„Tai dabar širdis atsigavo, kai pilna interjero, dovanų ir mielų mažmožių parduotuvių. O anksčiau, jei norėdavosi namus papuošti gražiu daikteliu, tekdavo pasukti galvą“, – sako Raselė.
Taip sukdama galvą ji perprato įvairių lako, dažų, metalo miltelių rūšių ypatumus ir pati išmoko pasendinti baldus. Tad perėję per Raselės rankas nebrangūs laikrodžiai, dėžės, vazonai, šviestuvai pradeda gyventi naują gyvenimą. Jos prisilietimų teptuku ar kempine neišvengia net ir brangūs pirkiniai.
„Kad minkšta, miela, jauku, gražu būtų“, – aiškina kirpimo meistrė savo pomėgį į bet ką įdėti rankų darbo.
Todėl, pavyzdžiui, kažkada pirkti ar dovanų gauti ne itin išvaizdūs sieniniai laikrodžiai tapo meno kūriniais.
Vietoj nuogo, visiškai neįdomaus ciferblato nugulė gobeleno atraiža su angelu. Skaičiai buvo nudažyti aukso spalva, o vietoj rodyklių Raselė pritaikė Kalėdų eglės papuošalo dalis.
Dar romantiškesnį ji sukūrė dukters Robertos kambariui. Ciferblatas buvo pakeistas romantišku vaizdeliu, išaustu gobelene, visas laikrodžio apskritimas apvestas derančia šilkine virvele, o rėmas nupudruotas žalvario dulkėmis.
Nepatiko Raselei ir namie atsiradusi plastikinė ant stalo statoma smulkmenų dėžutė. Kaip tą plastiką paslėpti? Stalčiukų viršų aptraukti audiniu!
Erzina kažkada pirktas šviestuvas? Šalčiu dvelkiantį metalą moteris slepia po aukso dulkėmis, neišvaizdų gaubtą apvelka širdžiai mielu audiniu.
Raselę įkvepia net popieriniai maišeliai, skirti dovanoms ar pirkiniams sudėti. Iš vieno tokio vaizdelis su rausvais angelais žydrame danguje buvo iškirptas, jam priderintas rėmelis – visa tai tapo dar vienu mielu paveikslu.
R.Masidunskienės namuose nėra nė vieno neperdažyto karnizo, vazono ar paveikslų, nuotraukų rėmelio. Kam aukso brūkšnys, kam Provanso stiliaus balkšvumas – visi daiktai turi paklusti šeimininkės valiai.
Ši moteris niekada nesiskundė, kad neranda nusipirkti tinkamų interjero detalių savo namams. Nėra tinkamos spalvos rankenėlių virtuvės baldams, rankenų durims? Kelios valandos darbo – ir Raselė turi savo trokštamą daiktą.
Tas gražusis pasaulis nesibaigia ties jos namų slenksčiu. Pas ką nors viešėdama Raselė visada tiriamai apžiūrinėja aplinką. Ir jei šeimininkai nori – ji niekada nešykšti patarimų.
„Beje, daugiausia daiktų perdarau ne sau, o kitiems. Vienas didžiausių darbų – pasendintas kolegės masyvių baldų komplektas. Bet jis žuvo gaisre. Vėliau kolegė per ašaras juokėsi, kad jai ne namo, o tų baldų labiausiai gaila“, – pasakoja Raselė.
Jos pėdsaką galima pamatyti Druskininkuose esančioje viloje „Marta“. Viešėdama šioje draugų viloje Raselė nesėdi rankų sudėjusi – ne ramiai leidžia atostogas, o kasdien krapštosi kuriame nors kambaryje. Viename restauravo krosnies koklius, kitame rado vietą perdarytam šviestuvui, trečiame pakabino įrėminusi dailų gobeleną, pakeitė rėmelių, vazonų išvaizdą.
Šie įgūdžiai Raselei praverčia ir darbe, kai reikia surengti naujų šukuosenų pristatymą, parodyti naujas kirpimo tendencijas ar tiesiog paruošti modelį savo mokiniams seminare. Ji sukuria ką nors dailaus iš to, kas po ranka, nieką paverčia tuo, kas apčiuopiama, ir verčia grožėtis. Daug tokių daiktų – papuošalų, rūbų, įvairiausių aprangos detalių – greitai išsibarsto ar būna išdalijama toms moterims, kurioms kūrinys krito į akį.
Raselei liko tik bateliai, sukurti dailininko Gustavo Klimto stiliumi, – būtent tokio reikėjo vienam šukuosenų pristatymui. Kažkada buvę paprasti juodi batai po meistrės prisilietimo tapo stilingu balkšvos spalvos apavu, puoštu nėriniais. „Oi, tie bateliai ne viename vakarėlyje yra šokę“, – smagiai pasakoja Raselė, ne kartą perdarytą avalynę skolinusi savo kolegėms.
Naujausias jos kūrinys – grakšti baltos spalvos spintelė, dažniausiai naudojama kaip gėrimų baras. Baldas naujas, tad, atrodo, jam nieko netrūksta. Bet tik ne Raselei! Jos galva, barui trūksta kelių potėpių, ir tik tada jis šimtu procentų derėtų prie jau turimų prancūziško stiliaus sendintų kėdžių. Tad čiupo dažus, kempines ir ėmėsi darbo.
Pirmiausia ji baldą nulakavo bespalviu laku. „Džiaugiuosi atradusi silikoninį laką, kuris neturi kvapo, nekeičia paviršiaus faktūros“, – sako R.Masidunskienė.
Po to sausą volelį arba kempinę įmerkia į bronzą ir perbraukia nulakuotą vietą. Kempine galima išgauti sodresnį efektą nei voleliu. „Svarbiausia – braukti lengvai ir nerūpestingai, jokiu būdu nedailinti, nes atrodys nenatūraliai“, – pataria Raselė.
Jei reikia daiktui suteikti spalvą, su dažais ji elgiasi panašiai kaip su laku: pirma gula jie, o paskui norimos spalvos milteliai.
Jos pomėgiui skirtos dėžės turinys primena ir dažytojui, ir dailininkui reikalingų priemonių arsenalą. Tai medžiui tinkantys balti dažai, kurie puikiai nudažys ir metalą, jei tik šis neturi kontakto su karščiu. Kad neprisipirktų įvairiausių spalvų dažų, Raselė įsigyja norimos spalvos pigmento, kuris baltą spalvą pavers norima.
Kai kada vietoj įprastų dažų naudoja purškiamus iš flakono – tokie greitai džiūsta ir netepa aplinkinių daiktų. Jei netyčia užsipurškė ten, kur nereikia, tokius dažus galima surinkti skudurėliu lyg dulkes.
Dar reikalingi ir metalo milteliai, vadinamoji bronza. Jų yra trijų spalvų – aukso, vario ir bronzos. Miltelius maišo tarpusavyje, kad išgautų norimą spalvą. Raselei gražiausia – auksinė. Ir, žinoma, visa krūva įvairiausio storio teptukų, kempinių ir gruoblėtų volelių.
„Visu tuo sukuriu grožį savo aplinkai, bet štai pati niekada negaliu pasidžiaugti idealiu manikiūru“, – juokais skundžiasi moteris.
Tai kam taip vargti? „Aš taip ilsiuosi, tai man teikia didžiulį malonumą“, – sako ji.