Visa tai jau lyg ir matyta žurnalų puslapiuose. Būna tokių neprotingų vestuvių ir Lietuvoje. Tačiau Baku tokios vestuvės – kasdienybė.
Kažkada, ką tik atvykusi į Baku, išgirdau frazę: „Į vestuves čia kviečiami visi, su kuo sveikiniesi“. Turėjo praeiti daug laiko, kol suvokiau azerbaidžanietiškų vestuvių mechanizmą ir tam tikrą logiką.
Svečių turi būti daug. Kuo daugiau – tuo geriau. Vestuvėse dalyvauja visi: giminaičiai, kaimynai ir šiaip mieli žmonės. Mat pažintis azerbaidžaniečiai mezga lengvai ir tvirtai. Bičiulystė čia prilygsta draugystei, draugu tampama iš karto, jei viena pusė gali pasiūlyti antrajai naudingą patarimą arba pažadėti solidžią pažintį. Žmonės čia susipynę giminystės, draugystės, prekybos, naudos saitais. Kviečiant bičiulį į vestuves, parodoma pagarba jo šeimai, priimdamas kvietimą būsimas svečias atsako tuo pačiu.
Azerbaidžaniečiai dažnai skundžiasi, kad po ramadano mėnesio pasipilantys kvietimai į vestuves ne tik ištuština jų kišenes, bet ir įvaro į skolas.
Kai kartą pažįstamas bakietis skausminga veido išraiška pranešė apie nuo trečiadienio prasidedantį vestuvių maratoną, pyktelėjau ir pasakiau: „Neikite! Susirkite, išvažiuokite, neraskite kelio, sugadinkite kostiumą“. Tai išgirdęs jis tik liūdnai šyptelėjo ir pasakė: „Turiu dar ištekinti dvi dukteris – kas ateis į jų vestuves?“ Jis jau tiksliai buvo apskaičiavęs, kiek šį mėnesį vestuvėms turės išleisti pinigų, ir galvojo, kur jų pasiskolinti.
Manote, kad, prispyrus finansiniams nepritekliams, Azerbaidžane jaunavedžiams galima padovanoti kur nors spintoje užsilikusį neišpakuotą sidabrinių stalo įrankių rinkinį arba šilkinį patalynės komplektą, kurio niekaip ranka nekyla išpakuoti jau kokį dešimtmetį? Tai įmanoma Lietuvoje, bet ne Azerbaidžane.
Į vestuves čia nešami tik pinigai. Gėlių taip pat nereikia. Kas būtų, jei visi penki šimtai svečių atneštų po puokštę gėlių? Azerbaidžaniečiai – ne japonai ir nemoka dovanoti vieno gėlės žiedelio. Puokštės čia būtinai turi būti didelės, nepriklausomai nuo to, ar jose daug gėlių, ar ne.
Ko gero, jau pagalvojote, kad vestuvėse galima ir pagudrauti – įteikti kuklią sumelę vokelyje nepasirašant sveikinimo atviruko. Nepavyks!
Kad išvengtų tokių nesusipratimų, prie įėjimo į pobūvių salę svečius pasitinka vestuvių buhalteris. Jis storame sąsiuvinyje prie kiekvieno svečio pavardės užrašo padovanotą pinigų sumą. Tai svečio atsidavimo, pagarbos jaunavedžių tėvams, galų gale finansinio pajėgumo išraiška. Šis sąrašas saugomas visą gyvenimą – juk prieš akis visų svečių neapvesdintų atžalų vestuvės, kuriose dalyvauti privaloma.
Pamenu, kaip kartą vienas bakietis kvatodamas pasakojo, kas nutiko jo bičiuliui, nenuėjusiam į kaimyno sūnaus vestuves. Įširdęs jaunikio tėvas reikalavo grąžinti pinigus, kuriuos buvo padovanojęs neatėjusiojo svečio dukteriai per jos vestuves.
Kiek pinigų reikia dovanoti? Jei svečio kišenėse švilpauja vėjai, jis privalo sumokėti už vakarienę, kuri kainuoja apie 150 litų. Vakarienės kaina yra pranešama iš anksto. Jei galite duoti daugiau, esate garbingas žmogus! Po vestuvių suskaičiuojamas pelnas, iš kurio sumokamos pobūvio išlaidos ir padengiamos nemažos skolos, spėjusios tapti jaunavedžių tėvų bemiegių naktų košmaru. O į skolas tėvai įklimpsta rimtai.
Azerbaidžane jaunikis nuotakai pasipiršti gali tik turėdamas stogą virš galvos, tačiau tai jo tėvo rūpestis. Jaunosios tėvui šiek tiek lengviau – jam tenka jaunajai šeimai nupirkti visus baldus, spintas prikrauti staltiesių, rankšluosčių ir parūpinti viską, ką tokia proga nupirko savo vaikams kaimynai. Štai kodėl per vestuves dovanoti jaunavedžiams staltieses ir indus yra ne svečių rūpestis.
Vestuvės prasideda šeštą valandą vakaro ir baigiasi prieš vidurnaktį. Prabanga per tas keletą valandų pilama be pertrūkio. Visų vestuvių scenarijus vienodas, nukrypimų nebūna. Apsilankęs dvejose vestuvėse, tiksliai gali nuspėti kitų vestuvių valgiaraštį, programą, damų apdarus ir šukuosenas. Azerbaidžaniečiams svarbiausia – kad viskas būtų taip, kaip pas kitus.
Jaunųjų čia niekas neklausia, kokios šventės norėtų jie. Ką tik sutuokta pora visą vakarą sėdi baltame soste ant pjedestalo ir primena butaforines figūrėles, puošiančias vestuvių tortą. Jų veidai rimti, net sukaustyti. Lygiai taip pat rimtai jiems už nugaros atminimo nuotraukai vienas po kito rikiuojasi svečiai. Fotografuojasi ne visi puotos dalyviai, nes į vestuvių pabaigą po salę zujantis fotografas su savo asistentais ką tik išspausdintose nuotraukose pirštu baksnoja ir į nuotraukos neįsigijusio svečio atvaizdą. Už nuotraukas tenka pakloti nemažą pinigų sumelę – juk proga išskirtinė. O kur dar stalo kaimynai, įdėmiu žvilgsniu nulydintys traukiamų banknotų spalvą. Tenka ir vėl būti garbingu ir dosniu svečiu!
Pobūvio svečiams įsisiūbuoti alkoholio nereikia. Dažniausiai vyrai išlenkia taurelę kitą, o moterys tik paragauja šampano. Tačiau šokių aikštelė užsipildo bemat.
Azerbaidžaniečiai dievina liaudies muziką, net jaunimas šiuo atžvilgiu nėra išrankus. Vyrai šėlsta poromis, o moterys šoka visos kartu ratelyje. Vyrų šokis primena dvikovą – veidai rimti, judesiai tikslūs ir temperamentingi. Moterys šoka rankomis vos linguodamos į šonus.
Eidamos į vestuves moterys stengiasi sublizgėti ir tiesiogine šio žodžio prasme – azerbaidžanietės dievina auksą ir blizgančius rūbus. Daugumai moterų vestuvės yra vienintelis būdas pasirodyti visuomenėje.
Skyrybų Azerbaidžane mažai. Kaip šypsodamasi man sakė Fara, kas gi ruoš antras vestuves penkiems šimtams svečių?