„Pokariu statyta „vysotka“, – aiškina režisierius apie milžinišką pastatą, tokių Rusijos sostinėje – vos keli. Iš toli apšviestas žiburių statinys atrodo lyg iš saldainių dėžutės – regis, kaip tik tokią mačiau Kremliaus pašonėje įkurtame prabangiame gastronome Nr.1 su krištolo sietynais, brangaus medžio lentynomis ir maloniomis it krakmolyta prikyštė pardavėjomis.
Su garsiu režisieriumi dėl pokalbio apie namus ilgai tartis nereikėjo. Išgirdęs pasiūlymą jis sutiko priimti mus tą pačią dieną. Tiesa, viskas įvyks vėlai vakare, po darbo.
O kol laukiame, turime unikalią galimybę stebėti R.Tuminą daug prieštaringų kalbų ir liaupsių sulaukusio spektaklio „Troilas ir Kresida“ repeticijoje. Dar – išgerti puodelį kavos jo kabinete, apstatytame įspūdingais antikvariniais baldais. Nuolat apmąstymuose paskendęs režisierius norėtų, kad kabinete būtų skaitoma, galvojama, kuriama, tačiau dažniau čia tenka pasirašinėti dokumentus ir spręsti biurokratinius reikalus.
Sėdame į automobilį ir važiuojame laikinų R.Tumino namų link. O kur vairuotojas? Yra toks. Bet režisierius nelabai supranta, kam jo reikia. Kelias nuo namų iki teatro netolimas. Be to, pačiam malonu pavažiuoti. Kita vertus, jei nuvažiuotų pas draugą, vairuotojui tektų laukti, kol vyrai aptars reikalus, bokalą išlenks?..
„Man nemalonu, nejauku tuo naudotis. Tai nesuderinama su teatriniu veiksmu, su gyvenimu teatre. Paskui gali užsigeisti dar kokių nors privilegijų ir nebesuprasi, iš kur atsirado pasipūtimo liga. Kuklumas – geras bruožas? Gal ir blogas, po velnių“, – svarsto režisierius.
Įėjimas į įspūdingąjį namą verčia žavėtis ne mažiau nei išore, nes yra padabintas freskomis, sietynais, medžio raižiniais. Gal tik kiek keistokai šioje prabangoje atrodo jau snūduriuojanti prie durų budėtoja.
Dauguma režisieriaus kaimynų – buvę lakūnai bandytojai. O kas kiti? Jei prabiltų tą įėjimą serginti moteriškė, tikrai išpliurptų, kad galintys šiame name įpirkti butą vyrai tokius dovanoja savo meilužėms.
R.Tumino bute atsispindi namo išorės didybė. Lubos aukštos, puoštos gipso lipdiniais ir rozetėmis. Kabo sietynai. Mūsų nepasitinka jaukumas. Nepasitinka ir šventiškumas, kuris paprastai tvyro, kai laukiama fotokameros blyksčių. Bet dėl to tik tikriau.
Režisierius čežina maišelį – traukia iš jo vaišes, kurių užbėgo į pakelės parduotuvę. Plauna indus, raiko duoną ir sūrį, ieško vyno taurių. Dvasia buitiška, bet vis tiek su geru žiupsniu teatrališkumo – nuo vandens srovės iš čiaupo iki indų barškesio ant stalo. O gal tik taip atrodo, nes vos prieš pusvalandį išėjome iš W.Shakespearo dramomis ir aistromis kunkuliuojančios repeticijos?..
Kalbos apie namus nedaug. Kodėl, suprantu pamačiusi miegamajame lagaminą. „Ai, tegul mėtosi. Kad nepriprasčiau, neprisiriščiau“, – aiškina lietuvis. Svetimas jis čia. Nepaisant jį įsimylėjusių aktorių, kritikų liaupsių už tai, kad J.Vachtangovo teatrą pakėlė į aukštesnį lygmenį, kad jis įgavo kvėpavimą, R.Tuminas vis tiek yra lydimas įtarimų, jog griauna rusų kultūrą.
– Gal atsivežėte kokią nors mielą smulkmeną iš namų Lietuvoje?
– Ne. Net vaikų nuotraukų neturiu. Ir nenoriu. Kad nepriprasčiau. Laikinai čia esu, laikinai, – vėl pakartoja. Ponas Rimas, įžengęs į šiuos namus, pirmiausia išslapstė spintelėse kičines grožybes, dirbtines gėles.
Kišeninis senovinis laikrodis ant rašomojo stalo – štai kas dvelkia šeimininku. Režisierius pirko jį sendaikčių turguje, kuriame mėgsta lankytis. Jam patinka senienos.
– Ar svarbu jums namai, sava erdvė, jaukumas, obuolių pyrago kvapas?
– Ne. Skersvėjai, srovės mane gali nešioti, kur nori. Tik sodyboje už Trakų jaučiuosi savo vietoje. Įlendu į daržinę ir meistrauju kėdę, stalą ar lovą. Galiu iš tos daržinės ir nebeišlįsti.
– Jūsų namai – teatras?
– Mano namai ne tiek teatras, kiek aktorius. Sutinki talentingą aktorių, dirbi su juo, ir atsiranda ta jauki erdvė, – kalba menininkas.
Režisierius yra sakęs, kad teatras negali būti namai. Jame aktorius turi jaustis svečiu, nes kada nors juk reikės išeiti.
– Ar mėgstate svečius?
– Ne, – atsako. Bet, išgirdęs mūsų su kolega juoką, pasitaiso: „Ai, jūs tai ne svečiai. Jūs namiškiai. Lietuviai“.
– Nesinaudojate vairuotojo paslaugomis, tai gal bent namų tvarkytoją turite?
– Atsisakiau. Buvo tarnaitė, ateidavo kartą per savaitę. Bet kam man jos reikia? Prirūkydavo, išgerdavo, kas bare likę. O dar su pretenzijomis: „Viską sutvarkiau – gal galima su jumis dar parūkyti, pasėdėti?“ Galvoju: „Oho!“ – juokiasi režisierius.
– Bet namus vis tiek reikia tvarkyti – argi tai jūsų nevargina?
– Ką jūs. Įsijungti siurblį ir dulkes nuvalyti – tai poezija. Plovimas, valgio ruošimas – tai gyvenimas. Gerai iškepi mėsą – ir jau džiugini širdį.
– Moterys skundžiasi, kad jas buitis vargina.
– Na, jei ta buitis kankina kasdien ir dar vyras sriuba nepatenkintas... O kai pats sau tarnauji, visai kas kita. Dažnam atrodytų: baisu. Bet vienatvės nėra. Mes tik sugalvojome tokią temą. Vienatvė – tai natūrali žmogaus būsena, ir jokios temos iš to nereikia kurti. Žmogus miršta vienas. Ir tai jo pranašumas prieš gyvuosius, nes jis išeina, o jie lieka. Tik bijau, kad aš taip nesugebėsiu – imsiu zirzti: štai jūs liekate, o aš mirštu.
– Kur ieškote paguodos, kai jaučiatės nelaimingas? Paprastai ją suteikia artimas žmogus, o jei jo nėra, guodžia bent savos namų sienos.
– Nežinau, ką reiškia nelaimingas. Nelaimingas būnu, kai repeticija prastai praeina. Kai dar kas nors nesiseka. Tada reikia savęs pagailėti. Mes to vengiame, o reikėtų iki dugno, iki galo savęs pagailėti.