Su Daina susitinkame vienoje Vilniaus kavinėje. Į sostinę moteris užsuko pasigražinti. „Pajūry dar neturiu nei kirpėjos, nei vizažistės“, – moteriškomis „bėdomis“ pasidalija D.Bosas. Nertinį primenantys pilkos spalvos mados namų „Nijolė“ megztų audinių puskailiniai, džinsai, saikingas makiažas, plati šypsena ir spindinčios akys, kurios tarsi sako „aš – laiminga“.
„Nebereikia į darbą važiuoti. Koks tai keistas jausmas, negaliu apsakyti“, – džiaugsmingai lyg mokyklinukas, sulaukęs vasaros atostogų, kalba Daina. Tačiau moteris sako netinginiaujanti. Keliasi 7 valandą ryto, kad galėtų savo antrokei dukrai Marijai padaryti pusryčius ir nuvežti ją į naują mokyklą Palangoje.
„Pagaliau tapau mama! – nusijuokia plačia šypsena ji. – Draugėms pasakoju, kad keliuosi ryte, kad ruošiu pusryčius, o jos stebisi – juk tai nieko ypatingo! Bet man tai naujiena“.
Vyresnėlį Luką ji paliko Vilniuje. Vienuoliktokui pereiti į kitą mokyklą būtų nenaudinga. Jis pasiliko Dainos name kartu su jau dešimt metų namais besirūpinančia aukle.
Anksčiau vos prabudusios moters galvoje imdavo suktis mintys apie darbą. Šeimoje ji pareigų tarsi ir neturėjo. Visus buities darbus atlikdavo namų šeimininkė. Tiesa, ir iki šiol ją turi, bet pusryčius vis tiek mielai daro pati.
– Dabar gyvenate mažame miestelyje – ar norėjote pabėgti nuo didmiesčio triukšmo?
– Niekada nemaniau, kad galėčiau gyventi mažame miestelyje. Jei kas nors būtų tai pasakęs prieš kelerius metus, nebūčiau to supratusi ir savo noru nebūčiau kėlusis. Vasarą Palanga perpildyta, žiemą – labai niūri. Ir Klaipėda prieš Vilnių nedidelė atrodo. Bet vis tiek man tas kraštas patinka.
Kol Antanas buvo politikas ir gyveno Vilniuje, aš dirbau. Tačiau nuo pat pradžių žinojau, kad Antanas išvažiuos į pajūrį – jis myli jį, ten jo verslas. Net nebuvo svarstymų, važiuoti ar ne – išvažiavau paskui vyrą.
Per savo gyvenimą ponia Daina pakeitė ne vieną gyvenamąją vietą. „Gimiau Kaune, į Daniją persikėliau dėl vyro, į Vilnių – dėl verslo, o į Palangą – vėl dėl vyro. Aš moku prisitaikyti. Vienas iš šeimos turi juk nusileisti“, – sako D.Bosas. Kodėl Palanga, o ne Klaipėda? Moteris atsako paprastai: „Antanas savo svajonių namą pasistatė Palangoje. Būtų pastatęs Klaipėdoje – gyventume Klaipėdoje“.
Dabar pagrindinė Dainos užduotis – pasirūpinti dukterimi ir naujuose namuose kiekvienam daiktui rasti jo vietą. Kai namai spindės jaukumu, ateis laikas pasirūpinti savimi. Sportuojanti ir save prižiūrinti moteris ieškos čia tinkamos malonumų oazės, kur ją deramai pagražintų, kur ji galėtų rūpintis savo formomis. O po to galbūt pagalvos apie darbą.
„Kai man atsibos toks gyvenimo ritmas, vėl pradėsiu dirbti. Bet tai nebus dėl idėjos, dėl to, kad galėčiau pavadinti save verslininke ar didžiuotis pareigomis. Aš verslo niekada nežaidžiau. Jei nuspręsiu vėl į jį pasinerti, tai bus nėrimas visa galva. Kita vertus, nejaučiu nepritekliaus, kad metusi vaiką, kuris atsidūrė svetimoje aplinkoje, pulčiau dirbti. Juk galiu sau leisti ir nedirbti“, – mąsto D.Bosas.
Ponia Daina atsimena, kad nedirbo ir pirmus metus, kai su buvusiu vyru apsigyveno Danijoje. Tiesa, tuomet ji augino mažą vaiką ir intensyviai mokėsi danų kalbos.
„Pirmą kartą ten nuvykau per Kalėdas. Jaučiausi kaip Alisa pasakų šalyje. Važiavome pirkti dovanų į didžiulį prekybos centrą, o tokių pas mus tuomet dar nebuvo. Atsimenu, man nuo emocijų taip įsiskaudėjo galvą, kad teko gerti vaistų. Iš pradžių viskas buvo labai gražu, bet vėliau užpuolė baisus ilgesys, kuris truko trejus metus“, – prisimena Danijos pilietybę turinti Daina.
Jos laiškams ir skambučiams į Lietuvą buvęs vyras S.Randersas išleido nemenką sumą. Tačiau, kai žmonos ilgesys baigėsi, jis pats pasiūlė grįžti į Lietuvą.
„Aš jau buvau apšilusi kojas Danijoje. Susiradau savo likimo draugių. Mokiausi ir dirbau. Vyrui sakiau: grįžčiau, jei pradėčiau savo verslą. Tuomet ir kilo idėja kartu su brolio šeima įkurti valymo paslaugas teikiančią kompaniją, nes Lietuvoje ta niša dar nebuvo užpildyta. Jei ne brolis – nebūčiau sutikusi“, – prisimena verslo pradžią Daina.
Šiandien Daina vis dar turi dalį šios bendrovės akcijų, nors ir pasitraukė iš vykdomojo direktoriaus posto. Tačiau kaip ir anksčiau strateginiais kompanijos reikalais ir valdymu rūpinasi generalinis direktorius – jos brolis. O juo ji visiškai pasitiki.
Moteris sako, kad pasitikėjimas – svarbiausia. Todėl ir Antanu ji tiki besąlygiškai. „Jeigu būtų kitaip, nebūtų santuokos“, – įsitikinusi ji.
– Tačiau su Antanu esate pasirašę vedybų sutartį. Kuris jūsų buvo iniciatorius?
– Abu. Ir ankstesnėje santuokoje tokią sutartį turėjau. Gyvenau Vakaruose, kur vedybinė sutartis buvo savaime suprantamas dalykas. Tai sąžininga abiejų sutuoktinių ir vaikų atžvilgiu. Aš nepretenduočiau į tai, ką žmogus uždirbo per 30 metų. Sutartis yra prisimenama skyrybų atveju, o jų, manau, nebus.
– Visada kartojate, kad esate laiminga kaip niekad. Kur tas neišsemiamas laimės šaltinis?
– Turiu puikią šeimą, nuostabų vyrą, kurį myliu ir jis mane myli, turiu du sveikus ir protingus vaikus, turiu tėvus, brolį, su kuriuo labai gražiai sutariame. Nebuvo jokių netekčių. Gyvenimas mane lepina. Niekada negyvenau nepritekliuje. Man teko daug ir sunkiai dirbti, bet nemanau, kad tai – nelaimė. Geriau stresas nuo darbo nei nuo bedarbio gyvenimo. Aišku, gali būti pesimistu ir rasti dėl ko liūdėti: dėl prastų orų, dėl to, kad draugė geresnį automobilį nusipirko... Aš to jausmo neturiu. Todėl ir esu laiminga.
– Vyro ir visuomenės dėmesys, linksmi vakarėliai, aprūpintas gyvenimas. Lyg Holivudo žvaigždės. Na, žinoma, tik mastai čia lietuviški...
– Niekada apie tai nesusimąsčiau. Atrodo, gyvenu normalų gyvenimą. Ypač dabar, kai persikėlėme į Palangą. Maniau, kad visas tas dėmesys pasibaigs. Bet kur tau – kaip tyčia visi pradėjo skambinti tarsi ne į Palangą, o į kokią Aliaską būčiau išvykusi. Lietuva juk žirnio dydžio, kas tos trys valandos nuo Palangos iki Vilniaus?
Nors ir nestokoja visuomenės bei žurnalistų dėmesio, ponia Daina sako nesijaučianti įžymybe. „Žvaigždė mūsų šeimoje yra Antanas. Žinoma tapau tik todėl, kad esu jo žmona. Aš tai priimu ir dėl to nejaučiu jokio nepatogumo“, – sako moteris ir priduria, kad niekas jos gyvenime nepasikeitė. Na, tik vakarėlių padaugėjo. Tačiau Antanas jų nemėgsta, tad pora eina tik į tuos, kurie, anot jų, verti dėmesio.
– Jūsų spintoje turėtų būti gausu prašmatnių suknelių.
– Tokių renginių, kur reikėtų labai didelio prašmatnumo, Lietuvoje nedaug. Per vienintelį „Vilniaus vartų“ kvartalo atidarymą vilkėjau ilgą vakarinę suknelę. Neturiu savo spintoje proginių apdarų. Na, gal tik vieną kitą. Dauguma mano suknelių – kokteilinės. Tačiau jų nekolekcionuoju. Kai reikia, tada ir nusiperku.
– Ar didelė jūsų spinta?
– Nemaža. Tačiau visų moterų spintos vienodos – skiriasi tik jų turinys. Mano vyras juokiasi: moterys turi dvi problemas – per maža spinta ir nėra ką apsirengti.
– Ar pati tvarkote savo namus?
– Ne. Jau senokai to nedariau. Ir Vilniaus, ir Palangos name turime pagalbininkių, kurios tvarko kiekvieną dieną. Žinoma, jei prireiktų, galėčiau daryti ir tai, tačiau save geriau galiu išreikšti kitose srityse.
– Tapote milijonieriaus žmona. Ar jaučiatės ponia?
– Ponia? Jei būčiau ponia, sėdėčiau Baltuosiuose rūmuose, – nusijuokia Daina ir priduria, kad ponia tikrai nesijaučia. – Taip, esu turtingo vyro žmona. Bet ir prieš tai nebuvau Pelenė. Jeigu ponia gali keltis anksti, daryti vaikams pusryčius, išleisti juos į mokyklą, važiuoti į maisto parduotuvę, iš ten tempti didelius maišus, malti mėsą, skusti bulves, tada aš ponia.
– Ar jums svarbu buvo įteisinti santykius su Antanu?
– Nesuprantu ilgamečių draugysčių prasmės. Nesuprantu, kai žmonės sako: svarbiausia santykiai, o ne santuoka. Tačiau, jei santykiai geri, kodėl nesusituokus? Aš turbūt senamadiškų pažiūrų. Man santuoka – tai tarsi vienas kito įvertinimas.