Į saloninius vakarėlius kviečiami mėgstantys bendrauti žmonės, turintys tokių pat pomėgių ar interesų. Mažoje, jaukioje, dažniausiai privačioje erdvėje susitinkama ne tik pasišnekučiuoti, bet ir paskanauti retų patiekalų ar gėrimų, pasidalinti patirtais kelionių įspūdžiais, nauja patirtimi, naujausiomis žiniomis, pasiginčyti aktualia tema, pasiklausyti kokios nors srities profesionalo.
Prancūzų kalbos žodis „salon“ reiškia svečių priėmimo kambarį, aukštuomenės būrelį, nuolat susirenkantį kieno nors namuose, ar intelektualų, kultūros veikėjų rinkimosi ir pokalbių vietą. Tokiems susibūrimams svarbūs ne tik juose dalyvaujantys žmonės, bet ir aplinka, stilingas ir skoningas namų kambarys – salonas.
Saloninius vakarėlius, kurie buvo itin populiarūs prieš kelis šimtmečius, aukštuomenės damos rengdavo ne tik nuoboduliui nuvaikyti, bet ir daryti įtaką politikai ar menui. Kilmingų moterų salonuose pasirodydavo to meto kylantys ar jau pripažinti talentai, lankydavosi visuomenės įtakingieji.
„Pastebėjau, kad žmonės dabar linksta į mažesnius, asmeniškesnius susibūrimus. Ne tik su draugais, bet ir su mažiau pažįstamais žmonėmis, jei jų pomėgiai sutampa. Savo namuose su vyru dažnai suburiame šampano ragavimo vakarėlius, – sako prisiekusi tauraus gėrimo gerbėja ir populiarintoja Jolanta Smičienė. – Prie mūsų prisideda ne tik šampano ekspertai, bet ir tie, kuriems smalsu paragauti ir išbandyti naujų šio gėrimo rūšių“.
Paprastai salono šeimininkė pasiūlo vakaro temą, pakviečia kalbėtoją arba atlikėją ir svečius, kurie nebūtinai yra tarpusavyje pažįstami, paruošia gėrimų ir užkandžių arba susitaria, kas kokiais skanėstais pavaišins vakaro dalyvius.
Tokius saloninius vakarėlius Vilniuje organizuoja drabužių ir aksesuarų dizainerė Neringa Jociutė. Jos erdvioje svetainėje jau surengti maisto ragavimo, aromatų, natūralios kosmetikos, papuošalų, astrologijos vakarėliai, į kuriuos buvo pakviesti minėtų sričių žinovai.
„Pamažu temos rimtėja. Klausydamiesi muzikos stengiamės nutildyti protą. Tai jau net ne linksmybė, o darbas“, – sakė Neringa, į pastaruosius vakarėlius pakvietusi pianistą Kasparą Uinską.
Jis dizainerės svečiams papasakojo apie savo mėgstamus muzikos genijus F.Chopiną ir F.Lisztą bei pasiūlė paklausyti jų kūrinių.
„Anksčiau saloniniai vakarėliai būdavo bėgimas nuo nuobodulio, o dabar tai būdas žmonėms atsiplėšti nuo kasdienybės, rutinos“, – paaiškina tokių susibūrimų prasmę N.Jociutė.
Pasak kūrėjos, ji saloninius vakarėlius ėmė rengti, kai prieš metus įsikėlė į erdvias patalpas. Tačiau ne šios, o poreikis bendrauti, keistis patyrimais paskatino rengti tokius susibūrimus.
„Tokie vakarėliai man ne naujiena, juos net pavadinčiau savo giminės tradicija, – atskleidžia Neringa. – Mano močiutė buvo mokytoja, tikras šviesulys. Dar sovietiniais laikais ji rengdavo pasisėdėjimus prie krupniko taurės su draugėmis ir teologinėms diskusijoms kviesdavosi į svečius kunigus ar klebonus“.
Neringos dėdei Edmundui Armoškai priklausančioje Vilniaus meno galerijoje „Maldis“ taip pat vykdavo susitikimai su meno specialistais. Į juos ten dirbusi N.Jociutės mama, muzikė, kviesdavo menu besidominčius žmones, kuriems koncertuodavo profesionalūs muzikantai, buvo skaitoma paskaita apie tam tikrą menininką.
XVI amžiuje Europoje prasidėjusi saloninė kultūra Lietuvoje išnyko pasikeitus valstybinei santvarkai, ištrėmus kilminguosius ir turtinguosius šalies gyventojus. Ar saloniniai vakarėliai atgims? Galbūt. Kaip priešprieša skubėjimo ir paviršutiniško bendravimo kultūrai, kaip pasiūlymas pabūti kartu estetiškoje ir kūrybingoje aplinkoje.