Vilniuje netyla kalbos apie jos vyro, vienoje tarptautinių kompanijų dirbančio Jurgio Polujansko, pasilinksminimus kitų moterų draugijose.
Yalin nepasiduoda žurnalistų spaudimui papasakoti, kaip dabar jaučiasi. Visus gandus girdėjusi, savo vyrą prie sienos ne kartą rėmusi Yalin pripažįsta, kad tokios kalbos iš tiesų sudrebino jų penkerių metų santuokos pamatus.
Gimusi Kambodžoje, mokslus baigusi Australijoje, šiandien Yalin gyvena Lietuvoje. Kažkada su trenksmu į Lietuvos muzikinį gyvenimą įsisukusi Yalin dainuoti vis dėlto nepradėjo. Dalyvavimas televizijos projekte „Lietuvos dainų dešimtukas“ moteriai davė daugiau nei muzikos pamokos – ji tapo žinoma, matoma, atpažįstama. Supratusi, kad taip dainuoti, kaip norėtų, ji nemoka, nusprendė atsiskleisti kitur.
Verslo studijas viename Sidnėjaus universitetų baigusi moteris Vilniuje atidarė masažo saloną „Khmer Massa“. Iš gimtosios Kambodžos atsivežusi keturis masažuotojus Yalin nesigaili dėl tokio savo sprendimo: „Klientai sugrįžta, o tai geriausias mūsų visų darbo įvertinimas“. Lietuviškai suprantanti ir jau šiek tiek mūsų kalba šnekanti pusiau kinė, pusiau khmerė neabejoja, kad Lietuva taps jos namais.
Dešimt metų Sidnėjuje ir beveik treji Lietuvoje. Keliolikos metų atitrūkimas nuo savo šalies tradicijų galutinai suformavo šios moters asmenybę. Yalin juokauja, kad joje susipynusios visų trijų šalių moterys, todėl net nebandykite jos nuspėti.
Tačiau pirmas dalykas, kuris išskiria šią moterį iš kitų, – lietuviams nebūdingas kultūringumas, nuo veido nedingstanti šypsena, rytietiška ramybė ir visiškas atsidavimas savo vyrui, šeimai. Dvejų metų dukrelė Sidney ir vyras Jurgis apgaubti besąlygiška šios moters meile.
Nors vaikystę praleido skurde, Yalin Mey-Polujanskas jau daug metų gali mėgautis prabanga. Suklestėjęs tėvų verslas atvėrė visas galimybes gyventi neskaičiuojant ne tik Yalin, bet ir jos broliui bei dviem seserims, kurios liko Kambodžoje su tėvų joms išrinktais jaunikiais.
Savo šeimoje Yalin pirmoji išdrįso ne tik pati išsirinkti vyrą, kuris dar ir europietis, bet ir niekam nežinant už jo ištekėti Sidnėjuje, kur jiedu su Jurgiu ir susipažino. Po kiek laiko, tėvams nurimus, Kambodžoje buvo iškelta tikra vestuvių puota, kurioje dalyvavo keli šimtai turtingiausių šalies žmonių, tarp jų – Kambodžos premjeras ir karaliaus brolis. Net keliolika kartų Jurgiui ir Yalin teko keisti vestuvinius apdarus. Ar įvyks planuotos vestuvės pagal lietuviškus papročius – neaišku.
– Yalin, ar gyvenimas Lietuvoje ir yra toks, kokį įsivaizdavai?
– Nuo šešiolikos metų gyvenu vakarietišką gyvenimą. Lietuva į Australiją nelabai panaši, o į Kambodžą – tuo labiau, – nusijuokia moteris. – Iš tikrųjų neįsivaizdavau, kaip čia gyvensiu, – juk Lietuvoje manęs laukė kitokia religija, kitokie orai, kitokie žmonės.
Per tuos dešimt metų, kai palikau gimtinę, pakeičiau ne tik savo stilių, bet ir gyvenimo būdą. Kai atvažiavau į Australiją, nemokėjau net anglų kalbos, nežinojau begalės dalykų. Bendraujant su įvairių šalių žmonėmis mano supratimas stipriai keitėsi. Lietuvoje būnu vienokia, o grįžusi į Kambodžą turiu elgtis pagal ten gyvuojančias tradicijas. Galiu nuoširdžiai prisipažinti, kad Lietuvoje man labai patinka. Ir kultūra, ir žmonės man priimtini.
– Ar yra dalykų, kurie vis dar tave nustebina?
– Sniegas. Baltos pusnys, apsnigti medžiai. Pasakiškas vaizdas. Kadangi atrodau kiek kitaip, jaučiu, kaip žmonės mane stebi, nulydi akimis. Būna, kad prieina ir paklausia, iš kur aš, ką aš čia veikiu. Nuoširdžiai prajuokina norintieji mane paliesti. Ne kartą esu išgirdusi komplimentų, kad gražiai atrodau. Tai labai malonu. Žinoma, yra tokių, kurie manęs netoleruoja, bet aš dėl to nesijaudinu. Puikiai pažįstu kūno kalbą, todėl, ką žmogus apie mane galvoja, galiu pasakyti anksčiau nei jis pradeda kalbėti.
– Neabejoju, kad sulauki vyrų dėmesio.
– O, taip, negaliu skųstis, – garsiai nusijuokia Yalin, – tačiau to nesureikšminu. Neflirtuoju, neatsakau ir vyrų tikrai neprovokuoju – juk esu ištekėjusi moteris. Esu tikra, kad kiekvienai moteriai malonus ne tik savo, bet ir kitų vyrų dėmesys. Tai puikus jausmas.
– Atvažiavusi į šaltą Lietuvą tikriausiai pakeitei visą savo garderobą?
– Iš tiesų jį reikėjo gerokai papildyti. Gyvenant Lietuvoje reikia turėti daug daugiau drabužių nei ten, kur aš gyvenau anksčiau. Kambodžoje, kur karšta ir drėgna, rengiuosi laisvo stiliaus drabužiais. Labai mėgstu tradicines kambodžietiškas sukneles, segiu daug papuošalų. Drabužius iš šilko dėviu tuomet, kai einu į pobūvius, renginius. Lietuvoje renkuosi elegantiškus, seksualumą pabrėžiančius drabužius. Aišku, šie rūbai nėra ekstravagantiški ir ne per daug atviri. Seksualumą suprantu kitaip.
– Ar apsinuoginti neleidžia tavo kultūra?
– Jeigu Kambodžoje apsinuoginčiau tiek, kiek sau leidžia Lietuvos moterys, sulaukčiau labai neigiamos aplinkinių reakcijos. Vos vos galima parodyti kojas, jokiu būdu negalima apnuoginti pilvo. Mes nepratusios savęs demonstruoti, mums to neleidžia religija. Ten net truputį apnuogintas kūnas – tai ženklas vyrui, kad nori su juo mylėtis. Jei rengiesi šokiruojamai, negali atsakyti vyrui, nes jis tokį apsirengimą taip supranta. Jeigu nesi pasileidusi moteris, privalai prisidengti.
– Kambodžos moterys vertina šilką ir papuošalus. Turbūt iš to nesunku atskirti turtingą kambodžietę.
– Tikrai taip! Pasiturinčios moterys daugiausia išleidžia brangiems papuošalams. Jos visada pasitempusios, grakščios ir pasipuošusios. Jų drabužiai pasiūti iš aukščiausios kokybės šilko. Jos gyvena įspūdinguose namuose, turi savo vairuotojus, virėjus, namų tvarkytojas, kelias aukles, išpuoselėtus sodus, važinėja brangiomis mašinomis. Vyrai rūpinasi jų veikla. Prabangios grožio procedūros, geriausia kosmetika, garsių dizainerių parduotuvės, kelionės – tokia turtingų moterų kasdienybė. Jos, be jokios abejonės, priklauso Kambodžos elitui, kuris turi savo taisykles ir kuriam priklauso tik labai turtingi ir įtakingi žmonės.
– Kokiems pirkiniams pati negaili pinigų?
– Vaiko reikmėms, namams, brangiems žmonėms. Jei kalbame apie mano poreikius, negailiu pinigų geram apatiniam trikotažui, kosmetikai, kvepalams, taip pat papuošalams. Mėgstu geros kokybės daiktus. Mūsų su Jurgiu vestuvių proga Sidnėjuje nusipirkau elegantišką paltą, kuris kainavo kelis tūkstančius Australijos dolerių – tai pats brangiausias mano pirkinys. Negaliu juo atsidžiaugti iki dabar.
– Nepaminėjai batų. Kiek porų rastume tavo spintoje?
– Kokių? Pigesnių ar brangesnių? – juokiasi Yalin. – Gal 50 porų. Kiekvienam sezonui perku po kelias poras batų. Labai mėgstu aukštakulnius, su jais puikiai jaučiuosi, o atrodau ne tik aukštesnė, bet ir moteriškesnė.
– Nebijai, kad taip šnekėdama užsitrauksi kokios nors pavydžios moters nemalonę?
– Pastebėjau, kad dauguma Lietuvos moterų pavydžios. Jei turi daugiau pinigų, geresnį vyrą ar gražesnių drabužių, būsi nemėgstama tos, kuri ko nors neturi. Kambodžos moterys tikrai mažiau pavydžios, dažniau viena kitai pasako komplimentų. Kai man buvo dvidešimt, aš taip pat negalėdavau pagirti kitos merginos tik dėl to, kad ji atrodydavo geriau už mane. Bėgant metams tampi laisvesnė, ir toks moteriškas pavydas netenka prasmės.
– Nejaugi niekada nepavydi?
– Pasitikiu savimi, todėl nėra dalykų, kurių pavydėčiau. Jei kalbėsime apie meilę, aišku, pavydžiu savo vyro. Man svarbu, kur ir su kuo būna Jurgis, bet be reikalo pavydo scenų nekeliu. Mama mokė būti stipriai ir neleisti pykčiui ar pavydui savęs užvaldyti. Tačiau jei mylimas žmogus ką nors iškrečia, visas tas auklėjimas gali nueiti perniek.
– Kuo skiriasi moterys Lietuvoje ir Kambodžoje?
– Pagrindinis skirtumas yra tas, kad Lietuvoje moterys labiau gerbiamos ir vertinamos, jos didžiuojasi būdamos moterys. Mes taip pat jaučiamės moterimis, tačiau turime gerbti save ir kitus visai kitu lygmeniu. Kambodžos moterys drovios, susikaupusios. Mes negalime parodyti, kaip jaučiamės, taip pat nutylime apie savo jausmus kitam žmogui. Kitaip nei Lietuvoje, negalime prieiti prie patinkančio vyro. Esame įspraustos į tam tikrus rėmus, kurių privalome paisyti. Mes paslaptingesnės, neiname į gatvę, nerodome savęs viešumoje, gyvename uždarą gyvenimą.
Norėčiau, kad būtume laisvesnės, galėtume išeiti ir parodyti, kokios esame. Mums nepriimtina net artimiausiems žmonėms pasipasakoti, kaip jaučiamės. Nuo neišsakytų minčių, kurios kaupiasi metų metus, gali išprotėti. Kiekvienas esame asmenybė, ar tai būtų vyras, ar moteris. Moterys negali užgožti savojo „aš“ ir būti tik su savo šeima. Kol kas Kambodžoje taip yra.
– Kaip auklėji savo dukterį Sidney? Kaip manai, kokia moteris ji bus?
– Man labai svarbu, kad ji būtų moteriška, švelni. Neturiu jokių auklėjimo taisyklių. Dukteriai perduosiu savo kultūrą, savo mąstymą. Iš Jurgio ji perims lietuviškas tradicijas. Turime rusų tautybės auklę. Mūsų vaikas labai kosmopolitiškas.
– Kambodžos moterys nuo vaikystės mokomos ir nuolankumo.
– Mano mama sakė, kad moteris turi tokia būti. Kambodžietės nuo vaikystės mokomos būti nuolankiomis ir paklusniomis namų židinio sergėtojomis, jos negali prarasti savitvardos. Negaliu sakyti, kad būti nuolankiai yra blogai. Tokia yra mūsų kultūra, ir aš esu jos dalis. Nors nesijaučiu esanti tipiška Kambodžos moteris, nuolankumas teka mano gyslomis, jaučiu tai savo širdyje, savo sieloje. Būsiu nuolanki iki gyvenimo galo.
– Esu tikra, kad dabar atsiduso kas antras tai perskaitęs vyras. Kuriam nesinorėtų, kad jo žmona būtų nuolankesnė. Yalin, bet ar įmanoma nuolankiai žiūrėti ir į po miestą sklandančius gandus apie vyro pasilinksminimus?
– Gandų skleidimas yra normalus dalykas, ypač mūsų atveju, kai aš kelis kartus per metus vykstu į Kambodžą. Gandų mums sunku išvengti. Kai Jurgis lieka vienas, pasijunta laisvas ir dalyvauja visur, kur įmanoma. Eina į visokius renginius, susitikinėja su draugais. Beje, ne visada su tais, kuriuos aš pažįstu. Žinoma, Jurgį supa ne tik draugai, bet ir draugės. Turbūt todėl tie gandai ir sklando.
– Tikrai netikiu, kad nepraradai savitvardos sužinojusi apie galimą vyro neištikimybę. Juk gandai šiaip sau neatsiranda.
– Pastarąjį kartą Kambodžoje praleidau tris mėnesius. Sužinojusi, kas čia darosi, kai manęs nėra, labai supykau. Buvau taip įniršusi, kad pamiršau visą nuolankumą, – nusijuokia moteris. – Juk jeigu žmogų iš tikrųjų myli ir jis tau vienintelis, sužinojusi apie neištikimybę jautiesi užgauta, išduoda, sužlugdyta. Tiek Lietuvoje, tiek Kambodžoje yra moterų, kurios gali tai užmiršti. Neretai moteris nepasiruošusi gyventi naujo gyvenimo be vyro – tuomet ji turi su tuo susitaikyti, jam atleisti ir gyventi toliau.
– Ar atleistum savo vyrui, jei šie gandai pasitvirtintų?
– Su Jurgiu esame penkerius metus. Žinau, kaip jis elgtųsi vienoje ar kitoje situacijoje. Neslepiu, kad esu pavydi, tačiau neišduodu savo žmogaus ir tikiuosi, kad jis atsilygina tuo pačiu. Ar galėčiau atleisti ir vėl grįžti pas žmogų, su juo miegoti žinant, kad jis buvo su kažkuo? Ne. Jei žinočiau, kad jis iš tiesų taip pasielgė, neatleisčiau.
– Bet ir tada, kai būni Lietuvoje, tavo vyrą savaitgaliais taip pat galima sutikti vieną. Ar nekyla minčių, kur jis ir ką veikia?
– Tiesa, ne visada visur einame kartu. Turime dukrytę, vienam iš mūsų reikia likti su ja. Išeiname tiek aš, tiek jis. Tačiau man labai nepatinka, kai susitikęs su draugais Jurgis pradeda lakstyti po naktinius klubus ir vakarėlius, pamiršdamas man net paskambinti. Tai mane varo iš proto. Su draugėmis skambiname viena kitai ieškodamos savo vyrų. Kad ir kiek pykčiau, suprantu, kad tai yra normalus vyriškas gyvenimas.
– Kaip elgiesi, kai vyras naktį negrįžta?
– Viskas labai paprasta: arba nesikalbu, arba šaukiu ant Jurgio tol, kol iššaukiu visas savo blogas mintis. Noriu jam parodyti, kad jis elgiasi ne taip, kaip turėtų. Matydamas, kad po truputį apsiraminu, Jurgis stengiasi atsiprašyti, pasiteisinti. Visuomet sako, kad esu teisi, kad negražiai pasielgė. Deja, man nuo to lengviau nebūna, todėl dar kurį laiką jo neprisileidžiu. Praėjus įtūžiui vėl pradedame normaliai bendrauti.
– Kaip skamba vyro, negrįžusio namo naktį, pasiteisinimas?
– Pakeliui į namus Jurgis susigalvoja daug kvailų pasiteisinimų, tokių kaip „mažute, aš nežinau, kaip čia atsitiko, aš neatsimenu, nieko tokio nebuvo“ ir panašiai. Tada nutaiso nekaltą veidą ir pradeda atsiprašinėti. O apie ką gali pasikalbėti su tokiu, kuris nieko neatsimena?
– Lietuvoje įprasta, kad vyrai daugiau dirba, daugiau uždirba. Todėl šalia turtingos moters atsidūrusiam vyrui neretai sunku pripažinti, kad iš esmės ne jis, o ji valdo situaciją. Ar tai, kad esi turtinga moteris, nekliudo jūsų santykiams?
– Nemanau, kad jis jaučiasi blogai. Jurgis savimi pasitiki, jam gerai sekasi darbe. Jis neturi jokių finansinių problemų, juo labiau kad jo šeima gyvena pasiturimai. Įsimylėjome nežinodami vienas kito nei socialinės, nei turtinės padėties. Tuokėmės iš meilės.
– Jei būtum žinojusi, kaip gyvensite atsikraustę į Lietuvą, ar vis tiek būtum už jo tekėjusi?
– Tiesą sakant, būčiau labiau pagalvojusi, – nusijuokia Yalin. – Tačiau yra kaip yra. Taip gyventi nėra labai lengva. Bet šiandien esame kartu, esame šeima, turime dukrytę, todėl tikrai verta stengtis.
– Ar žmonėms iš skirtingų kultūrų įmanoma sukurti darnią šeimą?
– Kultūriniai nesusipratimai mūsų šeimoje iš tiesų dažni. Niekada nesakiau, kad esame tobula šeima. Mums sudėtingiau nei kitiems – esame gimę skirtingose šalyse, buvome kitaip auklėjami, neretai skirtingai suprantame paprasčiausius dalykus. Iš pradžių labai pykomės, ginčijomės, kiekvienas įrodinėjome savo tiesą. Tačiau gražus laikas, praleistas drauge, nustumia į užmarštį visas nuoskaudas. Jei išgyvensime ir visus šiuos nesusipratimus, tikiu, kad ir vėl būsime laimingi.