Vėliau ją sutinkame Valstybiniame akademiniame J.Vachtangovo teatre. Oho, gurkšnoja kavą viena paties vadovo kabinete, apstatytame nuostabiais baroko stiliaus baldais. Ko gero, ne kiekvienas šio teatro darbuotojas gali sau tai leisti. Bet juk teatrui vadovauja tėvynainis – režisierius Rimas Tuminas. Ši detalė itin svarbi J.Vachtangovo teatro istorijoje, nes būtent todėl, kad kažkada Anželika užsuko šiaip sau – pasilabinti su maestro – išsirutuliojo į teatro mėgėjų pasaulį sudrebinusį jos spektaklį „Moterų krantas“ („Bereg ženščin“) ir tolesnį dviejų menininkų bendradarbiavimą.
– Kokia priežastis prieš metus jus išviliojo iš Vilniaus į Maskvą?
– Su seserimi Greta sumanėme aplankyti Maskvos teatrus, pažiūrėti, kuo jie gyvena, puoselėjome mintį galbūt čia surengti savo – Anželikos Cholinos šokio teatro – gastroles. O į J.Vachtangovo teatrą užsukome šiaip sau, žinojome, kad čia dirba Rimas Tuminas.
– Jūsų tokie draugiški santykiai, kad užėjote tiesiog pasilabinti?
– Ne, kaip gali su genijumi būti tokie santykiai? Aš į jį žiūriu kaip į reiškinį. Tokia jau talento dalia... – šypsosi Anželika.
– Dėl to nuo tokio asmens turėtų sklisti šaltukas, kuris trukdytų jį aplankyti einant pro šalį.
– Tąkart pamaniau, kad kitoje šalyje žmogus jaučiasi vienas, todėl jam, ko gero, turėtų būti džiugu sutikti ką nors iš savų. Taip ir nutiko. R.Tuminas mus sutiko plačiai šypsodamasis. Paklausiau jo, kaip gyvena ir ar neįmanoma šiame teatre surengti mano teatro gastrolių. Jis minutę patylėjo ir tarė: „Įmanoma. Bet prieš tai turėsi čia pastatyti spektaklį“.
– Kokia buvo jūsų reakcija?
– Nedvejodama sutikau. Tik paskui pamaniau, kad kartais, priimant sprendimą, gelbsti situacijos reikšmės nesuvokimas. Tik po „Moterų kranto“ premjeros suvokiau šio įvykio svarbą. O tada Tumino kabinete atrodė: reikia spektaklio? Prašom! Galiu pastatyti.
Šiek tiek dvejoti pradėjau tik grįžusi į Vilnių – juk teks dirbti su aktoriais, o ne baleto artistais. Supratau, kad atėjo metas pasitikrinti savo profesionalumą – turėsiu išmokyti šokti aktorius. Tik tada suvokiau, kad turėsiu įveikti didžiulę trupę, teatrą, kuris turi savo tradicijas. Kartais tokia dėkinga būnu drąsai, kuri iš kažkur atsiranda reikiamu laiku.
– Kaip Maskva – didelis, skubantis miestas – galėjo išvilioti iš jaukaus Vilniaus glėbio?
– Maskva man niekada nebuvo svetima. Studijavau baleto režisūrą Maskvos teatrinio meno institute (GITIS) ir nuo to laiko visada norėjau čia sugrįžti. Pamenu, eidavau Arbatu pro J.Vachtangovo teatrą ir jausdavau ypatingą virpesį. Tarsi jau tada žinojau, kad turėsiu čia atsidurti.
Ir tai įvyko tinkamu laiku. Studijų metais net bijodavau į miestą išeiti – erdvės baugino, tiesiog prapuldavau jose. Bet tada man buvo 20 metų. O dabar, vos išlipusi iš lėktuvo, pajutau, kad šis miestas man pasiduoda, kad jis yra įveikiamas. Supratau, kad dvasiškai užaugau, kad man bet kuriame mieste jau lengva kvėpuoti. Ir taip jaučiuosi dėl to, jog suvokiu, kad esu savo srities profesionalė.
– Ne per drąsu, ne arogantiška taip teigti?
– Jei taip sakau, vadinasi, atsakau už savo žodžius. Įsivaizduojate, kaip rizikuočiau tai teigdama, jeigu negalėčiau to įrodyti? Profesionalumas nėra neapčiuopiamas dalykas. Tai patirtis, įdirbis, ištvermė, vidinė pilnatvė. Visa tai būtinai turi būti įvilkta į lengvumo debesėlį. Na, kad apimtų jausmas, lyg viskas savaime darosi, kuriasi, klostosi. Tarsi be pastangų. Darbas su profesionalu artistui visada turi būti šventė. Tačiau pasitikėdama savimi nepamirštu jaustis mokine. Tai neleidžia prarasti ryšio su aplinka ir verčia ieškoti naujovių. Nes geras režisierius yra tas, kuris atspindi laiką ir dar sugeba jį pralenkti.
– Kuo skiriasi darbas Vilniuje ir Maskvoje?
– Maskva – skubančių žmonių miestas, o geras aktorius negali skubėti. Jis turi turėti laiko pagalvoti, pabūti su savimi, stebėti. Tačiau dažnas viena koja repeticijoje, kita – filmavimo aikštelėje, vakare – spektaklis, po jo – naktinis filmavimas. Maskvoje išvydau išsunktus žmones be savo pasaulio, be veido, kiekvieną dieną kovojančius dėl to, kad išliktų. Todėl pirmiausia man reikėjo sutelkti trupę, sudominti aktorius, įrodyti, kad šokis – ne tik žodis – yra svarbi išraiškos priemonė scenoje.
Taip pat reikėjo suvaldyti jų kito žanro baimę. Visi tapo lygūs – ir nusipelnę artistai, ir studentai. Visi kaip pirmokai iš naujo mokėsi: moterys – vaikščioti su aukštakulniais, vyrai – paduoti moteriai ranką, jau nekalbu apie sudėtingiausius pa! Vėliau artistai tiesiog veržėsi į mano repeticijas – už durų stovėjo daug norinčiųjų į jas patekti, sulaukiau ir teatro žvaigždžių skambučių dėl dalyvavimo spektaklyje, nes gandas po teatrą, kad „eto budet šedevr“, pasklido greitai. Finale aktoriai taip ir nesuprato, kaip jie taip greitai ir taip gerai išmoko šokti, nes spektaklis buvo pastatytas per pusantro mėnesio.
– Ar skiriasi rusų aktorės nuo lietuvių?
– Iš pradžių negalėjau suprasti, kodėl rusų aktorės nespinduliuoja, nėra moteriškos, nors atrodo labai gražios. Atrodo, kad revoliucijos, sovietizmas pavertė šios didžios šalies moteris darbininkėmis ir kolūkietėmis, tarsi sunaikino jų moteriškumo geną.
Pagalvokite, kodėl rusės netampa pasaulinio garso žvaigždėmis? Kodėl nėra išskirtinio moteriškumo pavyzdžių, deivių kine ar teatre? Pastatyk bet kurią Holivudo aktorę, apšviesk prožektoriumi, ir nors ji blogiau vaidins už rusę, akyse spindės gyvybė, charakteris, kūne šėls prigimtis. Rusės aktorės ištvermingos, bet užguitos.
Tad tikrai pajutau skirtumą tarp „Moterų dainų“ Vilniuje ir „Moterų kranto“ Maskvoje. Čia moterys dar negali šokiu išreikšti meilės taip gerai, kaip tai daro lietuvės.
– Bet juk sklando legenda, kad rusės – moteriškumo įsikūnijimas, jos taip traukia vyrus! Iš kur ta legenda?
– Gal tai mitas, kuris kilo prisiminus tas nuostabias rusų moteris iš senųjų paveikslų bei romanų. Pačios aktorės pripažino, kad kažkas yra pamesta, kažko jos negali. Gyvenime yra įvairių moterų, bet mes kalbame apie sceną, konkretų spektaklį, kuriame šoka moteriškiausio laiko damos. Čia reikia įsilieti į spektaklio stilių, vaikščioti ir net rūkyti elegantiškai, manieringai.
– Taigi atskleidėte moteriai patį žiauriausią dalyką, kad ji – nemoteriška, ir išleidote į sceną?
– Ne, pastabas aktoriui turiu teisę duoti tik tada, jeigu žinau, kaip klaidą ištaisyti. Todėl su aktorėmis nuoširdžiai dirbau, lipdžiau viską lyg iš naujo – žvilgsnį, gestus, eiseną. Vijau nuo jų net negatyvias emocijas, verčiau pamatyti vienoms kitą iš naujo, matyti mano akimis.
Tai buvo didžiulis darbas – dar didesnis nei sukurti kompoziciją. Aktorės mane suprato, pakluso, o po premjeros kiekviena iš jų dėkojo ir sakė, kad naujus pojūčius, naujas save nešis ir į paprastą gyvenimą. Šis pasikeitimas – tai dovana, ir nuo šiol jos kitaip net vaidins bet kuriame kitame spektaklyje.
– O kokie rusų vyrai aktoriai?
– Oi! Visi vyrai buvo mane įsimylėję, – šypsosi Anželika. – Vien todėl, kad „išdaviau leidimą” būti vyrais, nes to reikėjo statant spektaklį. Moteris, atliekanti patį nuostabiausią vaidmenį, vilkinti patį nuostabiausią rūbą, neatsiskleis, jei šalia nebus atitinkamo vyro.
Žodžiu, vyrų aktorių vidų taip pat reikėjo tvarkyti, išlupti paprastumą, nepasitikėjimą. Repeticijose tiesiog liepiau jiems mylėti savo partnerę. Net kasdien nebijoti rodyti dėmesį, pasakyti gerą žodį. Nes viskas susiję – gyvenime susiformavusi vyriškumo spalva dažniausiai tokia pat ir scenoje. O scenoje reikia galantiškų asmenybių.
– Anželika, žinote tiek daug moteriškumo paslapčių, mokate suvaldyti vyrus, o pati esate viena?
– Paradoksalu, bet jei nori būti laiminga, privalai išmokti gyventi viena. Tai nebaisi būsena, nes tik vienatvėje girdi į tave ateinančias mintis, jauti pusiausvyrą, kuria paskui apdovanoji ir kitus. Be to, gyvenime ateina toks laikas, kai nori būti šalia savęs verto.
– Jus įsimylėjo aktoriai, o ar yra dar šiais laikais gerbėjų, kurie po kojomis klotų gėles, papuošalus ir savo gyvenimą?
– Būna visaip. Bet meilės ir dėmesio apraiškos, susijusios su profesija, skiriasi nuo mane dominančios meilės tarp vyro ir moters.
– Puikiai permatote žmones. Kokias klaidas daro moterys, kad yra tokios nelaimingos?
– Gal jos ir nenori būti laimingos. Daug kam nesąmoningai labiau patinka kentėti. Bet nepasitenkinimas kažkodėl yra labiau būdingas moterims. O palaima tiesiog neužfiksuojama atmintyje, nes ji neatrodo natūralus dalykas. Dabartinis laikas, moterų noras lygiuotis į vyrus kažką suardė pačių moterų nenaudai. Taip norisi, kad moterys atsipeikėtų ir grįžtų prie gamtos sukurtų taisyklių, – gal tada atsirastų daugiau vyriškų vyrų, būtų atkurta pusiausvyra.
– Ką dedate į savo lagaminą, kai ruošiatės Maskvon, kad tame šurmuliuojančiame gigante jaustumėtės laiminga?
– Juokiuosi, kad į Maskvą vežuosi ne lagaminą, o namą! Oro uoste būnu pasiruošusi prašyti vyrų, nešinų tik dokumentų dėklais, pasidalinti antsvoriu. Suprantu: jei tikiuosi iš artisčių moteriškumo, turiu būti joms pavyzdys. Tai nereiškia, kad turiu puoštis, – tai reiškia, kad turiu būti stilinga, įvairi, skleisti kokybę bei kitokią, nei joms įprasta, estetiką.
– Tikriausiai nepamirštate nė mažiausio flakonėlio kosmetikos produktų, todėl taip spindi jūsų plaukai, veido oda, taip tobulai parinkta nagų lako spalva.
– Man tai nekainuoja papildomų pastangų. Dažydamasi blakstienas galiu galvoti apie kokią nors šokio kombinaciją.
– Gal galėtumėte pasakyti, kokias kosmetikos priemones naudojate?
– Geriausia kosmetikos priemonė – miegas. Esu laiminga, kad visada galiu miegoti tiek, kiek noriu. Kiekvieną rytą darau tam tikrą mankštą, nevalgau bet ko. Štai ir visa kosmetika! Nedarau iš rūpinimosi savimi kulto – tai natūrali gyvenimo būdo dalis.
– Ir to užtenka norint gerai atrodyti?
– Ne, neužtenka. Dar reikia niekada neįsitempti, nesijaudinti, jausti vidinę harmoniją ir dirbant, ir bendraujant. Maskvoje, pavyzdžiui, vien šypsena padėjo prisibelsti į artistų širdį! Jie niekaip negalėjo suprasti, kodėl visada vaikštau tokia laiminga! Bet aš iš tikrųjų taip jaučiausi. Jie juk nežinojo, kad tuo metu buvau akistatoje su didžiausiu savo gyvenime iššūkiu.
– Ar į Maskvą spektaklio „Moterų krantas“ premjerai gabenotės, kaip jūs vadinate, nusilenkimo suknelę?
– Nusilenkimo suknelės – tos, kuriomis puošiuosi eidama į premjerą, parodo mano santykį su teatru, pastatytu spektakliu. Tai staigmena artistams, tai lyg teatras teatre. Tas sukneles man kuria Juozas Statkevičius. Jis buvo ir mano spektaklio kostiumų autorius. Savo kūryboje jis moka sudievinti moterį. Jis pažįsta mane, žino, kad galiu apsivilkti patį netikėčiausią jo kolekcijos rūbą, žino, kad nebijau padaryti efekto.
Kai išėjau nusilenkti po „Moterų kranto“, scenoje akimirkai viskas sustingo. Po to artistai juokavo, kad spektaklis jiems buvo dovana, o aš – lyg „Oskaro“ statulėlė už jį.
– Bet dažnas menininkas mano, kad rūbas – nesvarbu: publika turėtų gėrėtis jo darbu.
– Suprantu tokią poziciją, nes dažnai artistai gyvenime ilsisi nuo savo suvaidintų personažų ir renkasi nematomą įvaizdį. Tačiau man labiau priimtina, kai žmogus, pasirinkęs sceną, mitą apie save kuria ir gyvenime. Man patinka, kai artistės po spektaklio atrodo kitokios, bet tokios pat ypatingos.
Aktorei Marlene Dietrich, manau, nebuvo lengva iki pat mirties atrodyti kaip deivei. Bet būtent tokie tipažai įkvepia kitas kartas kūrybai. Jie įstringa pasąmonėje ir, ko gero, būtent dėl to atsirado mano „Moterų dainos“ – spektaklis pagal M.Dietrich dainas. Nedaug kas žino visus jos vaidmenis kine, neatpasakotų siužetų, o štai jos įvaizdis įstrigęs giliai. Jis kursto fantaziją, verčia gėrėtis.
– Kokioje aplinkoje gyvenate? Ar jums svarbu, į kokius namus grįžti?
– Man labai svarbus namų jaukumas. Vietą, kurioje gyvenu, susikūriau išskirtinę. Pavyzdys buvo mama – ji visą gyvenimą iš nieko mokėjo sukurti grožį. Augdama maniau, kad gyvenu karalių rūmuose, nes mūsų tėvas – dailininkas architektas – paprastą butą tais niūriais laikais pavertė meno kūriniu. Jis buvo baltas, o mama jį papuošė vyšnių spalvos kilimais, veidrodžiais ir baltomis portjeromis, subtiliomis detalėmis, sušildančiomis namus.
Pilką gyvenimą mama sugebėdavo paversti gražiu. Mes niekada negyvenome pasiturimai, bet ji neleisdavo pajusti, kad ko nors neturime. Pavyzdžiui, daugelis mažų mergaičių žiemą turėjo šiltas baltos vilnos aptemptas kelnes, kurias mūvėdavo po mokykline uniforma. Mama vilnos nupirkti negalėjo, bet ji suderino dešimtis turimų spalvotų siūlų likučių ir numezgė raštuotas. Ir iškilmingai pasakė, kad turėsiu kojines kaip Pepės Ilgakojinės.
– Tokios praverstų ir Maskvoje, Lietuvos ambasados Rusijoje svečių namuose, kuriuose per metų metus nudėvėtos antklodės mažai bešildo... Nors į kasdienybę žvelgiate atsipalaidavusi, argi tame mieste nepavargstate nuo pilkumo, nesišypsančių žmonių? Kiek dar čia dirbsite?
– Visą gyvenimą... Norėčiau, – šypsosi Anželika. – O dėl šypsenų trūkumo... Ką pats skleidi, tokį atsaką visuomet išlukštensi ir iš kito.