akys nuolat krypsta į šiuolaikinį vizualųjį meną, kuris man yra labai artimas. O visiškai pamišusi esu dėl kino!