Prabanga – tai slapti norai bei svajonės, tačiau jos yra skirtingos. Prabanga sekretorei Šanchajuje – įsigyti „Louis Vuitton“ rankinę (nesvarbu, kad ji kainuoja jos mėnesio atlyginimą), o turtuoliui amerikiečiui – atskraidinti mylimąją privačiu lėktuvu vakarienės į Paryžių. Prabangos apibrėžimas nėra vienareikšmis, tačiau rinkos specialistai sutaria, kad dvi neginčytinos tendencijos – tai masinė ir išskirtinė prabanga.
Prabanga (lot. – luxus) – tai perteklius, spindesys, visa tai, kas atsirado Europos aristokratijoje XVII amžiuje. Šis fenomenas ypač suklestėjo pokario metais Europoje atsiradus talentingiems kūrėjams kaip Gabrielle Chanel, kuri rengė dirbančią, nepriklausomą moterį, ar Christianui Diorui, kuris kūrė moteriai-karalienei, visada esančiai dėmesio centre.
Ilgą laiką prabanga buvo tai, kas skyrė turtuolius nuo visų kitų, tačiau šiandien, atsiradus pasiturinčiai vidutinei klasei, ji tampa prieinama daugeliui. Tradiciškai susieta su brangiais, geros kokybės daiktais, prabanga šiandien plečiasi į keliones, paslaugas, gastronomiją, meną.
Masinė prabanga, tapusi prieinama daugeliui, praranda savo išskirtinumo spindesį. „Anksčiau prabanga buvo sunkiai pasiekiama, dabar – sunkiai išvengiama“, – šmaikštauja dizaineris Tomas Fordas.
Dauguma prabangių mados namų, istoriškai priklausiusių įkūrėjų palikuonims, per pastaruosius 20 metų tapo finansų magnatų nuosavybe. Šios pasaulinės korporacijos (LVMH, „Pinault Printemps Redoute“, „Gucci Group“) atvėrė prabangą daugeliui žmonių, siūlydamos prieinamomis kainomis kvepalus, kosmetiką, makiažą, aksesuarus ar rankines. Pirkti prabangių firmų kvepalus ar kremą daugeliui tapo natūraliu, savaime suprantamu dalyku.
Net ir rūbai tapo prieinami: internetinė prekyba klesti, atsiranda vis daugiau prabangių rūbų išparduotuvių (angl. – outlets), kur parduodami senesnių kolekcijų drabužiai, o kur dar išpardavimai po Europos sostinių mados savaičių... Juk sunku praeiti pro šalį ir nenusipirkti „Manolo Blahnik“ batelių su 50 procentų nuolaida!
Masiškai prasidėjus brangių prekių klastojimui, prabanga tampa kaip niekada matoma. O kalbame ne tik apie prastai padirbtas prekes, tokias kaip „Louis Vuitton“ rankinių imitacijos gatvėje, bet ir puikias klastotes. Dažnai girdimi anekdotai, kai verslo kelionėse Kinijoje žmogus apsistoja penkių žvaigždučių viešbutyje ir paprašo parodyti, kur galima rasti gerą rankinės ar laikrodžio klastotę. Juk tik ekspertai atpažįsta klastotes, todėl ne vienas pasvarsto, ar verta mokėti keliskart daugiau už originalą.
Išskirtinės kelionės, restoranai, paslaugos, uždari klubai prieinami tik labai turtingiems žmonėms. Nes šie žmonės šiandien nori išsiskirti ieškodami jiems vieniems prieinamos prabangos. Juos domina ne bet kokia, o aukštoji prabanga.
Tai aukštosios mados („haute couture“) rūbai, kur kostiumėlis kainuoja nuo 20 tūkstančių dolerių, vakarinė suknelė – iki 100 tūkstančių dolerių. Tai ir rankinės, sukurtos pagal specialus užsakymus. Pavyzdžiui, perkant „Hermes Kelly“ rankinę (pavadintą Monako kunigaikštienės Grace Kelly garbei), kurios laukti tenka net kelerius metus, galima parinkti jai stručių, jaučių arba krokodilų odą, sidabrinę, auksinę ar deimantais puoštą sagtį ir net siūlių tipą! Kaina? Tarkim, Australijos krokodilų odos„Kelly“ rankinė jums atsieis 20 tūkstančių dolerių.
Norite vienetinių, jums vienai sukurtų kvepalų? Prašom! „Guerlain“ ir dar keletas kvepalų kompanijų siūlo sukurti kvepalus pagal asmeninę „kvapų atmintį“: jūsų paprašys papasakoti keletą vaikystės epizodų, išsirinkti labiausiai patinkančius gamtos vaizdus, o po to atrinks jums labiausiai tinkančius kvapų ekstraktus. Tada užduotis duodama „nosims“, kurie vėliau jus du kartus pakvies kvepalų „pamatavimui“ (tarsi tai būtų suknelė), kol atrasite savąjį kvapą. Visa tai truks pusmetį ar net metus, tačiau gausite tris litrus asmeninių kvepalų prabangiame „Baccarat“ krištolo flakone už 40 tūkstančių dolerių.
Labai turtingi žmonės ieško ir nepakartojamų, kvapą gniaužiančių patirčių. Jie būtinai apsilankys „El Bulli“, viename geriausių pasaulyje Ferrano Adrios restorane, o vyno žinovai užsisakys Enrico Bernard’o, garsiausio pasaulio someljė, restorane Paryžiuje prestižinį meniu už tūkstantį eurų.
Jie išsirinks atostogoms „Poseidon Resorts“ viešbutį, esantį Fidžio salyne vandenyno dugne su vaizdu į koralų rifą, kur naktis kainuoja 15 tūkstančių dolerių. O dideli nuotykių ieškotojai įsirašys į laukiančiųjų sąrašą keliauti į kitą planetą su „Virgin Gallactic“.
Turtingieji yra aktyvūs privačių klubų nariai. Uždarų klubų, į kuriuos patekti įmanoma turint mažiausiai tris esamų narių rekomendacijas. Kitu atveju oficialus klubo atsakymas – galite įsirašyti į laukiančiųjų sąrašą, kuriame eilė – šimtui metų į priekį. Kodėl? Kad ir dėl tokių klube kabančių skelbimų: „Rengiu vakarėlį savo viloje Sen Tropeze – norinčių dalyvauti sraigtasparnis lauks šį vakarą Paryžiuje“.
Naujieji turtuoliai – rusai ar kinai – taip pat stengiasi patekti į šį sluoksnį. Jie žino apie savo nekokią reputaciją pasaulyje: sklando ne vienas anekdotas, kaip naujasis rusas nusiperka „Porsche“ ir po savaitės ateina pirkti antro, nes „peleninė jau pilna nuorūkų“.
Norėdami tapti visaverčiais turtuolių klubo nariais, jie domisi gastronomija, skaito etiketo knygas, perka meno kūrinius ir investuoja į ateitį: samdo savo vaikams kalbų, meno, muzikos, šokių mokytojus, vėliau siunčia į geriausius universitetus JAV ar Didžiojoje Britanijoje.
Masinė ir aukštoji prabanga yra glaudžiai susietos, nes masinės prabangos vartotojai ieško aukštosios prabangos elementų, prieinamų ir jiems. Pavyzdžiui, įkandamo restorano. Ir randa. Nes daugelis žymių, „Michelin“ žvaigždutėmis apdovanotų Paryžiaus virtuvės vadovų turi ir nepretenzingą, geros kainos ir kokybės santykio restoraną (Guy Savoy „Les Bouqinistes“, Pierre’o Gagnaire „Gaya Rive Gauche“).
Prabangos apibrėžimas šiandien plečiasi – prabanga tampa ne vien tik materialinis perteklius, spindesys, bet ir laikas, praleistas su šeima, draugais, ar laisvalaikis asmeniniams interesams. Be to, pasaulyje, kur ekologinė grėsmė jau tapo realybe, o skirtumas tarp pasaulio turtingųjų ir vargšų kasmet didėja, pradeda keistis vertybių skalė – žmonės ieško naujo, etiškesnio, prasmingesnio gyvenimo būdo.
Naujoji prabanga – tai ne tik pirkti, vartoti, bet ir duoti kitiems. Štai todėl Billas Gatesas, kuris gausiai remia labdaros organizacijas, ar Leonardo DiCaprio, kuris sukūrė dokumentinį filmą „11-oji valanda“ apie grėsmę ekologijai, yra daug labiau gerbiami nei Paris Hilton, kuri švaistosi pinigais.
Ateityje prabanga turės prisitaikyti prie šios naujų vertybių skalės, o procesas dar labiau paspartės dabartiniu ekonominės krizės metu, kai vartotojas taupo pinigus ir apsvarsto kiekvieną pirkinį. Nors Stella McCartney sukūrė 100 procentų natūralią ekologišką kosmetiką, prabanga dar ieško savo ateities veido ir... tinkamo jam kremo.