Todėl, kad ji labai tvirtai žino, ko nori. Todėl, kad daug jėgų atiduoda kasdienei kovai už gerą skonį ir už instrumentus, su kurių pagalba gali jį sukurti ir parodyti savo žurnale. Kovai už vietą pirmojoje eilėje mados savaitėse Milane, Londone, Paryžiuje ar Niujorke. Už tai, kad šiandien Giorgio Armani derinasi prie jos, o ne atvirkščiai.
Pavyzdžiui, Evelina gali sau leisti neišpildyti pono Giorgio noro susitikti pakalbėti pusvalandžiu anksčiau, nes ji į viešbutį Milane jau išsikvietė kirpėją. Įžūlu? Evelina taip nemano – tai pats G.Armani kaltas, nes nemėgsta moterų netvarkinga šukuosena.
Ši moteris nešvaisto savo brangaus laiko mandagiems plepesiams su mielais nepažįstamaisiais, kuriems maga pabendrauti su garsenybe. Ji nešvaisto laiko net tam, kad suskaičiuotų savo pinigus – atiduoda juos namus prižiūrinčiai tetai, ir ši viskuo pasirūpina.
Evelina negaišta laiko net gydytojui. Ketvirtą popiet jis ateis į redakciją ir apžiūrės, kodėl skauda nugarą šiai garsiai mados ir stiliaus ekspertei.
Vis dėlto ji skiria laiko man, tačiau dalį jo atima, nes pradeda vaikyti savo sekretorę – iš pažiūros mielą ir paslaugią merginą Dašą, kad ši aptvarkytų kabinetą.
„Daša, kodėl Ralphas Laurenas guli aukštyn kojomis – manote, jam tai patiktų?“ Ir Daša gražiai rikiuoja amerikiečių dizainerio katalogus.
„Daša, jūs dizainerė ar kas – kodėl ant lėkštutės nėra puodelio!“ Ir Daša suranda kažkur nuklydusį puodelį.
„Daša, man reikia rankų kremo!“. Ir Daša atneša rankų kremo.
Pati Evelina rankioja popierius nuo stalo – skaitinėja, kai ką pasideda, kai ką išmeta.
Labai norėjau išvengti jau banalybe tapusio Evelinos palyginimo su filmo „Ir velnias dėvi „Prada“ heroje Miranda Prestli. Nors ir Evelina dėvi „Prada“ ir net rusiškai įgarsino pagrindinę to filmo heroję. Bet šis palyginimas vis tiek lenda į galvą stebint kaprizingų gaidelių kupiną spektaklį „Daša, kur tu!“
O Daša visą tą laiką maloniai šypsojosi – redaktorės elgesys jos nestebina. Mergina čia dirba tik pirmą mėnesį...
Pagaliau Evelina apsitvarkė, tepasi rankas kremu ir klauso manęs.
– Kaip pasirenkate žmones darbui?
– Pamatau žmogų, ir man viskas iš karto aišku. Retai suklystu. Vertinu tuos, kurie neturi iliuzijų, kuo mes čia užsiimam. Nes yra manančių, kad šioje redakcijoje rytais geriame šampaną, valgome ikrus, nuostabiai leidžiame laiką, o žurnalas kažkaip pats išeina.
Tokie žmonės mane gąsdina, ypač madingais ženklais šviečiančios merginos su mažais šuniukais rankinėse. Norintis čia dirbti turi būti mūsų žurnalo skaitytojas, žmogus, kuriam reikia informacijos apie madą, net jei jis neturi pinigų naujiems drabužiams. Turintis gerą skonį visada puikiai apsirengs ir už nedaug pinigų. Žmogus gali mėgti įvairų stilių – avangardinį, prancūzišką, japonišką, bet privalo turėti skonį.
Su manimi dirbantis žmogus prašymą tvarkingai sudėti mados žurnalus logotipu į viršų turi priimti kaip savaime suprantamą dalyką, o ne kaip išprotėjusios redaktorės idiotišką prašymą. Žodžiu, man reikia žmonių iš mano pasaulio, kuriems neteks aiškinti smulkmenų.
– Turiu pasakyti, kad jūsų darbinėje aplinkoje grožio nedaug, net kelias redakcijos link duobėtas, aplink sandėliai. Tai kas jus įkvepia kurti grožį? Kelionių įspūdžiai, kūrybinė netvarka jūsų kabinete, o gal štai tie koridoriuje į maišus sukrauti fotosesijai jau panaudoti garsių mados namų drabužiai bei aksesuarai?
– Mano užduotis – pamatyti gražius dalykus kiekviename kvadratiniame centimetre. Matyti tai, ko kiti nemato. Maskva – nuostabus, vienas gražiausių pasaulio miestų. Be abejo, yra kas nepatinka – tai košmariška nauja architektūra ir metro. Nesinaudoju juo jau beveik penkiolika metų.
Kai buvau nėščia, mane labai stipriai įžeidė. Buvau neturtinga, bet daviau sau žodį daugiau niekada nevažiuoti metro. O aš žodžio laikausi. Buvau pasiruošusi nevalgyti, bet važiuoti mašina, o ne metro, kad tik nebepatirčiau to, ką patyriau.
– Šiandien jūsų finansinės galimybės, švelniai tariant, didesnės. Ar turite nusistačiusi ribas, kiek sau leisti pirkti gražių daiktų?
– Perku tik tai, kas man patinka. Galiu neįsigyti nė vienos rankinės visą sezoną, bet galiu nusipirkti iškart penkias. Bet nemėgstu pertekliaus. Dažniausiai apsiperku užsienyje, nes namie neturiu tam laiko. Pirmiausia – žvalgyba, paskui – pirkimas.
Mėgstu „Prada“, „Celine“, „Louis Vuitton“, rusų dizainerių ir lietuvės Ramunės Piekautaitės rūbus – ji jaučia moters figūros ypatumus ir kuria modelius, krintančius į akis, bet neįžūliai.
Pirmenybę teikiu pigesniems drabužiams, nes man juos tenka dažnai keisti. Antrą kartą su tuo pačiu galima pasirodyti nebent susikūrus išradingą derinį. Jei prastai atrodysi, žmonės gali susidaryti klaidingą nuomonę, kad ir tavo verslui nekas. Perku universalius daiktus, todėl juos naudoju ilgai.
Na, o grožio salone nejaučiu jokio malonumo. Erzina, kad reikia skirti grožiui laiko, bet suprantu, kad būtina. Tai – prarastas laikas. Mano darbotvarkėje tai – grafa, kaip ir bet kuris kitas darbas. Todėl vienu metu darau manikiūrą, makiažą ir šukuoseną. Jei būtų galima vienu metu padaryti pedikiūrą ir visa kita – daryčiau.
– Daugeliui moterų vizitas į grožio saloną – poilsis, o jūs, regis, pasiryžusi išsisunkti kaip citrina?
– Taip – būtent išsisunkiu kaip citrina.
– Nebijote, kad išseksite, nebeliks gyvenimo džiaugsmo, susirgsite?
– Kada nors vis tiek sirgsiu. Manote, kad maloniau mirti sveikam? Juk gyveni šiandien, nerepetuoji rytojaus. Niekada nebus geriau negu šiandien – dabar pats geriausias laikas. Baisu, kai repeticijoms paskiriama jaunystė – metas, kai turi maksimaliai aktyviai gyventi, imti iš gyvenimo viską, kad paskui netektų gailėtis praleistų progų.
Prieš dešimt metų pradėjusi leisti žurnalą Rusijoje, atsidūriau lyg tuščiame lauke – buvo mažai specialistų, kuriuos galėjau pakviesti bendradarbiauti. Ne todėl, kad esu pati protingiausia – todėl, kad jų tiesiog nebuvo. Negalėjau rinktis iš penkių stilistų, nes nebuvo nė vieno, negalėjau nieko persivilioti už daugiau pinigų, nes man tiesiog nepatiko konkurentų darbas.
Juk pas mus nebuvo nei stilistų mokyklos, nei mados žurnalistikos. Prieš dešimt metų ta industrija tik buvo kuriama, ir aš iš tų žmonių, kurie labai prie to prisidėjo. Tad natūralu, kad man reikėjo dirbti daugiau nei tiems, kurie dirbs po manęs. Taip pripratau prie pašėlusio tempo.
Esu įsitikinusi: filmo „Ir velnias dėvi „Prada“ herojė, žurnalo redaktorė Miranda Prestli, Rusijoje neišleistų nė vieno numerio, nes jai paprasčiausiai trūktų fotografų, stilistų, asistentų, mados žinovų, pagaliau – gražių daiktų. Čia nėra nė dešimtosios dalies to, kuo ji įpratusi naudotis kiekvieną dieną. O kurti reikia tarptautinio lygmens produktą. Man pasisekė, nes iš karto buvau įstatyta į formatą.
Aš niekada nenorėjau nieko žinoti apie savo ateitį. Nes tiksliai žinau, kad man viskas bus gerai. Viską, ko imuosi, padarysiu puikiai, nes aš – auksinė mergaitė. Taip nusprendžiau dar vaikystėje.
– Skamba gana arogantiškai.
– Vidutinis Rusijos gyventojas yra profesorius, palyginti su vidutiniu europiečiu. Intelektualūs, protingi, kuklūs žmonės, kuriems trūksta drąsos pasakyti: aš – geriausias. Kuklumą mums įdiegė dar vaikystėje. Mes visą laiką laukiame, kol mus kas nors pagirs. O jei pagiriame save, tai visi kiti ima: ak, koks bjaurybė – giriasi, kaip jam ne gėda. Dabar situacija pasikeitė. Jei neišsišoksi, niekada nebūsi laimingas. Būsi kaip visi.
– Dedate daug pastangų skleisdama gerą skonį, supažindindama su mados naujienomis. O ar nebūna: išeinate į gatvę – ir apima neviltis, nes pamatote daugybę prastai apsirengusių moterų?
– Mane stulbina tai, ką sakote – aš tokių visai nematau. Matau tik gerus pavyzdžius, visa kita – tik fonas, į kurį net dėmesio nekreipiu. Ieškau tik pozityvių, džiaugsmingų dalykų.
– Ar žinote asmenines savo darbuotojų problemas?
– Kaip galiu nežinoti – juk tiek laiko su jais dirbu. Žmonės net ateina pas mane su savo problemomis, o aš padedu jas spręsti. Man svarbu rezultatas. Žmonės turi jaustis laimingi darbe, patirti malonumą. Aš galiu juos kai kuo erzinti, bet iš esmės jiems turiu patikti. Ir mūsų siekiai turi būti bendri. Niekada nepriimčiau žmogaus, kuris nepasiruošęs manęs mylėti. Tai – svarbiausia. Niekada nepriimsiu į darbą žmogaus, kurio negalėsiu mylėti. Mes turime patikti vienas kitam – kitaip nebus normalaus darbo.
Nesitikiu, kad jos pavaldiniai ims man guostis, bet, viešėdama „L’Officiel“ redakcijoje, užkalbinu keletą kolegų. E.Chromčenko pavaduotoja Olga Spirina čia dirba visus 10 metų. Iš dienraščio atėjusi dirbti į „L’Officiel“, moteris džiaugiasi draugiška atmosfera, Evelinos atidumu asmeninėms aplinkybėms ir puikiai parenkamomis dovanomis gimtadienio ar Naujųjų metų proga.
Aleksandra Podporinova įsidarbino prieš metus. Rūbų dizainere svajojusi tapti mergina penkerius metus specialybės mokėsi Londone, bet, grįžusi Rusijon, nusprendė nerti į žurnalistiką. „Taip įdomiau – ir žmones gali kalbinti, ir rengti fotosesijas, ir renginiuose dalyvauti – beveik visus elito veidus jau pažįstu“, – juokiasi Aleksandra.
– Ar labai didelis kontrastas tarp to, ką kasdien aprašinėjate, ir jūsų pačios kasdienybės?
– Didelis. Juk dažna mūsų pašnekovė – elitinio Maskvos Rubliovkos rajono gyventoja. Aš – neturtinga mergina, bet žinau, kur ką gauti, kad puikiai atrodyčiau. Madingai atrodyti gali ir už kapeiką.
Ne viena mano pašnekovė giria, kad puikiai atrodau, klausia, kur ir už kiek ką pirkau. Tereikia mokėti tarpusavyje derinti pigius daiktus iš „Top Shop“ parduotuvės ir iš „Prada“ salono, kuriame pavyko ką nors sumedžioti per išpardavimą. Be to, nereikia pamiršti, kad virš manęs šviečia „L’Officiel“ aureolė, ir tai mane išskiria iš kitų žurnalistų.
– Ar dažnai tenka nustebti: turtinga moteris, o apsirengusi neskoningai?
– Moterys rengiasi vis geriau – juk daugiau ir informacijos atsirado. Kartais išnyra ryškios asmenybės, kurias kitos labai noriai mėgdžioja. Mūsų redaktorė – vienas mėgdžiojimo objektų. Tai suprantama – juk ji kuria patį geriausią žurnalą Rusijoje!