Elegantiškas juodos spalvos švarkas, balti marškiniai, tamsūs džinsai, atviras žvilgsnis pro stilingus akinius... Keletas susipažinimo frazių, ir į paskaitą susirinkę būsimi įvaizdžio dizaineriai ima gaudyti kiekvieną pono Konstantino žodį.
K.Bogomolovas, žinomas Latvijoje įvaizdžio kūrimo specialistas, mados analitikas, neseniai Lietuvoje įkurtos „Bogomolov’ Image School“ vadovas, rengia seminarus profesionaliems stilistams. Jis – drabužių dizaino ir siuvimo technologijos profesorius. Šiuo metu ponas Konstantinas – stilistų mokyklos Rygoje savininkas. Įvaizdžio kūrėjo profesija jis susidomėjo dar tuomet, kai niekas nežinojo, kas tai yra. Šiandien K.Bogomolovas yra įsitikinęs: įvaizdžio kūrimo specialistas palengvina kiekvieno mūsų gyvenimą.
Interviu „Stiliui“ rygietis negailestingai laužė stereotipus apie madą, stilių bei aukas, sukrautas ant įvaizdžio aukuro.
– Ar ryte atsikėlęs jūs ilgai svarstote, kaip rengtis?
– Ne, ilgai nesuku dėl to galvos. Gal todėl, jog neturiu problemų dėl garderobo. Mano spintoje drabužių yra labai mažai ir visi jie yra man reikalingi bei mėgstami. Ir niekada nebūna taip, kad vakare galvočiau, kaip kitą dieną rengsiuosi. Atsikeliu, ir tada būna aišku.
Pats mokau stilistus, kaip tinkamai formuoti garderobą. O jeigu to mokai kitus, pats neturėtum kankintis dėl šitų dalykų. Mano spintos turinys sudarytas pagal tam tikrą teoriją. Tai reiškia, jog ten nėra nereikalingų drabužių, o visi, kurie kabo, yra dėvimi. Rytais man niekada nesugenda nuotaika kaip daugeliui, kurie, atidarę spintą, pamato, kad joje – daug drabužių, o apsirengti nėra kuo.
– Ar kasdieniame gyvenime jums yra svarbu išreikšti save per aprangą?
– Kiekvienam žmogui tai yra svarbu. Tačiau tai, ką mes savo apranga pranešame, yra labai skirtinga. Kai vykstu į paskaitą, mano motyvai vienokie, man reikia išreikšti vienokius signalus, pavyzdžiui, tai, jog seku madą, tai, jog aš – dėstytojas, esu kompetentingas šioje srityje. Tačiau kai einu į parduotuvę pirkti pieno, mano motyvai jau kitokie, ir aš perteikiu jau kitus signalus.
Visi turime savo motyvų. Tačiau problema iškyla tuomet, kai nežinome, ką norime pasakyti, ir neretai pasakojame aplinkiniams tai, ko jiems žinoti visiškai nereikėtų. Dažnai savo drabužiais, gestais ir mimika išduodame savo pasąmonę. O kartais to geriau nedemonstruoti.
Todėl prieš rengiantis reikėtų pamąstyti: ką aš norėčiau tuo pasakyti? Nes pirkti suknelę ar švarką tik todėl, jog jie patinka, yra klaida. Pirkti reikia tik tuos daiktus, kurie padėtų išreikšti tokius signalus, kokius esame suplanavę.
– Vadinasi, įvaizdis kiekvieną kartą gali būti kitoks, nelygu tikslai?
– Įvaizdis – tai kūrybiškumą reiškianti sąvoka. Kaip scenoje: kiekvienas aktoriaus gestas ir apranga turi tam tikrą reikšmę, kuri priklauso nuo atliekamo vaidmens ar personažo charakterio. Taip ir gyvenime išvaizda turi atitikti mūsų vaidmenį tam tikroje situacijoje ar tam tikroje aplinkoje.
– Įvaizdžio kūrimo specialistas – reta profesija. Neretai manoma, jog tokie žmonės reikalingi tik visuomenės grietinėlei.
– Tai – klaidinga nuomonė. Įvaizdžio dizaineris reikalingas ne tik kaprizingiems milijonieriams. Tokio asmens patarimais naudojasi nemažai vidurinės klasės atstovų, pavyzdžiui, veiklios dirbančios moterys, einančios tam tikras pareigas. Jos į stilistą kreipiasi ne todėl, jog neturi skonio, o dėl to, kad neturi laiko domėtis mada. Ir stilistas tokiai personai – ne užgaida, o laiko ir pinigų taupymas.
Nes šiandien, kai mada tokia trumpalaikė ir taip greitai keičiasi, kai siūloma rengtis ir taip, ir anaip, kai madingas ir platėjantis siluetas, ir „dūdelė“, ir ilgi sijonai, ir trumpi, išleidžiama pernelyg daug pinigų nereikalingiems pirkiniams. Stilistas reikalingas, kad padėtų suprasti aprangos motyvaciją bei atrasti tinkamą stilių. Suformuoti tinkamą garderobą – nelengvas darbas. Todėl stilistas reikalingas visiems, kurie trokšta būti stilingi.
Kai kreipiamės į interjero dizainerį, juk nemanome, kad to reikia tik kaprizingai „grietinėlei“. Mūsų išvaizda – drabužiai, šukuosena, makiažas – lygiai toks pat taikomasis menas kaip ir būsto interjeras.
– Kas gali ir turi teisę vadintis stilistu?
– Šiuo klausimu dažnai kyla ginčų. Kai kas sako, jog stilistas – išskirtinė profesija, pavyzdžiui, kirpėjas neturi teisės vadintis stilistu. Įsivaizduojama, jog stilistas – kažkokia aukštesnė kasta mados pasaulyje, kurianti nerealius dalykus.
Aš sakyčiau, jog stilistas yra taikomojo dizaino profesionalas bet kurioje – ir mados – srityje. Kiekvienas kirpėjas, vizažistas, siuvėjas turi teisę vadintis stilistu. Tik su viena sąlyga – jis turi būti tos srities profesionalas.
Tai labai plati profesija: aprangos stilistas, plaukų stilistas, interjero stilistas, puokščių stilistas, kalbos stilistas... Jeigu kirpėjas padarė netinkamą šukuoseną ar nesėkmingai parinko plaukų dažų spalvą, negali sakyti, jog jis nėra stilistas. Jis – blogas stilistas.
Stilistas – tai pati normaliausia profesija. Ir tai nėra žmogus iš „aukštesnės kastos“.
– Kiek žmonių naudojasi stilistų paslaugomis Latvijoje?
– Stilistų paslaugos Latvijoje yra populiarios. Sprendžiu pagal savo mokinių darbo krūvį. Jie dirba daug ir nemažai uždirba. Į stilistus kreipiasi tiek vyrai, tiek moterys. Netgi vyrai dabar kur kas dažniau ieško tokių paslaugų, ypač politikai, verslininkai. Nemanoma, kad turėti savo stilistą – ekstravagantiška.
– Ką jūs pasakytumėte apie žmogų, kuris be stilisto pagalbos nesugeba nusipirkti reikiamo drabužio?
– Taip gali nutikti dėl keleto priežasčių. Kažkada dirbau su kliente, kuri turėjo puikų skonį, subtiliai jautė madą. Tačiau visko pirkdavo pernelyg daug, įsigydavo tai, ko jai visai nereikėdavo. Aš jai buvau reikalingas ne tam, kad patarčiau, ką pirkti, o kad atkalbėčiau nuo pirkinių. Kai nueidavome į parduotuvę, ji sakydavo: „Leisk, atspėsiu, kokią suknelę man išrinkai“. Ir ji paprastai atspėdavo.
Kildavo klausimas: kodėl ji be manęs negalėtų apsieiti? Nes ji pati būtų pirkusi tris keturias sukneles. Ją pardavėjos labai lengvai įkalbėdavo pirkti.
Kita klientė – atvirkščiai – absoliučiai nesigaudė madoje, parduotuvėje netgi bijodavo ką nors pasimatuoti. Ji nekentė švarkų, tačiau juos pirkdavo. Ką nors madingesnio, ekstravagantiškesnio jai būdavo sunku įsiūlyti – ji bijodavo atrodyti juokingai.
Žodžiu, priežasčių, kodėl kartais tenka kreiptis į stilistą, yra daugybė. Ir nematau čia nieko keista. Tai yra norma. Jeigu žmogus be specialisto patarimo nesugeba nusipirkti tinkamo automobilio, mes juk nelaikome jo keistuoliu. Kodėl tuomet turėtume drovėtis kreipdamiesi į mados specialistą?
– Kam lengviau patarti įvaizdžio klausimais – vyrams ar moterims?
– Vyrams patarti lengviau. Tačiau įdomiau dirbti su moterimis – čia mada įvairiapusiškesnė, ir moterų motyvacija daug sudėtingesnė.
Vyrai dažniausiai kreipiasi į stilistą dėl socialinių tikslų – jiems reikalingas tinkamas įvaizdis siekiant karjeros. Vyrai gali ginčytis tol, kol renkamės ir matuojamės drabužius. Jie gali ilgai abejoti tačiau jeigu apsisprendė, vykdys nurodymus lyg kareiviai ir elgsis tiksliai pagal instrukciją. Jie nepradės patys improvizuoti.
Moterys visuomet norės „suteikti ką nors savita“. Jos būtinai ką nors pakeis, pridės... Ir jos turi tam teisę. Vyrai iš tiesų yra disciplinuoti klientai. To negalėčiau pasakyti apie moteris.
– Kas nulemia moters troškimą pasikeisti, susikurti naują savo įvaizdį?
– Vienas pagrindinių motyvų yra amžius. Pastebėjau, jog dažniausiai į mane kreipiasi maždaug 33–35 metų moterys. Tokio amžiaus moterys intuityviai jaučia, jog reikia ką nors keisti. Nepasitenkinimas savimi gali būti viena priežasčių. Greičiausiai ji yra nepatenkinta savo atvaizdu veidrodyje, o svarbiausia – jaučia, jog baigėsi tam tikras gyvenimo etapas, todėl rengtis kaip iki šiol negali, nes atrodys juokingai, pernelyg jaunatviškai, tačiau tapti solidžia dama jai labai baisu. Ir tuomet ji kreipiasi į stilistą, prašydama sukurti naują įvaizdį. Bet būna ir socialinių motyvų, kai įvaizdis reikalingas karjeros tikslams pasiekti.
– Šiandien net ir nesidomintis mada žmogus jaučia jos diktatą. Ką patartumėte – pasiduoti jam ar ignoruoti?
– Ignoruoti komercinę madą būtų kvailystė. Galima tapti senamadišku žmogumi, neturinčiu skonio. Tačiau paklusti madai yra dviguba kvailystė. Aš esu prieš bet kokią diktatūrą, taip pat ir mados. Iš esmės mados diktatą sukuria ne dizaineriai, o gyvenimo būdo žurnalai. „Privalai turėti šį drabužį šį sezoną, jeigu nori būti šiuolaikiška moteris“. Ši frazė – jau diktatas.
Jausti mados pulsą yra būtina. Tai reiškia – žinoti, kas mums siūloma. Tačiau tai reikėtų priimti kaip bet kurį kitą komercinį pasiūlymą. Mums siūlo įsigyti tą, tą ir tą. Tačiau turi būti renkamasi įvertinus savo įvaizdį. Ar man to reikia? Ar mano įvaizdžiui reikalingas šis labai madingas daiktas? Jeigu ne, ignoruosiu tai be jokio sąžinės graužimo.
– Kokių klaidų padarome trokšdami būti madingi?
– Pagrindinė klaida – jog mes perkame daiktus. O reikėtų pirkti save su tais drabužiais. Pirkti ne prekę, o jos kokybę. Nepirkti palaidinės, kuri, o Dieve, kokia graži, kiek daug karoliukų!.. Nes jeigu perkate drabužį, kad galėtumėte juo grožėtis, pakabinkite jį ant sienos ir žiūrėkite nuo ryto iki vakaro. Bet jeigu drabužis reikalingas jūsų įvaizdžiui, pirmiausia galvokite, ar padarys tas rūbas jus gražesnę bei stilingesnę.
– Kiek ir kokių reikia drabužių, kad žmogų galėtum vadinti stilingu?
– Stilingas žmogus – tai darni visuma. Drabužiai yra tik mažytis tos visumos komponentas. Įvaizdis – tai veidas, figūra, eisena, kalbėsena, elgesys, manieros, mintys, socialinis statusas. Drabužiai, be abejonės, kaip šio įvaizdžio dalis, yra labai svarbūs. Tačiau to nepakanka. Jeigu vilkėsiu prabangų kostiumą turgaus maniera, mano įvaizdis bus siaubingas.
– Kaip atsilaikyti prieš išpardavimų provokacijas?
– Tai yra normalu, šių provokacijų visiems sunkiai pavyksta išvengti. Per išpardavimus prisiperkame daug nereikalingų daiktų ir veltui išleidžiame pinigus. Reikėtų atsiminti, kad per išpardavimus geriausia pirkti nemadingus daiktus. Sezono pabaigoje pirkti madingų drabužių neverta. Galima pirkti arba klasikinio stiliaus, arba ką nors ekstravagantiška. Nes madingas drabužis sezono pabaigoje morališkai jau yra pasenęs.
– Ką patartumėte žmogui, norinčiam susikurti savitą įvaizdį, trokštančiam individualumo?
– Tokiam žmogui nereikia patarimų. Nes jam neegzistuoja taisyklės. Individualumas visuomet yra taisyklių laužymas. Tai yra grožio, patogumo, protokolo auka. Tačiau kiek žmogus gali aukoti dėl individualumo, žino tik jis pats. Ar reikalingi patarimai Björk? Ar reikalingi patarimai Marilyn Mansonui? Ne, nes drąsiam žmogui patarimų nereikia.
Tačiau jeigu žmogus sako: „Labai norėčiau atrodyti savitai, bet bijau“, tada reikėtų pagalvoti, ar verta rinktis baime atskiestą individualumą. Individualumas nėra norma, galiojanti visiems.
Individualumas – tai auka. Tuomet jūs būtinai ką nors aukojate. Tuomet apie jus sako: „Ak, kokia ji... Ne tokia kaip visos“. Tai yra vidinė drąsa, kuri leidžia tapti nepanašiai į kitas. Jeigu žmogus turi tos vidinės drąsos, jis atras savo nepakartojamą įvaizdį. Tačiau tai nėra mada, tai – būsena!