Smalsumas ir noras pažinti kuo daugiau gyvenimo spalvų šią vilnietę prieš penkerius metus paskatino lankyti baleto pamokas. Nors, įžengus į ketvirtąją dešimtį, jau, atrodytų, per vėlu autis balerinos puantus... O noras atsikratyti ginklų baimės ir naujų iššūkių paieškos ją atvedė į šaudyklą.
Dėstytojos darbas tarptautinėje aludarių mokykloje Kopenhagoje gerokai aptrupina ir taip mažą užsiėmusios moters laisvalaikio pyragą.
– Biomedicinos mokslų daktarė, laboratorijų vadovė. Skamba gana šaltai ir sausai. Kūrybos, atrodo, po jokiu mikroskopu laboratorijoje nerasi.
– Labai dažnai tenka į gyvenimą pažvelgti kūrybingai, nes vien tikslūs dalykai be jokio polėkio yra tarsi gyvenimas pagal instrukcijas, o tai sėkmės tikrai neatneštų.
Kūrybingumo reikia kuriant naujus produktus. Kai keliauju tiek asmeniniais, tiek darbo reikalais, stengiuosi pastebėti naujoves, iš kiekvienos kelionės parsivežti bent vieną įdomią idėją. Mūsų komanda bendrovėje „Kalnapilio-Tauro grupė“ yra labai kūrybinga. Mes turime tokį vadinamąjį idėjų banką. Juo naudojamės, kai norime papildyti asortimentą naujais produktais.
– O šeimoje idėjų banką turite?
– Taip, jei idėjas laikysime svajonėmis ar ateities planais. Kuo labiau esi užsiėmęs, tuo daugiau laiko turi panaudoti prasmingai. O tai geriausia padaryti keliaujant, susipažįstant su naujais žmonėmis. Apskritai pasaulyje yra tiek daug dalykų, prie kurių reikia prisiliesti tam, kad pamatytum visą gyvenimo spalvų paletę. Judėjimas ir iššūkių paieškos suteikia gyvenimui prasmės.
O kai nebenorėsiu ir nebegalėsiu judėti į priekį, turiu mintį nusėsti kokiame nors Prancūzijos kaimelyje ir auginti vynuoges ar levandas.
– Kodėl auginti vynuoges Prancūzijoje, užuot Lietuvoje sirpinus ekologiškas braškes?
– Mano vyrą Gintarą liūdina tai, kad noriu gyventi svetur, bet neatmetu galimybės, kad su juo apsigyvensime kokiame Lietuvos miške ir savo anūkams auginsime ekologiškas daržoves. O kodėl svajoju apie Prancūziją? Turiu bent tris priežastis. Taip jau nutinka, kad vis tenka prisiliesti prie šios šalies.
Pažintis su ja prasidėjo tada, kai su vyru važiuodavome į tarptautines maisto parodas Paryžiuje. Antrasis prisilietimas įvyko labai netikėtai, kai gavau pasiūlymą disertacinio darbo dalį rašyti Paryžiuje. Štai tada atsidūriau „tete-a-tete“ (akis į akį) su Paryžiumi, turėjau gražaus laiko pažinti šį miestą. Įdomūs vakarai, praleisti su mokslo elitu, paliko gerus prisiminimus.
Manęs neatgrasė nuo šios šalies niekas, net ta garsioji prancūzų arogancija. Man patinka ir patys prancūzai, ir jų kultūra, ir bendravimo maniera. O neseniai visai netikėtai atradau dar vieną sąsają su Prancūzija. Žiūrėdama filmą per televiziją sužinojau, kad Šventoji Genovaitė yra Paryžiaus globėja. Mano vardas yra gana neįprastas šiais laikais, bet jį, kaip sako tėvai, atsinešiau gimdama – mano gimimo dieną buvo Genutės vardadienis. Kai kitąkart būsiu Paryžiuje, noriu susirasti ir aplankyti ten Šv.Genovaitės katedrą.
– O prancūzų kalbą mokate?
– Šios kalbos studijos yra numatytos po pusantrų metų, kai baigsiu tobulinti žinias kitoje srityje. Tos mano svajonės tarsi pačios ateina, nelauktai, iš visai netikėtų kampų, ir jos siejasi viena su kita. Kad ir, pavyzdžiui, narystė gurmanų gildijoje „Chaine des Rotisseurs“. Ši organizacija irgi yra įkurta Prancūzijoje. Gal prancūzų kultūra, gastronomija, gėrimai man yra tiesiog artimi? Gal tuo galima paaiškinti mano susižavėjimą šia šalimi?
– Gurmanų gildija susidomėjote iš darbo paskatų ar savo malonumui?
– Tai susiję su mano darbu. Šiai organizacijai galėčiau būti naudinga dalindamasi savo žiniomis apie alų, jo istoriją, gaminimą – juk kai kurios alaus rūšys gali būti ilgiau brandinamos negu vynas.
O ruošti maistą labai mėgstu. Eksperimentuoju ir turiu bendraminčių, su kuriais kartais ruošiame bendras vakarienes. Keliaudama dažniausiai nepraeinu pro prieskonių parduotuves ir parsivežu to, ko pas mus nėra, pavyzdžiui, padažo iš Vietnamo ar kalną prieskonių iš Venesuelos turgaus.
Man prancūzų virtuvė yra mieliausia. Patinka ir prancūzų vakarienės, kurios trunka valandų valandas. Mano vyrui tokios yra per ilgos, bet jis mėgsta gerą maistą, todėl sudaro man draugiją gurmaniškuose renginiuose.
– O ką veikia jūsų vyras?
– Jo darbas susijęs su maistu ir prancūzais. Be jo palaikymo vargu ar būčiau tiek gyvenime pasiekusi. Su vyru turime bendrų pomėgių – domimės gurmanišku maistu, kartu einame į šaudyklą. O su dukterimi Greta kartu šokame. Sūnus Ugnius su tėvu taip pat turi bendrų pomėgių.
– Kokius šokius lankote su dukterimi?
– Gyvenimas mane suvedė su balerina, šokio pedagoge Valentina Tarasova. Su ja draugiškai pasikalbėjusi nusprendžiau lankyti privačias šokių pamokas kartu su dukra. Neturėjome jokių minčių apie baletą, tenorėjome išmokti šokio pagrindų. Po pirmųjų bandymų Valentina pasakė, kad Greta turi duomenis, tinkamus balerinai. V.Tarasova yra labai griežta mokytoja, duktė nekart yra verkusi.
Iš pat pradžių Valentina mums pasakė: „Saviveiklos balete būti negali“. Štai todėl nustebau, kai, praėjus pusantrų metų nuo tada, kai pradėjome mokytis baleto, mokytoja mums leido atsistoti ant puantų. Tai buvo labai jaudinanti akimirka. Ir laimėjimas, nes po pusantrų metų nebetikėjau, kad kada nors išvis man leis atsistoti ant puantų.
– Kalbate apie šokius, ir šypsena nedingsta nuo jūsų veido.
– Sekmadieniais, kai vyksta šokių pamokos, man nebūna blogos nuotaikos. Nuo ryto gaunu tokį energijos užtaisą, kurio pakanka ne tik tai dienai, bet ir visai savaitei.
– Kaip reaguoja jūsų pažįstami, kai sužino, jog mokotės šokti baletą?
– Pradėjau šokti būdama trisdešimties – tokio amžiaus balerinos paprastai baigia karjerą. Žinoma, mokausi ne dėl scenos, o dėl savęs. Dauguma pažįstamų nustemba apie tai sužinoję. Jie mano, kad juokauju, kol ką nors jiems sušoku. Dažniausiai šokį dovanoju savo artimiesiems ir draugams, kai noriu juos nustebinti.
– Kiek ilgai dar mokysitės baleto?
– Sakiau, kad noriu gražiai pasenti. O pavyzdį turiu prieš akis – už mane vyresnė mokytoja Valentina Tarasova atrodo labai gerai. Kai matau ją, neprarandu vilties. Ji yra sakiusi: „Norint gražiai pasenti, reikia jausti savo kūną“.
– Sakėte, kad su Valentina susitikote atsitiktinai. Ar su visais žmonėmis, kurie jums padarė didelę įtaką, susiduriate tarsi netyčia?
– Dažniausiai, bet ne visada.
Smalsumą ir norą siekti daugiau paveldėjau iš tėvelio, kuris Sibire, gerai nemokėdamas rusų kalbos, ėjo per miškus į Irkutsko medicinos institutą mokytis. Jis yra pavyzdys, kad žmonės gali dėl savo svajonės padaryti netgi daugiau, nei patys mano galį.
O gyvenimas mane suveda su labai stipriais žmonėmis. Viena jų – habilituota daktarė Janina Šyvokienė, mano diplominio darbo ir disertacijos vadovė. Labai stipri moteris, iš jos norom nenorom perimi tam tikras savybes. Iš visų sutiktų žmonių gali ko nors išmokti.
Naujausias pavyzdys – iš kelionės po Venesuelą, kurioje mus lydėjo garbės konsulas toje šalyje Boleslovas Petrusevičius. Jis vienintelis lietuvis, Venesuelos armijoje įgijęs majoro laipsnį. Šis žmogus mus lydėjo po džiungles. Iš Boleslovo galima pasimokyti, kaip mylėti tėvynę, nes jo jausmas stipresnis už mūsų, gyvenančių Lietuvoje.
– Įprastos kelionės jūsų nedomina – būtina džiungles išnaršyti?
– Keliaudami su vyru nesirenkame gražių šalių, pamatyti kuo įvairesnių gyvenimo spalvų. Smalsumas mus veda tolyn.
– Į šaudyklą irgi smalsumas atvedė?
– Vyras atvedė ir pasakė: „Žinai, tau turėtų patikti“. Nuėjau, ir tikrai patiko. Buvau vienintelė moteris vyrų būryje. Dažnai šaudymo pabaigoje pasiliekame kelias kulkas ir rungtyniaujame, o pralaimėjęs visus vaišina arbata. Dar nė karto vyrams nepralaimėjau. Nežinau kodėl, bet vyrai paprastai susierzina, kai moteris šaudo gerai. Kuo man patinka šaudymas? Jis mane išmokė susikaupti. Iš pradžių tenorėjau atsikratyti ginklų baimės, o dabar, jei reikėtų, ginklą panaudočiau pagal paskirtį.
– Jūsų pomėgiai tokie skirtingi – baletas, šaudymas, eksperimentai virtuvėje... Ar neapsisprendžiate, kuris laisvalaikio pomėgis jums mieliausias, ar taip norisi viską išbandyti?
– Tiesiog ieškau pusiausvyros tarp darbo ir laisvalaikio. Kuo mažiau jo turiu, tuo jis brangesnis ir tuo įvairiau norisi jį panaudoti. Laisvo laiko man lieka tikrai nedaug, tik akimirkos, todėl stengiuosi jas sugaudyti, – paaiškina moteris.