Jausmas nekoks, kai tenka atsisakyti veiklos, į kurią įdėta tiek sielos ir jėgų. „Nesijaučiu tragiškai, – tikina Jolanta. – Kokia pasaulyje ekonominė situacija, tokia ir pas mus. Na, neišeina mums išsilaikyti. Yra kaip yra. Žinoma, gaila, salonas buvo tarsi mano ketvirtas vaikas. Bet į istoriją įeisim – gražesnio salono Vilniuje nebuvo ir nebus“.
Ko gero, daug kas dar ilgai prisimins plačius „D & J Group“ salono laiptus, aidą žingsniuojant medinėmis grindimis, taurios baklažanų spalvos užuolaidas, puošiančias milžiniškas vitrinas, specialiai šiai parduotuvei tapytas Dovilės Norkutės monotipijas, antikvarinių ir ultrašiuolaikiškų baldų derinį.
Ir prekes – prabangius kailinius, išskirtinius aksesuarus moterims bei vyrams, svaiginamo aukščio, bet patogius itališkus aukštakulnius.
Kadangi Jolanta saloną kūrė ne kaip parduotuvę, o kaip namus, kur galima maloniai leisti laiką, sulaukdavo ir keistų svečių. Pavyzdžiui, kartą užsukusi pora paklausė, ar galėtų čia išgerti kavos – mat salonas jiems pasirodė panašesnis į prabangų, bet jaukų restoraną. O ką Jolanta? Neatsakė – ji visada pasirengusi priimti bet kokius svečius.
Gegužį salonui būtų sukakę dveji metai, bet čia jo šeimininkė jau spėjo atšvęsti du savo gimtadienius. „Jei kas nori pasidžiaugti mano senatve ir išgerti taurę šampano – laukiu Vokiečių g. 11“, – buvo smagu išsiųsti tokią žinutę telefonu draugams ir, sukiojantis darbe, laukti jų su gėlėmis.
„Mėgstu ir namie svečius priimti, bet tada jau esi įpareigotas šventę suruošti. O į darbą visi ateina kam kada patogiau, – prisimena Jolanta. – Čia kažkokia aura – nesinorėdavo išeiti. Mano salone buvo surengta nemažai fotosesijų, televizijos laidų – visi pastebėdavo, kad čia išskirtinė dvasia, kad gera būti. To ir siekiau“.
– Gal tą dvasią sukurdavo ne aplinka, o būtent jūs?
– Tai susiję. Tikrai meilės čia įdėta labai daug.
– Jūsų parduotuvėje buvo galima sutikti žavią moterį, apsirengusią lyg tarnaitė iš XIX amžiaus prancūzų dvaro. Kieno tai idėja?
– Mano. Kartą Italijoje vieno salono vitrinoje išvydau moterį su balta prikyšte, krakmolyta karūnėle ir šluotele. Tuomet ir nusprendžiau, kad mano valytoja irgi taip nuostabiai atrodys. Mūsų ir pardavėjos gražiai atrodė – su uniformomis. Pati iš nėrinių buvau pasiuvusi joms gražias gėles po kaklu pasirišti.
– Kaip, išvydusi buvusios Rotušės vaistinės griuvėsius, žinojote, kokio salono norite? Gal ką nors panašaus irgi buvote nusižiūrėjusi užsienyje?
– Ne, nieko panašaus nemačiau. Interjerą kūrėme kartu su dizainere Nerija Sabaliauskiene, mano vyro pussesere. Puikiai viena kitą supratome.
– Gal per gražu čia buvo, gal daiktai per brangūs – todėl ir žlugo jūsų verslas?
– Iš pirmo žvilgsnio daug kam nedrąsu būdavo užeiti, nes manė, kad čia prekių kainos kosminės. Bet užėję iškart pakeisdavo savo išankstinę nuostatą.
– Kokią šiandien įžvelgiate pagrindinę savo veiklos klaidą?
– Ne laiku ir ne vietoje. Tokio salono Lietuvoje nereikėjo ir nereikia.
– Ar tiesa, kad čia investuota 17 milijonų litų?
– Nelygu kaip skaičiuosi. Gali būti.
– Trijų vaikų mamai, ko gero, ir taip yra ką veikti. Tad kai vyras pasiūlė diriguoti šiam projektui, ar nesinorėjo to daryti iš namų, nežaisti salono šeimininkės žaidimų?
– Man ir mama sakydavo: „Ko tu ten važiuoji?“ Bet aš jaučiau, kad turiu salone būti. Visada. Juk žavimės, kai užsienio restorane sutinkame jo šeimininką ir jis bent pasilabina su tavimi. Nuoširdumo ir šilumos niekada nebus per daug.
Be to, čia taip įdomu būdavo, čia toks gyvenimas virė! O kiek dar per langą prisižiūrėdavom, – juokiasi Jolanta. – Gyvenime niekas nevyksta šiaip sau. Vadinasi, taip turėjo būti – taip iš aukščiau nulemta. Gal man tai išbandymas. Visada sakydavau, kad aš – ne verslininkė.
Na, bet dabar jau daug ko esu išmokusi. Vien kaip su žmonėmis dirbti – juk turėjau suburti komandą, išmokyti. Bet nuo pat pradžių troškau, kad visi būtume kaip šeima.
– Kam to reikia – juk galima trepsėti kojele ir vadovauti?
– Reikia, nes gerą atmosferą klientai jaučia. Visi mano darbuotojai susirinko nepažįstami, o išsiskyrė būdami draugai. Jie sako: „Taip niekur nėra“. O man patinka, kad niekur nėra. Bet, būdavo, ir su diržu kokią mergiotę pasivaikau, kad sandėlio nesutvarkė. Juokais, aišku.
– Ar neapimdavo neviltis, ypač prieš uždarant saloną, tiesiog nevažiuoti į darbą – juk vis tiek jau aiški pabaiga, tad kam dar stengtis? Renkis, šukuokis, ruoškis, kai namie jauku ir paprasta...
– Būdavo tokių momentų. Tuomet pravaikščiodavau su chalatu iki kokios 11 valandos ryto, bet paskui vis tiek greitai apsirengdavau ir išskubėdavau į darbą. Salone būdavo skaudu į viską žiūrėti, bet dar skaudžiau būti namuose ir jo nematyti.
– Ar vyras nebarė, kai tapo aišku, kad gražųjį saloną teks uždaryti?
– Kaip jis gali bartis, jeigu pats mane čia įkišo? O aš nuo pat pradžių turėjau nuojautą, kad nieko gero iš to nebus.
– Kas su šiomis gražiomis patalpomis bus toliau?
– Viskas lieka kaip yra. Ką nors ardyti ir išsivežti nėra prasmės, nes čia viskas viena prie kito derinta. Jei kam nepatiks, galės persidaryti.
– O ką jūs darysite toliau?
– Nieko. Būsiu su vaikais, dažniau į sodybą galėsim išvažiuoti. Juk taip su Domininku jos norėjom, specialiai duonkepę mūrijom, kad skaniai valgį būtų galima ruošti.
– Žaviuosi, kad jūs atvirai kalbate apie nesėkmę.
– Nematau, ką slėpti. Taip, širdį sopa, naktimis nemiegu, verkiu. Jei užmiegu – sapnuoju salono atidarymą. Su Domininku net mažai apie visa tai kalbam. Jam irgi nelengva.
– Nebijote, kad jus apkalbės, šaipysis?
– Ne. Juk visus apkalba, apkalbėjo ir apkalbės. Natūralu, žmogiška. Bijoti? Ko man bijoti? Turiu tris sveikus vaikus, ačiū Dievui. Kad verslas žlugo – ne pasaulio pabaiga. Yra svarbesnių dalykų.
– Jūs daugybę metų vaidinate Jonavos savivaldybės teatre. Gal širdis bent scenoje atsigauna?
– Šiuo kriziniu metu ir teatre tyku – nebevaidinam.
– Gal galite savo teatrą įkurti?
– Argi pas mus vertinamas menas? Neverta lįsti ten, kur nieko gero nebus. Nors sėdėdama spektaklyje visada galvoju: kodėl aš tarp žiūrovų, o ne ten, kitoje pusėje. Man net scenos dulkės kvepia!
– Oho, kiek praradimų šiuo metu jūsų gyvenime! Kaip palaikote save – matau, puikiai atrodote, šypsotės, juokiatės.
– Šypsena palaikau save. Visuomet sakau: jei liūdna – šypsokis.
– Argi taip įmanoma?
– Įmanoma. Geriau verkti, kai niekas nemato, nes niekam tavo ašaros neįdomios, dar pasidžiaugs, kad tau skauda. Vyresnėlei Karolinai sakau: niekada nerodyk žmonėms, kad tau sunku. Ir tai nėra veidmainystė. Tiesiog privalai būti stipri ir eiti per gyvenimą su šypsena. Juk taip ir lengviau, juk niūrus ir nelaimingas niekam nebūsi reikalingas. Kam įdomios tavo problemos? Kiti gal dar didesnių turi.
– Jūsų šeima yra pasiturinti, pati vadovavote gražiam salonui, dirbote su gražiais daiktais, vaidinote, kad ir mėgėjiškame, bet teatre, o kartu ir su prikyšte bruzdate apie krosnį, marinuojate agurkus, kepate pyragus, Užgavėnių proga blynais vaišinote ir savo salono svečius. Ar jums niekas nesakė, kad galite būti tiesiog ponia?
– Ponia negalėčiau būti. Daug kam dėl to keista.