Bet ar gali būti kitaip, kai kalbiesi su žmogumi iš meno pasaulio? Prieš atsakydamas pats Gytis padarytų pauzę arba užkrečiamai nusijuoktų.
Interviu greitai 29 gimtadienį švęsiantis choreografas, režisierius, aktorius G.Ivanauskas duoti neatsisako. Žurnalistams mielai pasakoja apie savo darbą ir atsidavimą jam. Asmeniškumus nutyli.
Jo kalba visada dvelkia pasitikėjimu savimi.
„Jeigu nepasitikėčiau savimi, kaip kiti žmonės, kiti aktoriai galėtų manimi pasitikėti? Tvirtesnis kalbėjimas ar savo vertės pajutimas atsirado bėgant laikui. Mano pasitikėjimas prieš 10 metų tikrai nebuvo toks didelis kaip dabar. Žinau, ką darau. Tiek sceninė, tiek gyvenimo patirtis kaupiasi. Kodėl turėčiau save žeminti, jei yra būrys kitų, kurie gali tą padaryti?“ – įsitikinęs Gyčio Ivanausko teatro įkūrėjas.
Jei kalbėtume apie kitas kūrybos rūšis, pavyzdžiui, dainavimą ar grojimą, to pasitikėjimo, pasak Gyčio, tiek daug nebūtų. „Nesu visažinis“, – pabrėžia jis ir priduria, kad savo vertę žino tik tose srityse, kurias yra išbandęs.
– Galbūt todėl ir sakoma, kad su genijais sunku, nes jie žino savo vertę?
– Ačiū už komplimentą. Žmogus negali būti savo srities profesionalas nepasitikėdamas savimi ir nežinodamas savo vertės. Jeigu jis savimi bent kiek abejoja, nieko gero nebus. Tačiau, be duotybių iš aukščiau, turi turėti dideles ambicijas, stiprią meilę, geležinę kantrybę ir daug dirbti.
– Ir tuomet gali būti genijus?
– Nežinau, reikėtų genijų paklausti.
– O jūsų taip niekas nevadina?
– Kartais vadina. (Kukliai šypsosi. – Red.) Tai didžiulis komplimentas. Tas vienas žodis pasako kur kas daugiau nei krūva komplimentų. Tačiau tegul mane vertina kiti. Pats savęs nedrįstu taip vadinti. Tiesiog darau tai, kas man patinka. Ir atsiduodu tam šimtu procentų.
– Menininkai dažnai vaizduojami kaip alkoholikai, rūkaliai, narkomanai.
– Jeigu rašo apie vieną užsienio žvaigždę, kuri geria, vartoja narkotikus, tai absoliučiai nereiškia, kad visi yra tokie. Kodėl niekas nerašo apie tai, kaip kas nors negeria ir nerūko?
– Bet pats jūs rūkote?
– Taip.
– Ir neseniai jums buvo atimtas vairuotojo pažymėjimas dėl vairavimo išgėrus.
– Būna klaidų gyvenime. Ta klaida yra mano, ir aš su ja susitvarkysiu.
– Dažnai menininkams klijuojama ir homoseksualumo etiketė.
– Etiketę priklijuoti yra labai paprasta ir lengva. Bet kodėl jos lipdomos? Todėl, kad tai labai svarbu? Aš tavęs klausčiau, ar tu turi vaikiną, tik tada, jei norėčiau tave nusitempti į lovą. Matau tik tokią priežastį. Žmonių niekada nevertinau ir nevertinsiu pagal jų seksualinę orientaciją, pažiūras. Jeigu žmogus įdomus, tokie dalykai netrukdo.
– O jums klijuoja tokią etiketę?
– Tai sužinau tik iš laikraščiuose spausdinamų gandų. Jeigu dar kas nori mane nusitempti į lovą – valio.
Daugiau į asmeniškumus nelendame. „Man pačiam nelabai įdomu skaityti, kas kokius apatinius nusipirko, kada suviduriavo ir panašiai.
– Tačiau to, kad esate stilingas ir rūpinatės savo išvaizda – nenuneigsite.
– Aš tai darau dėl savęs, nes man svarbu, kaip atrodau. Dažnai išvaizda priklauso nuo nuotaikos ir vidinių išgyvenimų. Ir priešingai – pasipuošęs ir emociškai jautiesi geriau. Tačiau gražesnius „triusikus“ kiekvienas galime nusipirkti. O žmogus turėtų būti įdomus tuo, ką daro, kiek yra pasiekęs, kiek įdeda darbo, pastangų ir kiek turi talento.
Tad ką Gytis Ivanauskas dabar daro?
Po dizainerės J.Žilėnienės šokio spektaklio „Karališka aistra“, kuriam kūrė choreografiją, tikėjosi pailsėti, bet... Šiuo metu vaidina vienuolikoje spektaklių: savo teatre, Kauno dramos teatre, Oskaro Koršunovo teatre, „Domino“ teatre. Jau turi ir tolesnių planų, bet nenori visų atskleisti.
Prasitaria tik apie naują iššūkį: Kristupo vasaros festivalio uždarymui rengia operą „Karmen“. Tokio žanro kūrinio režisuoti jam dar neteko. Bet dėl to Gyčiui tik įdomiau. „Stengiuosi, kad ir mano spektakliai, ir vaidmenys skirtųsi. Visada noriu ieškoti naujų formų“, – sako jis.
– Ar esate iš tų, kuriems viskas pavyksta iš pirmo karto?
– Gali būti atradęs savo kūrybos braižą, formą ir kepti vieną spektaklį po kito. Bet ar man tai įdomu? Ieškoti naujų formų ir naujų sprendimų – daug įdomiau. Tuomet ir rezultatas daug iškalbingesnis.
– Kaip apibūdintumėte savo kūrybos braižą?
– Sunku vienu ar keliais žodžiais nusakyti. Gali būti, kad aš to braižo dar neatradau. Ir tas ieškojimo procesas labai įdomus.
– Tačiau jau galima teigti, kad jūsų kūryba gana ironiška ir aistringa.
– Kažkada sakiau, kad mano, kaip dramos aktoriaus, kūryba yra labai tragiška, didinga, o choreografiniai darbai – kaip mažas „multikas“. Taip, ironija ir saviironija man nesvetima. Kartais ta kūryba būna net ciniška. Aš nebijau pasijuokti iš savęs, dar smagiau, kai to nebijo padaryti kartu dirbantys žmonės. Nekuriame iliuzijų, imame situacijas iš gyvenimo, galbūt jas užaštrindami.
– Koks šokis jus traukia labiausiai?
– Man įdomus šokių derinys. Norėčiau sukurti balerinos ir gatvės stiliaus šokėjo duetą. Juk kai stiliai susimaišo, nebelieka jokio stiliaus, atsiranda tavo stilius. Svarbu, kad aktorius nebūtų tik techniškas atlikėjas, kad gebėtų šokį atrasti iš savęs.
Mieliau stebiu aktorę, kuri negali, iškėlusi koją prie galvos, išstovėti pusvalandį, nei baleriną, kuri tai puikiai padaro. Aktorė kitomis formomis įrodo, kad ji gali tą padaryti, ir tai daug įdomiau.
G.Ivanauskas sako, jog be talento nieko nebus. Net šimtą kartų daugiau įdėto darbo jo neatsvers.
„Viskas turi eiti iš žmogaus vidaus. Talentas, karma – neišmokstami ir neišugdomi dalykai. Kai stebiu spektaklius, stengiuosi atsisėsti kuo arčiau scenos, kad matyčiau, ar žmogus gyvena tuo, ką daro, ar tik vykdo reikalavimus. Gali būti techninis atlikimas masinėse scenose, bet personažams atskleisti to nepakanka“, – įsitikinęs choreografas.
– Ir ką dažniau matote: techninį atlikimą ar jausmą?
– Nelygu kokį spektaklį žiūri. Užsienyje yra puikūs techniški šokėjai, turintys labai stiprų aktorinį pasirengimą. Pas mus Lietuvoje to labai trūksta – tiesiog nėra techninio šokio parengimo. Nežinau, ar verta lyginti užsienio ir lietuvių darbus, nes nuo kiekvieno kūrėjo ir atlikėjo individualiai priklauso kolektyvo dermė.
– Į ką pats lygiuojatės?
– Negyvenu autoritetais. Mane ne vardai ir pavardės, o matyti darbai žavi. Turiu savo mėgstamiausių darbų dešimtuką, kuriame yra ir tokių, kurių nelabai supratau, bet nenoriu, kad kas nors paaiškintų ir sugriautų mano susidarytą iliuziją.
– Ar yra tame dešimtuke lietuvių darbų?
– Man artima Gintaro Varno ir Oskaro Koršunovo kūryba, bet ją sunku vertinti, kadangi pats vaidinu jų spektakliuose.
– Svajojate apie kiną. Kokį vaidmenį norėtumėte suvaidinti?
– Kino juostoje vaidinau tik vieną kartą. Tai buvo Igno Jonyno trumpametražis filmas „Sekmadienis toks, koks yra“. Tokia praktika labai skyrėsi nuo mano turėtos. Per milisekundę turi išjausti vaidmenį nieko nevaidindamas. Nieko nedarant padaryti viską – labai įdomu.
Norėčiau dar kartą pabandyti, bet nuo norų niekas nepriklauso. Mūsų kino rinka labai maža. Be to, man pora su kinu susijusių žmonių yra sakę, jog su manimi dirbti labai sunku: esu nestandartinis, todėl kiną reikėtų kurti specialiai man.
– Ar galima jus sutikti naktiniuose klubuose?
– Ne taip dažnai, bet galima. Dažniausiai laisvesnis laikas būna savaitės pradžioje, kai klubai nedirba. Paprastai savaitgaliai būna pats darbymetis.
– Ar šokių aikštelėje šoka choreografas, ar Gytis Ivanauskas?
– Kai man buvo 19–20 metų, eidavau į klubus „išsiduoti“. Ir dabar žmonės iš anų laikų sako, kad atsimena mane iš naktinių klubų. O dabar klubuose šoku mažai, čia ateinu atsipalaiduoti, pabūti su draugais.