Rekordiškai brangiai kainuojantys garsių mados namų batai iš egzotiško gyvūno odos? Palikite tai naujiesiems turtuoliams. Tikroji prabangi avalynė – kukli ir nekrintanti į akis, o vardas – trumputis ir niekada nemirgantis jokiuose mados žurnaluose. Batai, kuriems mados diktatas nė motais ir kurių avėtojai paliko savo neišdildomus pėdsakus XIX–XX amžiaus istorijoje.
Specialiai „Stiliui“ – pažintis su Londono batsiuviais iš „John Lobb“.
„A, „John Lobb“, žinau, žinau, turiu nusipirkęs net dvi poras!“ – pasigyrė vienas madai ir geram stiliui neabejingas vilnietis. Iš šių jo žodžių supratau, kad veikiausiai daug keliaujantis verslininkas bus užsukęs į kurią nors koncernui „Hermes“ priklausančią parduotuvę Paryžiuje ar į skyrelį garsiojoje Niujorko „Bergdorf Goodman“ parduotuvėje, o galbūt į „John Lobb“ saloną Londono Džermaino gatvėje.
Ten, kur prekiaujama „John Lobb“ avalyne, kurios franšizę „Hermes“ iš garsiųjų Londono batsiuvių nusipirko 1976 metais. Tiesa, ši avalynė gaminama nepaprastai kruopščiai – per vieną dieną pasiuvama vos 100 batų porų.
Tačiau tikrųjų „John Lobb“ batų pora – nenusiperkama. Ji – užsakoma. Nedidelėje prie Šv.Jokūbo rūmų vartų esančioje ateljė. Rankomis gaminamai batų porai prireikia devynių skirtingų amatininkų darbo. Ir vienos batų poros kaina prasideda nuo 2290 svarų sterlingų (apie 8244 litų). Tiek moka vertinantieji vieną didžiausių gyvenimo prabangų – specialiai pagal kliento matmenis pagamintus batus.
Britų karališkosios šeimos nariai, Europos monarchai, pasaulio įžymybės, verslo magnatai ir garsiausi filantropai – tai „John Lobb“ užsakovai.
Kai susisiekiu su kompanijos atstovais teiraudamasi dėl interviu, atskrieja trumputis elektroninis laiškelis: „Kada jums būtų patogu?“ Po juo parašas: „John Hunter Lobb“. Negaliu patikėti savo akimis: kalbėsiuosi ne su kompanijos atstovu spaudai, ne su klientų vadybininku ar salono vadovu, o su pačiu savininku ir legendinio įkūrėjo Johno Lobbo (1829–1895) ainiu!
Kai sutartą dieną įžengiu į „John Lobb“ ateljė, nustebina kilni senovė ir už jokius pinigus nenuperkamas tikrumas. Be įkūrėjo portreto, ant sienos – jokių nereikalingų puošmenų.
Kelios stiklinės vitrinos, kuriose – kompanijos gaminiai ir detalės iš batsiuvystės istorijos – karalienės Viktorijos kurpalis, mažytis aulinių batų modeliukas, kuris kažkada buvo nusiųstas maršalui Wellingtonui (patvirtinęs, kad tokio modelio batų pageidauja, maršalas davė pradžią legendiniam Wellingtono aulinių modeliui, tebegaminamam ir šiandien). Didelis priimamojo langas – kaip įprastose batsiuvių dirbtuvėse.
Vien įžengus aišku: žmonės čia gamina batus, o ne vaikosi išorinio blizgesio. Čia net nekvepia jokiais atstovais spaudai ar ryšiams su visuomene, todėl užsakymus priimantis darbuotojas tiesiog palydi mane tiesiai į pono Johno Hunterio Lobbo kabinetą – visai neprabangų ir nelabai tvarkingą, esantį tiesiai virš dirbtuvių.
Legendinės batsiuvių dinastijos ainis šypsosi, kai paklausiu, kelintai kartai jis atstovauja. „Ketvirtai“, – kukliai sako, kviečia prisėsti ir pasakojimą pradeda nuo kompanijos įkūrėjo Johno Lobbo.
„Jis gimė fermerių šeimoje ir tik atvykęs į Londoną ėmėsi batsiuvio amato. Vėliau išvyko į Australiją ir vertėsi ten kurpdamas batus auksakasiams. Verslas puikiai sekėsi dar ir dėl vienos gudrybės: jis batų kulnuose padarydavo slaptas ertmes, į kurias auksakasiai slėpdavo grynuolius, nes juos buvo draudžiama išsinešti iš darbo vietos. Vėliau jis vedė, grįžo į Londoną ir įkūrė savo dirbtuvę.
Buvo baisiai ambicingas, ir todėl jam sekėsi. Jo batai keliose amatų parodose buvo apdovanoti medaliais, o vėliau Velso princas jam suteikė vadinamąjį „warrant“ – karališkąjį garantą, oficialaus rūmų tiekėjo statusą. Prosenelis taip didžiavosi, kad dideliausią „warrant“ ženklą su princo herbu pakabino prie parduotuvės įėjimo“, – šypsosi proanūkis iš tokios neskoningos savo protėvio tuštybės.
Parduotuvė anuomet veikė Ridžento gatvėje, vėliau, 1916-aisiais, persikėlė į dabartinę vietą ir tik per stebuklą išliko per baisų Londono bombardavimą Antrojo pasaulinio karo metu. Beje, pašnekovo tėvas buvo pašauktas į frontą, tačiau karinės tarnybos išvengė – ir rūmams, ir valdžiai svarbiau pasirodė turėti neeilinį batsiuvį negu eilinį kareivį.
Karališkųjų asmenų garantai ir šiandien puošia parduotuvės fasadą – Edinburgo kunigaikščio princo Philipo ir Velso princo Charleso. Tik nereikėtų tikėtis, kad Džermaino gatvėje užtiksite juos besimatuojančius naują batų porą – jų aptarnauti vykstama tiesiai į rūmus. Tai bene vieninteliai dabartiniai klientai, kuriuos gali paminėti ponas Johnas Hunteris Lobbas: „Niekada neminime savo klientų vardų, kol jie gyvi. Jokių vardų“.
Pagal kliento koją pagamintas kurpalis saugomas visą jo gyvenimą. Kartais tenka pagaminti naujus – laikui bėgant kinta žmogaus svoris arba dėl kokios nors pasirinktos sporto rūšies, tarkime, bėgiojimo, pakinta pėdos forma.
Turbūt kompanija turi didžiulę kurpalių kolekciją? „Klientų – keli tūkstančiai, – kukliai sako ponas Lobbas. – Anksčiau dažnai kilmingos šeimos tėvas atvesdavo sūnų, ir pas mus batus siūdindavosi ištisos aristokratų kartos“.
Dabar klientai suvažiuoja iš viso pasaulio. Arba vykstama pas juos, jei jie ypač svarbūs. Laiko ženklas – pastarąjį dešimtmetį „John Lobb“ matavimo specialistai pradėjo vykti į Rusiją ir Kiniją. „Laikai keičiasi. Vis daugiau senųjų amatininkų dirbtuvių uždaroma. Tik mes negalime skųstis“, – trumpai sako.
– O kiek laiko tveria „John Lobb“ sukurta avalynės pora?
– Viskas priklauso nuo avėtojo, priežiūros. Neseniai vieno mirusio kliento žmona savo vyro „John Lobb“ avalynės kolekciją perdavė mūsų archyvui. Patys nustebome – seniausia jo užsisakyta pora buvo pagaminta 1939 metais. Ir, nors nuolatos avėta, buvo nuostabiai išsilaikiusi, – pavyzdį pateikia pašnekovas.
– Susidaro įspūdis, jog dauguma klientų – vyrai, tačiau juk kompanija gamina avalynę ir moterims.
– Maždaug penktoji dalis visų klientų – moterys. Joms kompanija siūlo ir laivelius, ir suvarstomus batus, ir klasikinius pusbačius (visus gaminamus modelius galite išvysti svetainėje www.johnlobbltd.co.uk).
Gaminame tuos pačius modelius jau daugelį metų, bet galime patenkinti ir individualius klientės pageidavimus. „John Lobb“ batai nepavaldūs madai – asmeniškai siūti batai ilgaamžiškesni už bet kokias madas, ir juos užsisakantieji tai supranta.
Mūsų batai – klasika. Jie patogūs, vienetiniai. Jie neturi su mada nieko bendra. Juos užsisakantieji būtent ir nori, kad būtų matyti, jog jie avi ne „madą“, o „John Lobb“ batus, – šypsosi ponas Lobbas ir palydi mane į pusrūsį, kuriame įkurta dirbtuvė.
Čia – ištisos sienos lentynų, kuriose – tūkstančiai klientų kurpalių. Šio pasaulio turtingųjų ir įtakingųjų, kurie gali leisti sau vieną prabangiausių dalykų pasaulyje – asmeninius batus.
„Kai kuriuos žymesnių mirusių klientų kurpalius išsaugome prisiminimui. Ar norėtumėte, kad juos parodyčiau?“ – lyg tarp kitko klausia ponas Lobbas ir, įtikintas mano entuziazmo, palipa ant kopėtaičių prie vienos iš spintų.
Jo rankoje sausai sutarška mediniai kurpaliai, ant kurių šono įrašas ranka: „Duke Ellington“. Ir dar vieni – „Frank Sinatra“. Muzikos istoriją keičia XX amžiaus istorijos vardai – čia pat ir Paulo Getty, ir radijo išradėjo Guglielmo Marconi kurpaliai, ir karališkieji kurpaliai – karaliaus Farouko, Etiopijos imperatoriaus. Greta buvusio Filipinų prezidento Marcoso kurpalių trinkteli Aristotle’io Onassio ir ponios Jaqueline Kennedy Onassis, ir Dianos, Velso princesės...
Atrodo, kad rašiusieji pasaulio istoriją pastarąjį šimtmetį avėjo tik „John Lobb“ batais.