Anksčiau dideles pajamas bei įvaizdžio reitingus turėję vyrai nesukdavo sau galvos – atsiversdavo žurnalo „Class“ paskutinį metų numerį, ir Milanas guldavo po kojomis. Tame numeryje tradiciškai skelbiami dešimtukai geriausių viešbučių, geriausių restoranų, geriausių polo marškinėlių, geriausių vyno gamintojų...
Atskridę į Malpensos oro uostą prie durų rasdavo limuziną su viešbučio pavadinimu ant durelių. Dažniausia tai būdavo „Four Seasons“ arba „Bvlgari“. Blogiausiu atveju – „Grand Hotel et du Milan“. Visi jie yra mados kvadrato viduje arba šalia. Išeini pro duris ir atsiduri tiesiai prieš vieną iš kelių šimtų Monte Napoleonės arba Jėzaus gatvės salono vitrinų. Patogu. Paprasta. Ir, žinoma, begėdiškai brangu.
Dabar dėl viešbučių yra šiek tiek kitaip. Į „Four Seasons“ pagyventi eina tokie vyrai kaip Davidas Beckhamas. Bet ir tai tik tol, kol už viešbutį moka „Milan“ futbolo klubo savininkas Silvio Berlusconi. Į Manconio gatvėje esantį „Grand Hotel et du Milan“ keliauja nuobodžios XIX amžiaus klasikos gerbėjai be fantazijos.
Ironiškai prabangą vertinantys vyrai stengiasi ištrūkti iš auksinio mados kvadrato. Bent nakčiai. Todėl Milane šiuo metu sklinda legendos apie „Nhow Milano“ viešbučio specialiuosius efektus už prieinamą kainą. Apie šį viešbutį man užsiminė Milano „Alfa Romeo“ automobilių koncerno vadovas, mielas tamsiaplaukis vaikinas Luca De Meo.
Tortonos gatvėje esantis viešbutis gali labai patikti arba visai nepatikti. Tarkim, jo hole stovi butaforiniai baltomis staltiesėmis užtiesti stalai – jautiesi lyg atsidūręs Luiso Bunuelio filmavimo aikštelėje. Nesuprantantys humoro netenka žado, kai prie įėjimo į liftus pamato žiojinčią iš apačios apšviesto rūsio prarają. Ji uždengta stiklu, bet vis tiek priverčia pasitempti, pabūti vienos minutės drąsuoliu. Ko daugiau reikia krizės laikų vyrui?
„Nhow Milano“ šį vaikščiojimą per „prarają“ siūlo už kuklią 200 eurų sumą vienai nakčiai. Palyginti su „Four Seasons“ įkainiais, tai – milanietiško kuklumo stebuklas.
Tam tikrų ironijos skersvėjų galima patirti netgi prabangos banalybėmis tebedvelkiančiame Milano mados kvadrate.
„Ar jums teko kada nors įvažiuoti į „Versace“ svetainę?“ – neseniai manęs paklausė „Dolce & Gabbana“ mados namų spaudos atstovas Marco Redolfi.
Iš pradžių nesupratau klausimo. Bet vaikinas man primygtinai pasiūlė nuvažiuoti automobiliu į Borgospeso gatvėje esantį garažą. „Nesigailėsite“, – užtikrino milanietis.
Pirmas atradimas: automobiliu sukiotis po Milano mados kvadratą tarp Monte Napoleonės, Dela Spigos, Sant Andrėjos, Jėzaus gatvelių – naujas krizės malonumas. Nes pasivažinėjimas taksi ar viešbučio mašina su vairuotoju – visiškai neįdomus ir nuobodus ekonominės gerovės laikų užsiėmimas. Prie vairo būtina sėsti pačiam.
Antras atradimas: mados kvadratas pasirodys tarsi unikali lenktynių trasa. Siaurutės gatvės, smagu vos vos prasilenkti su „Ferrari Scarletti“, „Porshe Carrera“ arba „Rols-Royce“. Smagu cyptelėti stabdžiais Jėzaus gatvėje prie „Four Seasons“ viešbučio, kuriame įvesta „karinė parengtis“ – atvažiuoja Davidas Beckhamas ir Victoria Adams!
Palieku mašiną Borgospeso gatvės požeminiame garaže. Grįžusi po trijų valandų pasivaikščiojimo randu visiškai neironišką sąskaitą – 100 litų. O toliau – grynas vyriškas adrenalinas. Iš požemio į viršų tenka važiuoti staigiais ir labai siaurais vingiais. Galiausiai matai, kaip tavo automobilis lekia tiesiai į elegantišką, šviesų nutviekstą svetainę... „Versace“ mados namų svetainę!
Ji – kitoje gatvės pusėje už stiklo. Automobilis vos prasuka maždaug trijų metrų atstumu nuo padengto „Versace“ pietų stalo...
Teiginys, kad Milano mados kvadrate vyrams, nesidomintiems rūbais, daugiau nėra ką veikti, aiškiai perdėtas. Arba ištartas vyrų, kurie stokoja ironiško žvilgsnio į prabangos teikiamus malonumus. Žodžiu, tai ne krizės laikų teiginys.
Prabanga vyrą Milane pasigaus ten, kur tai ir turėtų įvykti – po „Dolce & Gabbana“ iškaba. Bet nebūtinai Dela Spigos gatvėje esančiame salone. Geriau eiti pas Roberto į Venecijos prospektą. Roberto – tai irgi „Dolce & Gabbana“ pasaulis. Absoliučiai vyriškas ir gana ironiškas. Roberto – tai „Dolce & Gabbana“ mados namų barzdaskutys.
Tai išskirtinės svarbos socialinė figūra Italijos vyrų gyvenime. Nėra itališko filmo apie mafiją, kuriame „Cosa Nostra“ bosas savo smakro neatkištų barzdaskučio peiliui. O kadangi barzdaskučio pareigos kvaila prabanga nė nedvelkia, ironijos nestokojantys stilistai Domenico Dolce ir Stefano Gabbana nutarė Roberto į Milaną atsivežti net iš Sicilijos.
Nedrąsiai praveriu stiklines duris iš Venecijos prospekto ir patenku į antrame aukšte esančią žavią kirpyklėlę. Viskas čia dvelkia šeštojo dešimtmečio Sicilijos miestelio dvasia, įskaitant ir patį meistrą. Roberto akcentas – klaikiai sicilietiškas. „Aš iš Mesinos. Taip norėjo dizaineriai“, – aiškina pašnekovas.
Nors šiandien antradienis, Roberto užsakymą priima tik kitai savaitei. Kainos prieinamos. Kirpėjas sako, kad labiausiai pageidaujama paslauga – barzdos skutimas. Ji kainuoja 15 eurų. Plaukų kirpimas – 35 eurai, plaukų kaukė – 13 eurų, galvos masažas su plaukų šaknis stimuliuojančia kosmetikos priemone – 8 eurai.
Vienintelė taisyklė, kurios privalo laikytis Roberto lankytojai, – neprašinėti autografų iš klientų, kuriems jau išmuilinta barzda.
Ar galima pasivaikščioti po milijonierių, įžymių futbolininkų, pakvaišusių biržos spekuliantų, mados korifėjų, nuobodžiaujančių čechoviškų ponių iš Maskvos, gėjais tik apsimetančių elegantiškų vaikinų Meką ir galiausiai nieko nenusipirkti?
Tokios šventvagystės geriau nedaryti. Blogiausiu atveju galima užeiti į „Cova“ kavinaitę ir nieko ten negerti, nes šiame Monte Napoleonės gatvės snobų salone dažniau kalbama rusiškai nei itališkai. O „išsinešti“ kategorijai skirtas vynas, 2002-ųjų „Sassicaia“, čia kainuos 150 eurų.
Sakykime, kanceliarinių prekių parduotuvė „Coltellinaio“. Bet kuriam šią įstaigą taip apibūdinusiam vyrui jos savininkas ponas Franco Lorenzi tvotų antausį.
„Coltellinaio“ iš italų kalbos galima būtų versti kaip „peilininkas“. F.Lorenzi protėvis peilius, špagas ir durklus galąsdavo pačiam Napoleonui, kurio vardu iki šiol vadinama ši Milano gatvė. Milane juokaujama, kad Franco Lorenzi įstaiga – itin prestižinė vieta, tinkama nusipirkti patikimą instrumentą tam tikroms procedūroms po bankroto atlikti. Geras, aštrus peilis čia kainuoja šimtinę eurų.
Tiems, kurie nepajėgia susitaikyti su niekaip nemažėjančiomis prabangos kainomis, derėtų užsukti į Manconio ir Dela Spigos gatvių sankryžą. Mažytė, daili, šviesos nutvieksta prancūziško stiliaus parduotuvėlė su iškaba „Villebrequin“. Čia prekiaujama glaudėmis. Tik glaudėmis. Visos jos labai spalvingos ir labai vyriškos – ilgos, beveik iki kelių. Stebėjau vyrus, kurie į šią mielą parduotuvę kažkodėl įslenka labai nedrąsiai, tarsi tai būtų moteriškų apatinių salonas.
Išvada: „Armani Collezioni“ kostiumo (1200 eurų) nepajėgiantis įpirkti vyras iš auksinio mados kvadrato gali sau leisti išeiti bent jau su glaudėmis už 100 eurų.
Milanas kažkada garsėjo aperityvų tradicija. Italų istorikai nukalė net specialų linksmybių epochos terminą – „Milano da bere“. Jį net sunku tiksliai išversti, pažodžiui būtų „Milanas, skirtas išgerti, aplaistyti“. Kuo Milanas dabar laisto žemyn lekiančius biržos indeksus?
Užėjau į kultinę mados pasaulio kavinę „Romeo Gigli Caffe“ Fumagalio gatvėje ir paklausiau someljė: „Ką pas jus daugiausia vyrai geria?“
Sidabriniu someljė gildijos ženklu pasipuošęs vaikinas rūsčiai dėbtelėjo ir padėjo prieš mane dailų buteliuką. „Ecco“ (išvertus iš italų k. – štai). Ant baltos etiketės – prancūziškas užrašas „Eau de Romeo Gigli“.
„Tas „eau“ (išvertus iš prancūzų k. – vanduo) – tikrąja to žodžio prasme ar perkeltine?“ – paklausiau someljė. Jis ironiškai žvilgtelėjo ir atsakė: „Ne, tai ne tualetinis „Romeo Gigli“ vanduo ir ne kvepalai. Tai grynas šaltinio „Lauretana“ vanduo. Jūs manęs klausėte, ką dažniausiai užsako mūsų klientai. Štai šį butelį“.
Paragavau šio vyriško krizės epochos gėrimo. Lengvas ir neįpareigojantis. Ironiška užuomina į sveikstančią sielą bankroto ištiktame kūne.