Neseniai draugų būryje diskutavome apie dvi galingas jėgas – Aklą Atsitiktinumą ir Nenumaldomą Likimą. Ar tikrai, kam lemta būti pakartam, tas nenuskęs?
O gal dėl aklo atsitiktinumo užsikirtęs išvietės kabliukas gali turėti lemiamos įtakos pasaulio istorijai – kaip kad nutiko 1929 metais į Hitlerį sumaniusiam pasikėsinti ir iki smulkmenų operaciją suplanavusiam esesininkui, kuris nenumatė tik vieno – kad lemiamu momentu jį prispirs gamtinis reikalas.
Tačiau ir tai neturėjo tapti bėda – aistringa fiurerio prakalba miniai turėjo trukti kelias valandas, tad nuo tirono pasaulį išvaduoti užsimojęs vokietis turėjo puikiausiai spėti ir atiduoti duoklę gamtai, ir susprogdinti bombą. Nelaimei – užsikirtusi spyna įkalino esesininką tualete ir tasai tikrąja to žodžio prasme suš... visą pasikėsinimo planą.
Bet ar būtų ką pakeitęs ateities žinojimas? O jei tas vokietis būtų prieš tai pasikonsultavęs su astrologais? Gal žvaigždės jam būtų išpranašavusios ateitį? Gal tie pasikėsintojui būtų pasakę: „Gerbiamasis, tai nepalanki diena pasauliui gelbėti“. O gal: „Venkite uždarų erdvių ir mažų metalinių daikčiukų – spynelių, kabliukų ir sklendžių“? Arba: „Tądien Mėnulio padėtis rekomenduoja pasninkavimą, tad susilaikykite nuo apsiėdimo“? Vargu bau.
Mat visos „tikros“ pranašystės turi vieną bendrą bruožą – jos būna tokios velniškai mįslingos ir miglotos, kad suprask jas, kaip nori. Ir žmonės dažniausiai tai ir daro – supranta taip, kaip patiems norisi.
Tai buvo pastebėję dar senovės graikai. Jų mitai mirgėte mirga neteisingai suprastomis Delfų orakulo pranašystėmis ir pragaištingomis klaidingo išaiškinimo pasekmėmis. Pakanka prisiminti karalių Edipą. Tiesa, būta ir tokios panelės Kasandros, kuri pranašavo viską labai konkrečiai – tik ja niekas netikėjo ir laikė ją visiška pamišėle.
Tačiau tikra tiesa ir tai, kad ne kiekvieną pamišėlio kliedesį, pranašaujantį elgetos lazdą, pakaruoklio kilpą ar skurdžią senatvę senelių namuose, reikia laikyti ateities pranašyste.
Apie tuos senelių namus aš čia neatsitiktinai. Visi pamename neseną naujametę istoriją, kaip žymiai visuomenės poniai neprašytas ėmė ir „pripranašavo“ kažkoks neišauklėtas stuobrys. Tarsi būtų įrėpliojęs nekviestas į jos namus su mėšlinais kaliošais ir pripėdavęs išblizgintą parketą. Tarsi ir nieko baisaus, tarsi ir suprantama, kad nereikėtų kreipti dėmesio, bet vis tiek šiek tiek nemalonu.
Tačiau nereikia nė tokių ekstremalių atvejų – ką šiais laikais daryti tokiems žmonėms, kurie nenori žinoti jokių neprašytų abrakadabrų apie ateitį? Ką daryti tokiems kaip aš, kurie kartais, žiūrėdami rytinę laidą, išjungia televizoriaus garsą, kai televizijos orakulas pradeda burti auštančią dieną?
Nelaikau savęs nei avele, nei liūtu, ir jei manęs tądien laukia tolima ir atsakinga darbo kelionė į kitą šalies pakraštį, tai mane mažiausiai domina pranašystės, kad tądien kelionės nerekomenduojamos, nes gresia nelaimingi atsitikimai – tiesiog žinau, kad niekas už mane darbo neatliks, o gąsdinantys užkalbėjimai nė kiek nepadės, tik trikdys.
Į klausimą – „koks tavo Zodiako ženklas?“ – gūžteliu pečiais, nes zodiakinės būdo savybių etiketės nieko man nesako. Pažįstu apsčiai neatsakingų ir neūkiškų Jaučių, mirtinai nuobodžių Žuvų visiškai be jokios charizmos ir tokių netvarkingų Mergelių, kad net vagys, įsilaužę į jų butus, pabėga išgąsdinti ten tvyrančio „bardako“. Žinau šiltos sielos ir jautrių Skorpionų bei tokių nejautrių Vėžių, kad juos galima būtų darbinti konclagerio prižiūrėtojais. Ir pakanka prisiminti, kad po Dvynių ženklu gimė ir proto bokštas Einsteinas, ir į tualetinį popierių besivyniojęs politinis veikėjas.
Niekam ne paslaptis, kad daugybė valstybės vadovų ar politikų itin noriai tiki astrologų ir būrėjų pranašystėmis, o ne visuomenės nuomonės apklausomis ar mokslininkų tyrimais. Gal todėl, kad daugelio jų sąžinė tokia nešvari, o patys save jie taip sureikšminę, jog tiki, kad patarti jiems gali tik kosmosas ar antgamtinės jėgos, bet ne kvalifikuoti specialistai. Todėl mielai patiki savo sprendimus įtakingiems būrėjams, mediumams ir pranašautojams.
Vieną tokią kartą teko stebėti dirbančią: į mobilųjį jai paskambino vienas nuolatinių klientų pasiteirauti, ar gera šiandien diena nekilnojamojo turto sandoriui – mat norįs parduoti butą. „Ne, ne, ne, jokiu būdu“, – patikino toji ir pradėjo kažką pasakoti apie nepalankią Plutono padėtį.
Po pusvalandžio – dar vienas skambutis. Ponia X prašanti patikrinti planetų išsidėstymą – mat griūva visi jos planai. Pasirodo, būtent ji norėjo pirkti butą iš anksčiau skambinusio kliento, tačiau šis ūmai atsisakė jį parduoti būtent šiandien.
Dar šeši skambučiai, ir ponia astrologė tarsi patyręs brokeris ne tik perkelia sandorio datą, bet nepastebimai pakeičia jo sumą bei sąlygas. Visi laimingi, mirtinai dėkingi ir šventai įsitikinę, kad be astrologės pagalbos pražūtų.
Tikėti ar ne tokiais dalykais – kiekvieno asmeninis reikalas. Bet lygiai taip pat turi teisę gyvuoti ir tie, kurie nenori kasryt klausytis pranašysčių, vaikščioti prie krūtinės prisilipdę į alkoholizmą linkusios „Žuvies“ ar karingos ir ugningos „Avies“ etiketės, kurie nuotaką ar jaunikį nori rinktis klausydami savo jausmų ir sveiko proto, o ne „ženklų suderinamumo“.
Yra ir tokių, kurie tiki, kad tas „kažkas“ gal ir egzistuoja, bet tai rimtas ir didingas dalykas, tad verčiau nebandyti ieškoti likimo piršto kasdienybės smulkmenose, nes gali paaiškėti, kad tas pirštas – atkištas vidurinis...
Juo labiau kad pranašysčių mėgėjai dabar su pasimėgavimu nagrinėja vieną jų: neva senovės inkai yra išpranašavę, kad pasaulio pabaiga – dabar jau tikrai tikrai – ateis 2012 metų gruodžio 21-ąją. Ką apie tai galvoju? Ateis, tai ateis. Galima tai laikyti dar viena priežastimi kiekvieną tų likusių metų dieną nugyventi smagiai, džiaugiantis pasauliu, prasmingai, laimingai, darant gerus darbus ir mylint savo artimą. To visiems ir linkiu.