Bet gal jie stebuklingi būna tik vestuvių dieną?
Apie visa tai su Viktorija kalbamės jos biure Vilniaus Senamiestyje. Net į biurą jis nepanašus – arkiniai langai, grakštūs laipteliai, senovinio stiliaus baldai. Išvydus tai lengviau suprasti, kodėl moteris nuo ankstyvo ryto skuba į darbą, nors neturi jokio viršininko virš galvos. Čia – jauku. Apie darbą byloja tik kompiuteris ir krūva šventinių atributų – vienkartinių fotoaparatų, kaspinų, gėlyčių...
O kaip žmonėms surasti vestuvių planuotoją, kai ne tik jokių skelbimų – net iškabos lauke nėra? Iškabą Viktorija jau užsakė, o štai reklamuotis nemoka. Gudrius reklamos ir rinkodaros mokslus krimtusios draugės ragina nesnausti. „Esu drąsi ir net įžūli, bet parduoti savęs nemoku“, – gūžteli pečiais Viktorija.
– Kuo pasireiškia jūsų drąsa?
– Kad aš nelabai ko bijau gyvenime.
– Net garsiosios vestuvių planuotojos Kristinos Kaikarienės – savo konkurentės?
– Ne. Aš gi nieko nebijau. Juolab kad ir nepažįstu jos. Dėl konkurencijos... Kaip čia gražiau pasakyti? Kodėl grupė „Skamp“ turėtų bijoti Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro? Kiekviena turime savo braižą, mūsų klientai skirtingi. Mano patirtis vestuvių versle – tik ketveri metai. Dirbu su dekoratore, kuri bendradarbiauja su visomis vestuvių planuotojomis. Tad ji puikiai mus visas pažįsta ir sako, kad mes tiek skirtingos, kad net negalime būti konkurentės.
– Kuri vestuvių planuotoja Lietuvoje yra pati „kiečiausia“?
– Tai aišku, kad aš.
– Dabar suprantu, kad esate įžūli. Argi niekas jūsų nemokė kuklumo?
– Ne. Tai ką man dabar daryti? Jei gimiau graži, tai turiu maskuotis – vaikščioti riebaluotais plaukais? – juokiasi Viktorija. – Galiu girtis kiek noriu, bet turiu turėti tam pagrindo. Klientai ir partneriai žino, kad dirbu gerai. Be to, nemėgstu apsimetinėti – sakau, ką galvoju. Geriausia reklama perduodama iš lūpų į lūpas. Tiesa, kuriu savo internetinį tinklalapį www.viktorijosvestuves.lt. Tai mano prekės ženklas.
– Oi, ar tik toks pavadinimas – ne bloga lemiantis ženklas? Pati liksite neištekėjusi!
– Taigi ir to nebijau. Galiu ir netekėti, man tai visiškai nesvarbu.
– Nemeluokit.
Viktorija tik gūžteli pečiais: „Mano draugas Tadas sako, kad nebus vaikų, kol nebus vestuvių. O aš vaikų noriu. Ir daug“.
– Vestuvių moterys trokšta ir dėl nuostabios nuotakos suknelės.
– Na, nebent dėl suknelės, – juokiasi Viktorija. – Man patinka pati šventė, jos estetika. Tuokčiausi ramiai ir kukliai, bet kraustyčiausi iš proto dėl kiekvienos smulkmenos, nes žinau, kad tobulas vestuves galiu surengti tik aš.
– Kodėl nenorite vestuvių, jei su tokiu susižavėjimu pasakojote apie klientus – gražiai tarpusavyje bendraujančius jaunuosius? O gal teko pamatyti ir neparadinę jų santykių pusę?
– Žmonės, kuriuos, kaip sakau, sutuokiau, mane sužavėjo. Jie man parodė, kad santuoka – labai gražus dalykas. Girdėjau, kad patys artimiausi žmonės per šventes žiauriai susirieja. Bet mano jaunieji – inteligentiški, linksmi ir atsipalaidavę. Nenorėčiau tuo abejoti, nes su jais man tenka bendrauti itin artimai gana ilgą laiką. Vestuvių išvakarėse visada paskambinu – nė karto neteko jaunųjų taikyti, o tik pasidžiaugti, kad romantiškai leidžia vakarą ar siaučia su draugais. Man gražu, kai vestuvių rytą vyrai savo išrinktosioms siunčia gėles ir ranka rašytus laiškus.
– Ar sutikote nors vieną porą vėliau?
– Taip. Kai kurie praneša, kad laukiasi vaikų, kviečia į svečius. Kai sužinojo, kad mėgstu puoštis „vintage“ stiliaus segėmis, net įteikė dovanų. Vestuvių metinių proga su dažna pora susisiekiame, o kartą vieni net į svečius mane pasikvietė, gėlių įteikė. Tokie dalykai šiaip sau nevyktų – juk už suteiktą paslaugą žmonės sumoka, ir daugiau bendrauti nebūtina. Vadinasi, kažkas šilto užsimezga.
Didžiausia padėka man – tai rekomendacija kitiems. Turėjau tokius jaunuosius, kurių dėka sutuokiau dar keturias poras. Bet tai ir iššūkis – turiu pasistengti, kad tos šventės būtų skirtingos – juk susirinks tie patys draugai.
Jei atvirai, pradėjusi dirbti baimindavausi, kad turintys pinigų klientai elgsis gana arogantiškai – spragsės pirštais, kad šokčiau pagal jų muziką. Bet taip nėra. Nors nebijau ir tokių situacijų. Galiu ir batų raištelius užrišti, ir net kojas nuplauti – juk būna, kad prisibėgioja nuotakos basos po pievą ar po smėlį.
Štai per vienas vestuves buvo taip karšta, nuotaka taip prakaitavo, kad į pažastis teko higieninius įklotus dėti. O ką – negi žiūrėdama į akis meluosiu merginai, kad gražiai atrodo, kai suknelės pažastis visų svečių akivaizdoje šlapia? Bet tokių priemonių retai tenka imtis. Batelius tenka šveisti, paskui plaukų džiovintuvu sausinti, pradegintas sukneles dailiai užlopyti, nulaužtus nagus klijuoti. Bet žaviuosi tomis jaunomis moterimis, kad net ir tokiais momentais – kai makiažas išplaukia, šukuosenos išdryksta – jos išlieka geros nuotaikos, atsipalaidavusios. Aš, ko gero, jau kaip žiežula lakstyčiau.
– Negi nebuvo ko nors, kas būtų itin sugadinę nuotaiką jums?
– Mano darbas susideda iš dviejų dalių. Viena – kūrybinė, kai, susipažinusi su jaunaisiais ir perpratusi jų būdą, stilių, sugalvoju bendrą šventės motyvą, prasidedantį nuo užrašo kvietime iki pačios šventės eigos. Kita – techninė, kai turi kontroliuoti, kad viskas įvyktų, nenuplauktų, atsirastų tiksliai laiku ir vietoje, kad sutartys būtų pasirašytos, pinigai sumokėti. Štai tuomet ir nutinka bjaurių dalykų. Bet iš kiekvienos padėties yra išeitis. Kiekviena smulkmena man – iššūkis, o iš smulkmenų susideda visos vestuvės.
Svarbu nieko nepraleisti ir priversti kitus gerai dirbti. Tačiau ne viskas tik nuo tavęs priklauso. Yra daug neatsakingų žmonių, tinginių, bet kaip teikiančių paslaugas ir imančių už tai pinigus. Pavyzdžiui? Gerame restorane kažkodėl dirba blogi padavėjai, ir turiu juos vaikyti, kad šiukšlę pakeltų.
O kartą išsinuomojom šokolado fontaną, tačiau jis neveikė – šokoladas tiesiog sukepė. Skambinu nuomotojams – jiems nusispjauti, pasiūlo nebent pinigus grąžinti. Bet ne pinigai esmė! Nuotaka planavo, kad fontanas bus vakaro staigmena, ji kruopščiai rinkosi uogas, vaisius, sausainėlius ir svajojo, kaip gardžiai vaišins savo svečius.
– Tokiais atvejais rizikuojate sugadinti ir savo reputaciją.
– Taip lengvai nepasiduodu. Dėl to fontano apskambinau visus restoranus ir net šokolado gamyklas. Atsiliepia puikūs žmonės, gaunu patarimų. Pagaliau lekiu į parduotuvę, perku šokolado, randu konditerininkę, kuri paruošia gardumyną, o aš, išsiterliojusi iki alkūnių, išgrandau fontaną ir jis almantis įstumiamas į salę, kur ūžia puota.
Bet buvo atvejų, kai nieko nebegalėjau padaryti, pavyzdžiui, lemiamu metu sugedo projektorius ir svečiai neišvydo specialiai sukurto filmo.
Kartą kažkas nušvilpė bažnyčioje dekoratorės paruoštus krepšelius su žiedlapiais. Šokau į mašiną, pirkau gėlių, vairuodama plėšiau lapelius, bet nebespėjau...
– Kokio stiliaus jūsų rengiamos vestuvės?
– Nerengiu vestuvių su balta mišraine ir nesamdau „jonikos“ svečiams linksminti. Nemėgstu pompastikos, man svarbu paprastumas, elegancija. Nebūtina užsakyti daug limuzinų, pripirkti blizgalų ar nuberti stalus karoliukais. Jau geriau nieko negu kokios nors pigiai atrodančios puošmenos. Turiu puikių pavyzdžių, kai su mažu biudžetu galima surengti nuostabią šventę.
Tiesa, kai užsienyje rengiamose vestuvių parodose prisižiūriu visokiausių puošybos elementų, širdį sopa, kad tokių gražumynų negaliu ištaisyti Lietuvoje. Žmonės to dar nesupranta ar tiesiog negali skirti pinigų gražioms smulkmenos, kurios sukuria ypatingą atmosferą.
– Trokštate stilingumo, elegancijos, santūrumo, bet pati juokėtės iš to laikotarpio, kai į Vilnių mokytis iš Anykščių atvažiavo „fyfa“ su aukštakulniais, ryškiais šešėliais ir tamsiu įdegiu, įspūdinga iškirpte.
– Taip taip, be aukštakulnių gatvėn neišeidavau, – juokiasi Viktorija. – Džinsų nė vienų neturėjau, o patekau į tokį būrį draugų, kurie kasdien tik sportbačiais avėjo. Viskas po truputį turėjo įtakos, formavo kitokį skonį bei stilių. Dabar net krūvą pinigų turėdama vis tiek kapstyčiausi blusų turguje – Niujorke, Londone, Briuselyje ar kokiame Lietuvos kaime. Smagu atrasti įdomų, gražų daiktą, jį išvalyti, pataisyti, prisiderinti. Ir girdėti, kaip draugės aikčioja. Senienos labai gerai skamba šalia vardinių, itin madingų daiktų.
– Kokias pačias įspūdingiausias vestuves svajojate surengti?
– Norėčiau užsienyje surengti vestuves. Tai nėra taip brangu, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Suradau labai gražių pilių, kurias galima išsinuomoti už kelis tūkstančius eurų. Kraupu, ką už tokią kainą tegali gauti Lietuvoje...
Galbūt kokioje nors pasaką primenančioje pilyje tuoksis ir pati Viktorija. Gal net gyvens. Nes abu su savo draugu architektu Tadu, nors ir pririšti veiklos čia, Lietuvoje, nesibaido minčių dar kur nors pabandyti ieškoti laimės. Nors kaskart ją patiria ir grįžusi į Anykščius pas mamą. Į jos namus prie upės. Tėvo mergina neteko būdama 13 metų. Augo moterų būryje – mama, sesuo, močiutė, net šuniukas – ir tas moteriškos giminės.
Prie tos upės – geriausios Viktorijos ir jos draugių atostogos. Rytai čia prasideda saulei tekant su maudynėmis, jogos pratimais, žolelių arbatomis, jodinėjimu žirgais – Viktorija nuo mokyklos laikų jodinėja.
O mamai svarbiausia – dukters ramybė ir tobulas vidinis pasaulis. „Ji nelabai suprato, kaip galiu atmintinai kalti visas datas, kai studijavau Vilniaus pedagoginiame universitete istoriją. Mama nesureikšmina ir pinigų. Man skanūs jos gaminami ajurvediniai saldainiai, man patinka jos nuostatos siekti dvasios ramybės ir gyventi taikoje su savimi. Mes niekada negėrėme vaistų, tepėmės savo gamybos kremais. Bet man labai patinka ir triukšmas, veiksmas, Niujorkas, kur viešėjau pas teisininke dirbančią seserį Eriką. Žodžiu, molinėje trobelėje gyventi negalėčiau, bet gryno oro trokštu taip pat“, – svarsto Viktorija.
Todėl kas savaitę būtinai turi atsitraukti nuo savo miestietiško gyvenimo ir nulėkti į tikrą pirtį – net neoficialų moterų pirtininkių klubą yra atidariusi. Ugnis, vanduo, oras, vantos, mamos virtas žolelių aliejus – ir raganauja, buria Viktorija su savo draugėmis.
– Gal išsiburiate sau ir po mylimąjį?
– Žmogaus negali savintis – pati nuo to nukentėjau: iširo ilgus metus trukusi draugystė, o maniau, kad būsime kartu amžinai... Buvo taip blogai, kad Tarptautinių santykių institute nebaigiau politikos mokslų – o buvo likę tik magistro darbą parašyti.
– Tai vis dėlto buvo blogų nutikimų jūsų gyvenime?
– Kai sakau, kad nieko nebijau, nereiškia, kad esu stipruolė. Būna laikotarpių, kai palūžtu. Aš už pokyčius – netgi labai didelius, nes iš jų gali pasimokyti. Kai atsigavau po išsiskyrimo su pirmąja meile, kai tik pasidarė gera vienai pačiai su savimi – atsirado žmogus šalia. Žodžiu, jei ieškosi to vienintelio akis išpūtusi – tikrai nerasi. Jį atrasi, kai pradėsi džiaugtis savo pačios gyvenimu. Per gyvenimą reikia eiti pasišokinėjant.
– Niekada vakarėliuose nemačiau jūsų su savo draugu – linksminatės tik su draugėmis.
– Tadas daug dirba, o vakarais mėgsta pabūti su savo draugais. Jam neįdomu lankytis vakarėliuose. O man patinka – pasipuošti, save parodyti, į kitus pasižiūrėti. Ar jis pavydi? Ne, nepavydi. Nebent nesako. Jei nesako – gerbiu jį už tai. Jei vyras bijo, kad jį paliksi, tai čia jo silpnybė. Aš nenorėčiau apie tai žinoti.