Pasirodo, toks pasakiškas gyvenimas be rūpesčių gali tapti didžiausiu galvos skausmu. Nieko nėra absurdiškiau už jausmą, kad esi nublokštas į gyvenimo kelkraštį, vegetuoji, nors galėtum dar daug ką nuveikti.
Tokiomis mintimis su manimi pasidalijo didžiausio Lietuvoje buitine technika ir įranga prekiaujančių parduotuvių tinklo „Topo centras“ savininkai Aurelijus Rusteika (44 m.) ir jo žmona Aurelija.
Kai Aurelijus nusprendė nebedirbti, įsivaizdavo, jog viskas bus kitaip. Suklydo. Pensininku savanoriu išbuvo dvejus metus. Dabar jis vėl grįžta į verslą.
– Maniau, kad jūsų šeimą ištiks Brundzų likimas: išskrisite į savo namus Ispanijoje, tiek jus Lietuvoje ir tematysime...
Aurelijus: Viskas klostosi atvirkščiai. Nedirbęs iškenčiau porą metų. Per tą laiką su verslo partneriais atidarėme Sostinių golfo klubą – maniau, ten leisiu dienas. Tačiau dabar esu kupinas idėjų, grįžtu dirbti.
– Ką jums reiškė tie dveji atostogų metai? Ką supratote?
Aurelija: Pirmasis stabdį nuspaudė Aurelijus, o aš kažkaip dar iš inercijos dirbau gerus metus. Norėjau veiklos.
Aurelijus: Ir mane tai nervindavo. Ji grįždavo vėlai, kupina problemų, dėstydavo, ką reikėtų pakeisti... O aš buvau priėmęs sprendimą nedirbti, ranka numodavau: „Nieko neatsitiks. Ramiau į viską žiūrėk “. Bet iš tiesų sunku buvo nesikišti ir nieko neveikti.
– Tad ištverti tinginystę jaunam pensininkui galima daugiausia dvejus metus?
Aurelijus: Pabandyti galima, bet... Nuobodu. Mums nepatiko.
– Esate pasiturinti, bet kukli šeima. Žinau, kad remiate Dubingių bažnyčios statybą, greičiausiai vykdote ir kitus kilnius projektus, tačiau jais nesipuikuojate. Ar manote, kad geri darbai turi būti tylūs?
Aurelijus: Kad nėra ko čia afišuotis. Kai būsime ką nors labai rimta nuveikę, gal tada ir pasisakysime. Nesinori įvykiams užbėgti už akių, nemėgstame pilstyti iš tuščio į kiaurą.
– Ar jūsų neerzina frazė, dažnai metama turtuoliams: „Jie gali sau leisti viską, ką nori“? O gal tai – netiesa? Gal žmonės tik nori manyti taip apie tuos, kurie yra daugiau pasiekę?
Aurelijus: Žmogus visada svajoja sau leisti viską. Bet nei pinigai, nei padėtis visuomenėje neleidžia tau daryti nieko daugiau nei paprastam žmogui. Visa tai – mitas. Pagaliau – kas yra daugiau? Turėti daugiau atostogų nei kiti? Negali. Apsistoti brangiame viešbutyje? Užsisakyti didesnį mėsos kepsnį? Juk, gerai pamąsčius, tau viso to nereikia. Pinigai neprideda daugiau džiaugsmo ar svorio savo vertei pajusti. Didesnės galimybės neveikia žmogiškosios laimės. Gyvenimo džiaugsmą lemia visai kiti dalykai.
Aurelija: O aš visada keliu klausimą: dėl ko reikia sau leisti daugiau? Koks tikslas? Kas mus pažįsta, nėra niekada apie mus pasakęs, kad išlaidaujame.
Aurelijus: Sau leisk tiek, kiek tau reikia, o ne kiek nori. Tokį požiūrį skiepijame ir dukterims – 21-erių Gailei ir 13-metei Miglei.
– Man jūs atrodote itin darni pora. Kai vienas pasako, o kitas gali tą mintį užbaigti. Kaip atsitiko, kad taip sutapo jūsų požiūriai?
Aurelijus: Kai susitikome, buvome iš labai skirtingų pasaulių. Ji – menininkė, idealistė, o aš – inžinierius, praktikas. Tuos pačius dalykus matėme ir vertinome visiškai kitaip. Tačiau gyvendami supanašėjome.
Aurelija: Rasti bendrų taškų buvo sudėtinga, tačiau labai įdomu. Dailės akademijoje baigiau tekstilės specialybę. Aurelijus tuo metu nelabai domėjosi, kuo užsiimu.
Aurelijus: Aš ir dabar tos tekstilės nesuprantu, skeptiškai į ją žiūriu. Įdomu buvo tik tada, kai žmona studijavo menotyrą magistrantūroje. Visai kitas reikalas! Vaikščiojome po bažnyčias, klausydavausi jos pasakojimų, kodėl Marija būtent su tokiu kūdikėliu, kuris šventasis yra Petras, kuris – Povilas.
Aurelija: Mokėjo atmintinai vos ne pusę mano magistrinio.
– O apie ką jis buvo?
Aurelija: Apie baroko laikotarpio bažnytinį meną Lietuvoje.
Aurelijus: Man patiko žmonos menotyrinė veikla. Nes aš – visai iš kito pasaulio. Mama – chemijos mokslų daktarė, profesorė, tėtis – inžinierius, aš – irgi. O čia atsiranda žmogus, rašantis eilėraščius, skambinantis pianinu, apie meną nuolat kalbantis... Bet tai nėra blogai. Aš išmokiau Aureliją skaičiuoti, o ji mane – pažinti dvasines vertybes.
Aurelija: O mane patraukė vyro veiklumas, energija. Ir tada, ir dabar vengiu nuobodžių žmonių. O su vyru man visada įdomu.
– Šokanti pora gražiai atrodo tada, kai moteris pasitiki vyru, leidžia jam dominuoti. Jei ima vedžioti abu, katastrofa ant parketo garantuota. Ar šokio filosofiją galima pritaikyti šeimoje? Ar darna ateina, kai mylinti moteris palaimina visus vyro sprendimus ir sumanymus?
Aurelijus: Šokių aikštelėje kitaip būti ir negali. Kadangi aš gerai šoku, o žmona moka labai gerai nujausti, paklusti šokio dėsniams, mes šokame labai gražiai. O gal šokame gražiai, nes gerai vedžioju?
Aurelija: Būna, kad pasakau: „Pailsėk, dabar vedžiosiu aš“. Taip ir šokame, taip ir gyvename.
Aurelijus: Žinote, tos moteriškos ambicijos... Bet Aurelija moka kažkaip santūriai ir gražiai vadovauti. Nors jei ir akiplėšiškai užsispirtų, pasakyčiau: „Gerai, prašau, daryk“. Aš laiminu visas iniciatyvas. Nesiverčiu per galvą būti visur, kur tik įmanoma, pats geriausias specialistas. Jei matau, kad Aurelija tai sugeba geriau, kodėl turėčiau ją atkalbėti? Tegul daro.
– Tačiau valdyti įmonę ir gražiai sutarti šeimoje – skirtingi dalykai. Kokios taisyklės laikotės versle?
Aurelijus: Aukščiausia vertybė – pagarba žmogui. Viskas tuo paremta. Aš visiems savo darbuotojams sakau: tikrinu tik vieną kartą gyvenime. Pasitikėti žmogumi – tai suteikti jam galimybę parodyti viską, ką jis turi geriausia. Visada tikėjau: kaip šauksi, taip atsilieps.
Versle mums svarbiau žmogiškasis veiksnys. Jei turėsi tikslą tik uždirbti pinigų, ši filosofija visiškai netinka. O mes niekada nenorėjome dirbti kitaip. Manėme, kad darbinė dvasia, tradicijos, šilti santykiai yra svarbiau nei pelnas. Todėl ir šiandien mūsų įmonėje dirba daug darbuotojų, kurie kartu su mumis – nuo pat verslo pradžios.
– Tai jūs vadovas – ne kirvis? Esate demokratiškas bei atlaidus net ir tada, kai darbuotojas, kuriuo pasitikėjote, suklysta?
Aurelijus: Gyvenime visko būna. Klysti yra žmogiška. Ir nuo manęs kartais sėkmė nusigręžia. Tačiau man labiau patinka tie, kurie daro ir klysta, nei tie, kurie bijo suklysti. Tegu žmogus veikia, klumpa, keliasi, vėl bando... Čia yra gyvenimo esmė. Jeigu darbuotojas pats neturi idėjų, jam niekuo negalėsiu padėti. Žmogus privalo degti noru ką nors gera nuveikti.
Ir man teko išgyventi krizių – tiek šeimoje, tiek versle. Permąsčiau vertybes. Supratau, kad ne pinigai ir turtai yra svarbiausia, o šeima, pagarba ir pasitikėjimas žmonėmis, ilgalaikiai tikslai.
– Ar tikrai žinojote, kad turėsite buitinės technikos verslą? Ar liko svajonių, kurios taip ir neišsipildė?
Aurelijus: Niekada nesvajojau būti didelės įmonės vadovas. Niekada! Mano troškimai buvo labai žemiški. Pavyzdžiui, svajojau turėti automobilių saloną, galbūt mažą restoranėlį.
– O kaip kilo sumanymas pradėti buitinės technikos verslą?
Aurelijus: Buvo aišku viena: valdiškas darbas – ne man. Bandžiau dirbti miškų tyrimo institute, bet supratau, kad mano galvoje per daug minčių, esu per greito mąstymo, kad tūpčiočiau vietoje.
Esu imlus naujovėms, man smalsu viską išbandyti. Jeigu jau nusprendžiu ką nors daryti, tai būtinai geriau, nei kiti iki tol darė. Pavažinėjęs po svečias šalis, pamatęs situaciją, viską pasvėręs ir apibendrinęs, nusprendžiau imtis buitinės technikos verslo. Juk Lietuvoje iki tol niekas nieko panašaus pirkėjui nesiūlė.
Viską išmėginau pats. Tempdavausi į namus skalbiamąsias mašinas, šaldytuvus, virtuvės kombainus, jungdavau, žiūrėdavau, kaip veikia. Buvo ir potvynių namuose per tuos bandymus, tačiau apie techniką žinojau viską. Jei sugesdavo kam skalbiamoji mašina, galėjau net telefonu pakonsultuoti.
– Kaip atidarėte savo pirmąjį saloną Kaune?
Aurelijus: Atsimenu, valgėme tortą. Penkiasdešimties kvadratinių metrų parduotuvėje šventėme penkiese: mes su žmona, buhalterė ir du pardavėjai. O dabar mūsų didžiausias salonas yra 3 tūkstančių kvadratinių metrų.
– Koks jausmas apima, kai suvokiate, kaip toli nuėjote nuo pirmosios atsivežtos skalbyklės iki dabar? Ką jums reiškia, kad galite pamatyti savo kūrybos vaisius?
Aurelijus: Aš nemoku tuo džiaugtis. Didžiausias džiaugsmas – kai suvoki, jog viskas funkcionuoja gerai. Taip, kaip ir turi būti.
Aurelija: Vadinčiau tą jausmą pasitenkinimu, kai matai, kad sukurta didžiulė struktūra, didžiulis mechanizmas, kuris veikia. Kai pradėjau dirbti Rinkodaros skyriuje, supratau, kad turiu idėjų, lieka jas įgyvendinti. Manau, jog įrodžiau, kad sugebu.
Aurelijus: Kai prieš ketverius penkerius metus visiems sakiau, kad greitai būsime didžiausia ir gražiausia buitinės technikos įmonė Lietuvoje, daugelis kraipė galvą, žiūrėjo išpūstomis akis, neva kokias nesąmones čia kalbu. Bet žinojau, kad taip bus. Subūrėme gerą komandą ir tikėjome, kad būsime geriausi. Įsibėgėjus verslui per metus atidarėme 15 parduotuvių – nerealūs skaičiai! Dabar savo artimiausius konkurentus veiklos masteliais lenkiame kelis kartus.
– Galėtumėte ekonomistams universitete daug vertingų dalykų pasakyti kaip vadovas praktikas. Ar nemanėte imtis akademinės veiklos?
Aurelijus: Buvo tokių minčių, nes tikrai turiu ką pasakyti. Bet kai pagalvoju, kad reikėtų kalbėti 300 žmonių auditorijai, iš karto nejauku pasidaro. Baugoka – juk niekada to nedariau. Galėčiau jaunus žmones pamokyti pardavimo meno, kaip bendrauti su pirkėjais, kokių klaidų nedaryti, perduoti, kokie veiksniai versle galioja, kokie – ne. Juk esu praktikas. Taigi dėstytojavimą laikau savotišku iššūkiu ir manau, jog kada nors tai padarysiu. Nesakau „ne“.
– Verslininku vadiname ir žmogelį, atidariusį garaže automobilių remonto dirbtuves, ir stambų naftos magnatą. Ar etiketei „verslininkas“ reikia paaiškinimo?
Aurelijus: Man iš tiesų nepatinka žodis „verslininkas“. Jis nėra tikslus, aiškiai suvokiamas, tapo visiškai nuvalkiotas ir nieko nepasako apie asmenybę. Vis dėlto reikėtų pristatyti, ką žmogus toje įmonėje veikia: ar jis savininkas, ar samdomas direktorius, ar vadybininkas.
Jeigu mane kas nors nori įvardyti verslininku, geriau tegu rašo „golfo žaidėjas“. Tai nors šį tą apie mane pasako. Apie golfą galėčiau kalbėti be perstojo. Man gaila žmonių, kurie net nemėgino pažaisti.
– Mėginau, bet kažkaip nepatiko. Greitai suirztu, kai nepasiseka.
Aurelijus: Manote, aš esu ramybės įsikūnijimas? Matytumėte... Yra tik viena vieta, kur galiu būti ramus. Tai – golfo laukas. Būtent ten ir išmoksti ramybės, tik ten supranti, kas yra gyvenimo gėris, tikrosios vertybės ir tikslai. Juk kasdien įkritęs į sūkurį – automobilis, darbas, problemos, televizorius, laikraščiai – kunkuliuoji kaip katilas, garai pro ausis veržiasi... Išprotėti galima.
O užtenka nuvažiuoti į golfo laukus, išlipti iš automobilio, ir viskas pasimiršta, išsitrina. Aukščiausio lygio meditacija, tačiau pasiekiama ne iš karto. Anksčiau ir valandą pažaidęs neatsikratydavau nerimo, visas tirtėdavau, galvodavau, kada imsiu lazdą mėtyti į orą. Paskui ramybė jau užliedavo po ketvirčio valandos žaidimo. O dabar tik nuvažiuoju – ir gera.
– Ar galite šiandien pasakyti, jog gyvenime padarėte viską, ką norėjote? O gal parakas dar svilina padus?
Aurelijus: Vienu metu tikrai maniau, kad jau viską padariau, bet pasirodė, kad labai klydau. Įsitikinau, kad verslas – begalinis procesas. Sakydavau sau: kai viršūnę pasieksiu, išeisiu ilsėtis. O pasirodo, kad tos viršūnės nei versle, nei gyvenime nėra. Svajonė viską pabaigti yra tik paties veiksmo pradžia. Jei svajojate nedirbti ir keliauti, vis tiek turėsite sau iškelti tikslus: kokias šalis aplankyti, ką nufotografuoti, galbūt kokiai nors galerijai pasiūlyti nuotraukų.
Nedirbdamas suvokiau, kad be tikslo gyventi neįmanoma. Laimė yra gyventi, kurti ir būti neramiam. Man niekados nebus džiaugsmo nieko neveikiant. Niekados! Išeisiu į pensiją tik tuomet, kai jau tikrai nieko negalėsiu dirbti. Taškas.