Aistringa sirgalė, galinti išvardyti geriausius pasaulio futbolininkus, nuolat važinėjanti į pasaulio futbolo čempionatus, kad ir kur jie vyktų, vieno lietuvių futbolo klubo bendrasavininkė...
Nuoširdžiai stebėjausi šios moters atsidavimu keistai ir nesuprantamai sporto šakai, nes užaugau krepšinio trenerio šeimoje. Kas gali mėgti futbolą? Ponia Jūratė atrodė reta išimtis.
„Stebiu pasaulio futbolo čempionato rungtynes, bet visu tuo nebegyvenu. Dėl futbolo mano gyvenime įvyko daug neigiamų permainų“, – pasikeitusį požiūrį išdėsto J.Breikštienė, prieš kelerius metus išsiskyrusi su savo gyvenimo meile – vyru Algimantu ir didžiausia aistra – futbolu.
Prieš septynerius metus iš Marijampolės į Vilnių su trimis vaikais atsikraustę Breikštai nebuvo dažni sostinės vakarėlių dalyviai, nes visas jų gyvenimas sukosi apie naują pomėgį – futbolą. Jie apsigyveno dailiame name žaliausiame Vilniaus rajone Žvėryne. Prieš jų langus – kone futbolo aikštės dydžio veja, vingiuojanti Neris.
Breikštų namuose teko lankytis tada, kai šviesiaplaukė jų šeimininkė išdrįso parodyti su sūnumi Algirdu kolekcionuojamus futbolo kamuolius ir šalikus, išmargintus įvairiausių pasaulio futbolo klubų simbolika.
Stilinga moteris, nors ir retai pasirodanti renginiuose, netruko atkreipti mūsų žurnalo dėmesį. Tačiau mums susitikus apie nieką kita, išskyrus futbolą, ji nenorėdavo kalbėti. Draugiška, šilta, mėgstanti bendrauti ponia Jūratė sutrikdavo tarsi nedrąsi mergaitė, kai pamatydavo fotoaparatą ar diktofoną. Bet jei kalbama apie futbolą...
Rodos, pomėgis suteikdavo jai drąsos, už jo ji tarsi pasislėpdavo ir pamiršdavo savo drovumą. Taip prieš dvejus metus kolegei pavyko ją kartu su Svetlana Romanova ir Veronika Kastujeva pakalbinti tema apie moteris, kurios paskui vyrus nusekė į futbolo aikštę, ir ne tik iš smalsumo – iš tiesų susižavėjo šia sporto šaka. Tąkart J.Breikštienė su futbolo kamuoliu rankose puikavosi „Stiliaus“ viršelyje. Jauna, graži, turtinga, laiminga moteris, gyvenanti be rūpesčių...
Tokia ponia Jūratė atrodė aplinkiniams. Ir man. Tik kartą susitikus išgerti arbatos ji prasitarė, kad, artėjant jubiliejui – keturiasdešimtmečiui, ji ketina išvažiuoti į Tibetą ir kuriam laikui užsidaryti vienuolyne. Suklusau.
Šeimai atsidavusi moteris šiaip sau nesugalvoja viską metus atsiskirti ir pabūti vienumoje. Nedrįsau tada moters klausti, kas ją verčia ryžtis tokioms drastiškoms permainoms, bet netrukus mieste ėmė sklisti kalbos apie galimas Breikštų skyrybas.
„Man reikėjo perversmo, bet prieš tai norėjau susidėlioti mintis, viską apgalvoti. Nuolat būnant tarp žmonių nesisekė to padaryti, – neseniai prisipažino apie planuotą kelionę, į kurią taip ir neišvyko. – Manyje ilgus metus kaupėsi daug neatsakytų klausimų. Žinojau, kad į juos yra atsakymai, bet kur jų ieškoti? Netyčia aptikau, kad Vilniuje yra tokia Psichologijos akademija. Ten radau daugumą atsakymų“.
Po beveik dvidešimties metų ji vėl prisiminė, kas yra paskaitos, savaitgaliais netingėdavo keltis ir skubėti į auditoriją. Kadaise buvusi atsakinga mokinė ir studentė, Lietuvos žemės ūkio universitete studijavusi ekonomiką, lygiai taip pat stropiai lankė psichologijos paskaitas privačioje akademijoje Vilniuje. Tik šįkart – ne dėl pažymių ir įvertinimų, o dėl taip jai reikalingų žinių.
Jas moteris taikė savo kasdieniame gyvenime. O štai universitete įgytos specialybės J.Breikštienei taip ir neprireikė.
„Kai jaunėlei dukteriai buvo vieneri, pabandžiau padirbėti mums priklausiusioje įmonėje „Kraitenė“, kad žinočiau, kas yra tas darbas, bet tuo mano patirtis ir baigėsi“, – sako trijų vaikų motina. Vyresniajam Algirdui jau dvidešimt, jis nebegyvena su mama, aštuoniolikmetė Eglė netrukus paliks namus ir išvyks studijuoti.
Visas ponios Jūratės dėmesys šiuo metu atitenka jaunėlei – devynerių Kamilei. „Mus dabar sieja ypatingas ryšys. Daugelis man sako, kad per daug ją lepinu. Kiek ilgai tai truks? Dar keleri metai, ir ji pasakys, kad jau yra didelė, jai mamos taip nebereikės kaip dabar. Todėl ir noriu ja atsidžiaugti“, – paaiškina moteris.
Su J.Breikštiene dažniausiai susitinkame, kai jauniausią dukterį ji atveža į būrelį miesto centre. „Taip, ją nuvežu ir paimu, į mokyklą vežioju, ruošiu jai valgį, namuose Kamilė niekada nebūna viena. Esu mama dvidešimt keturias valandas per parą. Tai yra daugiau nei darbas“, – sako J.Breikštienė.
Ji neslepia, kad yra namų šeimininkė, to nesigėdija ir nesijaučia nejaukiai prieš kitus. Šią tiradą ji man išpila tik todėl, kad neseniai jai teko rimtai kalbėtis su dukterimi, kai jos draugė šiai pasakė: „Tavo mama nedirba ir nieko neuždirba“.
Ponia Jūratė tiesiai sako: „Nedirbu, nes galiu tai sau leisti“. Pabaigusi Psichologijos akademiją, ji vėl įniko į knygas, tik šįkart nebe mokslines, o grožinės literatūros. Ji nori tobulinti anglų kalbos žinias ir vėliau, kai apsispręs dėl veiklos krypties, kurti savo verslą.
„Noriu keliauti, keliauti, keliauti, – taip ji atsako į klausimą, ką dar ketina veikti, kai laiko sau lieka vis daugiau. – Ir taip daug keliauju, bet man vis negana. Kelionėse įgyju naujos patirties, pasikraunu energijos ir vėl sau patvirtinu, kad kitur gerai, bet labai gera grįžti namo. Esu naminis žmogus“.
Nors turi visas galimybes gyventi svetur, J.Breikštienė neketina apsigyventi toli nuo Lietuvos: „Pernai vieną mėnesį praleidau Ispanijoje. Ten važiavau turėdama rimtų ketinimų – pabandyti gyventi, net apžiūrinėjau galimus būstus. Ispanija yra šalis, kurioje galėčiau gyventi. Bet kai po dviejų savaičių pas mane atskrido mama su abiem dukromis, suvokiau: kol dar esu nuo jų priklausoma, kol dar turiu interesų Lietuvoje, negaliu išvykti visam laikui. Man labai gerai ir čia. Be to, bent penkis kartus per metus kur nors išvažiuoju“.
Tik dabar moteris keliones planuoja nebe norėdama pabėgti nuo savo problemų, o ieškodama naujų įspūdžių ir patirties. Ji kalba ir nuolat šypsosi, o jos akys spindi, tarsi jokios neigiamos patirties ir nebuvo.
„Negalvoju apie praeitį, neapgailestauju dėl jos – kitaip neįmanoma būtų judėti pirmyn. Ar skyrybos mane subrandino? Kiekvienais metais galvoju, kad dabar jau subrendau, bet kitąmet galvoju taip pat“, – pati iš savęs pasišaipo ponia Jūratė.
Ką naujo jai davė keleri pastarieji metai? „Tapau laisva nuo kadaise turėtos idealios šeimos vizijos. Man tiesiog nepavyko jos įgyvendinti. Augau be tėvo, mane su broliu užaugino mama, todėl svajojau apie šeimą, kur vaikai turėtų abu tėvus. Tai buvo neišsipildžiusi mano vaikystės svajonė. Tik neseniai supratau, kad per ilgai tos svajonės įsikibusi laikiausi. Juk patys save ir apribojame, leidžiame sau matyti tik tiek, kiek tuo metu norime. Gyvenau tarsi kokias sklendes užsidėjusi, o kai jas numečiau, pamačiau, kad aplink mane – visai kitas pasaulis. Man kelerių metų prireikė, kad atsipeikėčiau“.
– Kodėl moterys taip kantriai neša naštą, kurią pačios užsikrauna?
– Iš baimės. Bijo prarasti tai, ką turi, bet nepraradęs nieko nauja neatrasi. Reikia ką nors paaukoti – vienoms daugiau, kitoms mažiau. Moterys bijo aukoti ir siekti ko nors geriau. Žinoma, pirmiausia reikia pačiai patikėti savimi, įtikinti save, kad nepražūsi. Man visi šie pasikeitimai buvo labai skausmingi, nes ilgą laiką gyvenau uždarą gyvenimą – šeima, vaikai.
Atrodė, kad man ir nereikia nieko. Mano poreikiai buvo visiškai patenkinti, man atrodė, kad viskas labai gerai. Bet tik pajutusi, kad gali būti ir kitaip, supratau, kad buvo blogai. Po visų šių išgyvenimų tapau atviresnė aplinkai, smalsesnė. Taip gerai, kaip dabar jaučiuosi, niekada dar nesijaučiau. Bet nesėdžiu sudėjusi rankų, nes žinau, kad gali būti dar geriau.
– Viską siejate su vidine būsena?
– O su kuo dar? Geresne mašina, dailesniais drabužiais? Tikrai ne.
– Gal taip sako tie, kurie viską turi?
– Turėjau progą įsitikinti, kad gali turėti milijonus, bet jaustis niekas. Tuštumos nepridengsi nei milijonais, nei automobiliais. Bet kai gerai jautiesi, kai esi laimingas, švytintis, visi materialiniai dalykai tėra priedas, kuris leidžia laisviau gyventi.
– Dabar esate laiminga?
– Tiesiog gerai jaučiuosi. Bent jau nelaiminga tikrai nesu.
– Mylinti ir mylima?
– O kas yra meilė? Kai tau 18 metų, skraidai: „Aš myliu!“ O kai tau 40, jauti pakilimą, bet jau svarbu ne tik meilė, bet ir apie ją tarsi apie žemyną susibūrusios salelės – pasitikėjimas, saugumo jausmas, savitarpio supratimas, pagarba. Humoro jausmas irgi labai reikalingas.
– Dažnai tas meilę supančias saleles patys ir paskandiname.
– Santuoka dabar nėra gerbiama, bet ja vis dar tikiu. O bendraujant galioja bumerango principas: jei esi piktas, pagiežingas, tokio pat atsako sulauksi. Kaip šauksi, taip atsilieps. Jei kas mane nuskriaudžia, man yra blogai, bet tam kitam yra dar blogiau, nes jis supranta, ką padarė. Ir dar vienas dalykas: dažnai vyrai elgiasi taip, kaip mes leidžiame jiems su mumis elgtis.
– O kodėl leidžiame?
– Gal mums tai atrodo priimtina, nes įpratome taip elgtis. Dauguma mūsų net nežino savo galimybių, mums atrodo, kad tą galime, o to – jau nebe. Tik kai kas nors sukrečiamo nutinka, suprantame, kokius neišsenkamus šaltinius savyje turime. Bet to net nesužinome, nes užsikertame tarsi automatai savo rutinoje. Tik nelaimė ir tragedija, kuri tuo metu tokia mums atrodo, atveria naujų galimybių.
Kai kas nors tai išgyvenančią moterį ima guosti, kad nustotų kankintis, skatinu elgtis priešingai: „Ir verk, ir nervinkis“. Viską reikia išgyventi. Nereikia bijoti liūdesio, skausmo. Nereikia užgniaužti jausmų – tik tada galėsi suprasti jų priežastis.
– Jaunystės kultas net trisdešimtmetes gena pas plastikos chirurgus. O jei jums pasiūlytų sandėrį: turėsite 18-metės kūną, bet teks atsisakyti visos per gyvenimą sukauptos patirties – ką darytumėte?
– Man gerai ir tokiai, kokia dabar esu. Nieko bloga, jei moteris nori jauniau, tobuliau atrodyti. Jei nenorėtų – būtų negerai. Savo išvaizdai neskiriu daug laiko ir dėmesio, bet kai tenka eiti į vakarėlius, stengiuosi pasipuošti, nes kitaip parodyčiau nepagarbą renginio šeimininkams ir sau pačiai.
– Anksčiau su draugėmis važiuodavote bent kartą per metus į kurią nors Europos sostinę apsipirkti. O dabar?
– Ir šiemet buvome, nepamiršome šitos tradicijos. Taip kartu praleidžiame laiką, pakeičiame aplinką, pabūname vien moteriškoje aplinkoje. O su vyru apie visus dalykus nepakalbėsi. Gali bandyti, bet ne visada to ir reikia. Erdvė santykiams būtina. Kartais taip įsisuki į juos, kad atsipeikėji po kelių dešimčių metų. „Kokios draugės, kam jų reikia, kai yra šeima?“ – sakydavau anksčiau.
– Ar ir dabar jums reikia tos erdvės, kad su dabartiniu draugu gyvenate skirtinguose miestuose? – klausiu turėdama omeny jos draugą, kaunietį verslininką Kornelijų Bačkevičių.
– Bendra buitis daugumos žmonių santykiams darnos nesuteikia. Nereikia vengti buities, bet jei yra galimybė gyventi be jos, kodėl ne? Visiškai kita santykių kokybė, kai susitinki kartkartėmis, o ne 24 valandas per parą būni kartu.
– Sakėte, kad tikite santuoka. Vadinasi, dar kartą tekėsite?
– Neturiu tokio tikslo. Kiekviena moteris trokšta ištekėti bent kartą. Tai jau patyriau. Man dabar nėra didelio skirtumo, ar susituokus būti kartu, ar ne. Jauni žmonės – tarsi minkštas molis, gali vienas kitą palipdyti. Žinoma, ironiškai tai sakau. O kai susitinka du keturiasdešimtmečiai, tada jau yra svarbiausia pagarba ir tolerancija.
Bėgant metams tampi atlaidesnis, gali susėdus pakalbėti, bendraujant nebelieka kategoriškumo. Bet tai ne vien dėl amžiaus ar patirties. Daug kas priklauso nuo to, kiek imlus esi aplinkai, ar nuolat tobulėji. Šiuo metu esu tarsi sugertukas: sugeriu viską, kas aplink vyksta.
– Moteris – tarsi jūra: jei kitiems leidžia užtvenkti ją maitinančius šaltinius, tampa užakusiu ežeriūkščiu. Nebegali gyventi visaverčio gyvenimo, mylėti, kurti. Kas yra tie jūsų šaltiniai?
– Aplinka, kurioje gyvenu. Viską iš jos gaunu. Žalingoje aplinkoje gyvendama pati gali tapti kenkėja. O jei aplink visi šypsosi, yra geri, ir pati tokia nori būti, – atsako J.Breikštienė.
Kad ir apie ką kalbėtų, ji tai daro nuoširdžiai, atvirai ir aistringai, tarsi tai būtų pats svarbiausias dalykas jos gyvenime.
„Esu labai emocinga“, – paaiškina ponia Jūratė. Ir nors dabar jos gyvenime nebeliko futbolo, jo vietą užėmė kelionių aistra, po kiek laiko šią galbūt pakeis kita. Tarsi jūroje – viena banga uždengs kitą.