Žurnalistus iš įvairių Europos šalių itin masino žadėtas interviu su N.Vodianova. Norinčiųjų buvo daug, tad pokalbiui su ja buvo skiriamos vos kelios minutės.
Pirmąkart Paryžiuje – todėl apsiginkluoju miesto žemėlapiu ir leidžiuosi ieškoti paskirtos interviu vietos. Žemėlapio perpratimas nėra stiprioji mano vieta, todėl, kelias minutes jį pastudijavusi, nusprendžiu pasikliauti geresniu kelrodžiu – intuicija. Einant siauručiu šaligatviu man kelią pastoja būrys į lauką parūkyti išėjusių uniformuotų vyrų. Pakeliu akis pažiūrėti, prie ko jie čia būriuojasi, ir pamatau užrašą „Ritz“. Vadinasi, nuo čia, nuo tarnybinio viešbučio išėjimo 1997-aisiais paparacai nusivijo šviesaus atminimo britų princesės Dianos automobilį, o tos pašėlusios lenktynės baigėsi avarija ir princesės žūtimi.
Vakare šiame viešbutyje vyks „Etam“ kolekcijos pristatymas, tik jau ne prie šių, o prie paradinių durų būriuosis fotografai, operatoriai ir žurnalistai, medžiodami žvaigždes. Bet iki tol dar liko šešios valandos, todėl nusprendžiu surasti ne mažiau už „Ritz“ garsų viešbutį „Le Meurice“, kur ir vyks skirtasis interviu.
Sustoju Rivoli gatvėje prie 228-uoju numeriu pažymėto pastato. „Bonjour, madame“, – pasisveikina iš abiejų įėjimo pusių stovintys šveicoriai. Atsakau į jų pasveikinimą ir žengiu į šviesų „Le Meurice“ viešbučio fojė. Pirmiausia į akis krinta kone dviejų metrų dydžio balta vaza, kurioje pamerktas glėbys blyškių rožių.
Registratūroje darbuotojo pasiteirauju, kur rasti kompanijos „Etam“ atstovą. Šis turėtų mane nuvesti į interviu vietą. Darbuotojas pasiūlo palaukti. Kiek suprantu, jis neturi žalio supratimo, kur to „Etam“ atstovo ieškoti, bet supratingai man šypsosi. Laukiu ir dairausi.
1835 metais statytas viešbutis įrengtas prancūzų monarcho Liudviko XVI stiliumi. Jauki aplinka alsuoja skoninga, akių nerėžiančia prabanga. Nenuostabu, kad viena stilingiausių Europos moterų vadinama supermanekenė N.Vodianova apsistojo būtent šiame viešbutyje.
O čia pasirodo ir ji pati – vilkinti juoda striuke, mūvinti tokios pat spalvos džinsais, avinti rudais žemakulniais ilgaauliais ir ant rankų laikanti šviesiaplaukę dukrą Nevą. Vyras juodu puspalčiu, džinsais ir aptrintais sportbačiais trinkteli daiktus prie Natalijos kojų. Tai jos vyras, britų aristokratas Justinas Portmanas. Jei ne būrys tuojau pat juos apsupusių viešbučio darbuotojų, net neįtartum, kad atvyko garsi pora. Tokie jie atrodo paprasti ir atsipalaidavę.
Kai juos nulydi į prezidentinius apartamentus, pamatau po fojė nervingai vaikščiojančią ir telefono iš rankų nepaleidžiančią moterį. Pasirodo, tai ir yra mano ieškoma atstovė. Ji mane palydi iki laukiamojo, kur jau sėdi penketas žurnalisčių. „Ponios Natalijos lėktuvas vėlavo, todėl jums skirto interviu laikas gali pasislinkti“, – paaiškina ponia Fabienne, „Etam“ atstovė.
N.Vodianova sukūrė šiai 1916 metais įkurtai prancūzų kompanijai apatinių ir maudymosi kostiumėlių kolekciją „Natalia pour Etam“. Tad nieko keista, kad tokią žvaigždę bendradarbiauti pasitelkę prancūzai stengiasi kuo plačiau tai išreklamuoti.
Iki man skirtojo 10 minučių interviu – nemažai laiko. Išeinu pasivaikščioti, nes laukti ir stebėti tarsi prieš egzaminą savo užrašus vartančius žurnalistus prailgs ir atsibos.
Viešbutis „Le Meurice“ yra pačiame Paryžiaus centre. Pereini gatvę ir atsiduri saulės nušviestuose Tiuilri soduose, kurie netrukus sužydės. Po vejas išsibarstę darbininkai, besiruošiantys sodinti gėles. Nusiperku kavos ir atsisėdu ant metalinės kėdės šalia fontano. Nors vėsoka, čia taip besišildančių žmonių netrūksta, o ir pasidairyti yra į ką: pasuki galvą į vieną pusę – pro dar plikus medžių vainikus matyti Triumfo arka ir Luvras, į kitą – kyšo Eiffelio smailė ir Santarvės aikštės obelisko viršūnė.
Kai sugrįžtu į viešbutį, interviu konvejeris tęsiasi – kas dešimt minučių į apartamentus vis įeina ir išeina prancūzų, italų, belgų žurnalistės. Kartą kitą prasivėrus durims į koridorių išsprūsta N.Vodianovos dukra. Ir J.Portmanas tai išeina, tai sugrįžta su draugais ir vėl išskuba savais reikalais.
Interviu laukimas prailgsta, o ką kalbėti apie N.Vodianovą? Ji jau trečia valanda be pertraukos dalija interviu. Laiko iki kolekcijos pristatymo mąžta. Galiausiai ponia Fabienne paprašo man skirtomis 10 minučių pasidalyti su rusų laikraščio „Rosijskaja gazeta“ atstovu Paryžiuje, nes kitaip interviu bus nukeltas kitai dienai. Lieka sutikti, nes teks rytoj išskristi nieko nepešus.
Įėję vidun pamatome prie lango su kažkuo besišnekučiuojančią N.Vodianovą. Ji netrukus prieina pasisveikinti ir pasiūlo sėstis į krėslus prie karališko dydžio lovos. Gal dėl pro langus besišypsančios saulės, o gal dėl interjere vyraujančio baltos ir žydros spalvų derinio kambaryje šviesu ir jauku.
„Sveiki. Kalbėsite rusiškai?“ – paklausia manęs ir pasižiūri skaisčiai žydromis akimis, kurios nuginklavo daugelį mados pasaulio kūrėjų ir padėjo jai pasiekti manekenių olimpą. Ji atrodo pavargusi, bet stengiasi sutelkti dėmesį.
Kolega iš Rusijos jai paaiškina interviu principą, kad mes pasikeisdami jai užduosime klausimus. N.Vodianova linkteli: jai toks kalbinimo principas tinka. O man dar neteko imti interviu dviese ir ta kalba, kurios mokiausi tik mokykloje, bet patirtis turėtų būti įdomi.
– Natalija, jūsų įkurtas labdaros fondas vadinasi „Naked Heart“ (apnuoginta širdis). Ar nesunku taip gyventi atvira širdimi? – pradedu pokalbį ir pamatau plačią N.Vodianovos šypseną. Gal todėl, kad kalbu su stipriu akcentu, o gal kad pagaliau ji gali prabilti gimtąja kalba.
– Žinote, aš tikiu... Kaip ten sakoma? „Sacrifice“, auka, – sako N.Vodianova. Daugiau nei dešimtmetį ji gyvena užsienyje, su vyru kalbasi angliškai, todėl interviu metu ne kartą įterpia angliškų žodžių. – Tikiu tuo, kad gyvenimas susideda iš nuolatinio aukojimo arba dalinimosi. Aukoji save, aukoji karjerą dėl vaikų ar atvirkščiai. Svarbiausia surasti tarp viso to pusiausvyrą.
„Apnuoginta širdis“ reiškia, jog padedi kitiems žmonėms vien todėl, kad tiesiog kitaip elgtis negali. Man šis fondas yra svarbus, nes augau Rusijoje, todėl žinau, kad pas mus stinga žaidimo aikštelių, o vaikui labai svarbu, kokioje aplinkoje jis auga. Todėl fondas jau įrengė 23 žaidimų aikšteles įvairiose Rusijos vietovėse. Daugumoje jų buvau ir jas apžiūrėjau. Dabar su fondu organizuojame antrą labdaros renginį „Meilės puota“. Per pirmąjį surinkome 5 milijonus eurų.
– O jums pavyksta padalinti širdį į lygias dalis, kad jos užtektų ir vyrui, ir trims vaikams, ir darbui?
– Pavyksta, bet dažnai dėl to kenčiu – kiekvienąkart, kai reikia skirtis su vaikais. Norėčiau su jais būti nuolat, bet kartu suprantu, kad man būtina užsiimti ta veikla, kuri man patinka. Vaikai man reikalingesni nei aš jiems, – nusijuokia N.Vodianova. – Žinoma, jiems irgi reikia mamos, bet vaikams su vyru stengiamės sukurti gerą aplinką. Šįkart su savimi pasiėmėme dukrą, o abu sūnūs liko namuose.
– Kada pastarąjį kartą buvote Nižnij Novgorode? – klausia rusų žurnalistas.
– Pernai. Labai dažnai matau savo artimuosius, man nebūtina važiuoti į Nižnij Novgorodą, kad su jais susitikčiau. Viskas gerai, – atsako N.Vodianova ir atsisuka į mane, taip žurnalistui parodydama, kad sugeba valdyti pokalbį ir temomis, kurios jai nepatinka, nekalbės.
– Kaip surasti pusiausvyrą tarp mados ir individualumo? Negali būti madingas, jei neatrodai kaip dauguma, bet kaip tada išsiskirti iš kitų?
– Aš neturiu tikslo išsiskirti. Man tik svarbu, kad mano išvaizda atspindėtų tai, kokia esu, kaip mąstau. Todėl man surasti savo stilių – tai suprasti save, atrasti, kas labiausiai tinka.
Mano stilius yra moteriškas. Man svarbu, kad jausčiausi patogiai net ir su vakarine apranga. Bet patogūs drabužiai nereiškia, kad jie yra laisvi, paslepiantys formas. Jei renkuosi suknelę, galvoju, kaip ji atrodys, kai pakilsiu nuo stalo, ar sėdint ji nesusiglamžys, ar nebus per trumpa.
– O kai einate į iškilmingus renginius, pati viena apgalvojate, ką rengsitės, ar tariatės su kokiais nors specialistais?
– Taip, viena. Mes neturime stilisto, – pasako ir nusišypso.
N.Vodianova yra bendradarbiavusi su „Chanel“, „Calvin Klein“, „Gucci“, „Louis Vuitton“ mados namais, o šiemet tapo ir garsios prancūzų kompanijos „Guerlain“ veidu. Ji patenka ne tik į daugiausia uždirbančių ir erotiškiausių pasaulio manekenių penketuką (pagal amerikiečių žurnalą „Forbes“), bet ir laikoma viena stilingiausių moterų (britiškasis „Harper’s Bazaar“ žurnalas).
– Paprastam rusui lordas atrodo į kitus iš aukšto žvelgiantis žmogus. O koks yra jūsų vyras J.Portmanas? – kolegą vis domina spaudoje taip pamėgta šiuolaikinės Pelenės istorija.
Mat paauglę Nataliją, mergaitę iš Rusijos glūdumos, prekiaujančią vaisiais turguje, pastebėjo manekenes medžiojantys agentai, ir ji išvažiavo dirbti modeliu į Paryžių. Ten susitiko ir su savo vyru, turtingos ir kilmingos britų šeimos atstovu J.Portmanu. 27-erių Natalija su 40-mečiu vyru Justinu augina tris vaikus – Lucą Alexanderį, Nevą ir Viktorą.
– Pirmiausia Justinas nėra lordas. Beje, pirmieji jam šį titulą pripaišė prancūzai. Visi labai mėgsta šį mitą ir jo įsikibę laikosi, todėl nėra reikalo jo sklaidyti, – atsako Natalija ir pasisuka į lovą. Pasirodo, ten pataluose snaudžia jos dukrelė. – Ji čia miega kaip princesė, – paaiškina ir tęsia pokalbį: – Justinas yra geras žmogus, nuostabus vyras ir tėvas, bet kam apie tai kalbėti?
– Kurių mados namų ar dizainerio stilius jums artimiausias?
– Man labai patinka tai, ką daro mano draugas Ricardo Tisci (mados namų „Givenchy“ meno direktorius. – Red.). O mano širdžiai artimiausi yra mados namai „Yves Saint Laurent“. Kas dar? Labai mėgstu „Christian Lacroix“. Yra daug jaunų dizainerių, kurie man patinka.
– Kaip jums pavyksta išlaikyti tokią figūrą? Juk turite tris vaikus, o esate liekna tarsi mergaičiukė.
– Pirmiausia turiu labai gerus genus, iš mamos. Ir turbūt man padeda rusiška virtuvė. Ji, manau, yra labai sveika. Man taip patinka mūsų sriubos... Ypač mėgstu juodą duoną. Mėgstamiausias patiekalas tikriausiai būtų burokėlių sriuba, dar – silkė ar koldūnai.
– Ar laikotės kokių nors mitybos taisyklių?
– Ne. Svarbiausia yra saikas, o valgau viską. Labai mėgstu pavalgyti. Tai yra vienas gyvenimo malonumų. Tik niekada nepersivalgau. Be to, esu labai aktyvi, turiu darbą, tris vaikus. Kaip sako rusai, kartais ir nuo streso lieknėji. Būna, kad ir pavalgyti per darbus nėra kada.
– Kaip šiandien? – mosteliu į ant stalelio stovinčią lėkštę su trikampiais sumuštinukais. Iš jos vos keli tepaimti, ir greičiausiai juos sukrimto ne Natalija, o jos mažylė.
– Taip, kaip šiandien. Valgiui mėgstu skirti laiko, ramiai pavalgyti. Ir būtent to, ko tuo metu noriu. Man nepatinka valgyti, kad tik pavalgyčiau. Mėgstu nueiti į gerą restoraną, pati ruošti maistą ar kad vyras man paruoštų. Valgymas man yra tarsi ritualas.
– Sakykime, Nižnij Novgorode sutinkate penkiolikametę mergaitę. Ką jai patartumėte, kad jai gyvenime sektųsi? – klausia rusų žurnalistas.
– Būtinai – likti savimi. Ir nenusiminti jokiomis aplinkybėmis. Gerbti save. Tai yra labai svarbu.
– Ar gražiai, bet silpnavalei merginai gyvenime nepavyks nieko pasiekti? Ar iš tiesų jūsų valia geležinė, kaip apie jus kalbama?
– Tai – tiesa. Tiesiog esu nesustabdoma.
– Kas išgelbės pasaulį – gėris, grožis ar meilė? – klausiu Natalijos, nes kalbamės vasario 14-osios išvakarėse prieš antrąjį jos Maskvoje organizuojamą labdaros pokylį „Meilės puota“.
– O kam jį gelbėti? Žmonėms reikia nustoti jį gelbėti. Viskas jau yra sukurta, tereikia suprasti, kad pasaulis yra gražus, gyvenimas yra gražus, ir viskas pasikeis. Ir kad pakanka to, kas yra. Svarbiausia – nereikia pasaulio griauti, tada ir nereikės jo gelbėti.
– Tikite likimu?
– Tikiu ne likimu, ne tuo, kad mums yra viskas nulemta, o tuo, kad mums skirti tam tikri tikslai, kuriuos reikia gyvenime pasiekti. Arba kad mums suteikiamos galimybės tapti geresniems, tik jas reikia pastebėti. Jei jomis pasinaudoji – tau pavyksta. O kai tingi arba esi pernelyg užsiėmęs pasaulio gelbėjimu, gali jų ir nepastebėti, nepamatyti, kad ta laimė – visai šalia, – atsako N.Vodianova, ir nors „Etam“ atstovė jau kuris laikas mojuoja rankomis rodydama, kad pokalbis baigtas, dar priduria: – Savo likimu esu labai patenkinta.
Būtų keista, jei nebūtų. N.Vodianova turi darnią šeimą, jos karjera klostosi sėkmingai. Tik klysta tie, kurie joje mato gležną merginą didelėmis naiviomis akimis. Natalija – anksti gyvenimo užgrūdinta, tikrąją daiktų ir savo vertę žinanti jauna moteris. Kai vakare „Ritz“ viešbučio konferencijų centre nuo podiumo nueina paskutinė jos sukurtą modelį vilkinti manekenė, ant jo pasirodo N.Vodianova. Vos kelioms sekundėms. Ir dingsta nepaisydama užgriuvusių plojimų bangos. Neprieinamumo aura ir paslaptis – sėkminga laimingos moters korta?