O kaip tą norą išpildyti?
Ilgi juodi banguoti plaukai ir porceliano baltumo oda, undinėlės figūrą išryškinantys originalūs, bet santūrūs drabužiai. Ji eina gracingai tarsi katė, kalba prislopintu balsu, dažniau įdėmiai klausosi pašnekovų nei pati šneka.
Pernai ji paliko Ūkio banko investicijų grupės Komunikacijos skyriaus vadovo postą ir išvažiavo dviem mėnesiams į Indiją. Sugrįžusi su bendraminčiais įkūrė įmonę „Terra artis“. Štai tiek sausų faktų, kuriuos galima surankioti ir panaršius internete.
Paklausinėjusi kolegų apie šią moterį, išgirstu daugiau klausimų nei atsakymų. Labiausiai, matyt, smalsumą žadina kokia nors jos paslaptis. „Bet jei jau sutinku kalbėti, tai tik nuoširdžiai“, – prieš interviu ištaria D.Ročienė ir savo pažadą tesi.
Ji pasakoja apie savo vaikystę („Iki trečios klasės gyvenau Dzūkijoje, dainingame Marcinkonių kaime, kur mama dirbo mokytoja, o tėvelis – miškininku“.), mokyklos laikus („Užaugau Trakuose. Mokyklos diskotekoje manęs nekviesdavo šokti, nes žinojo, kad esu tos griežtos mokytojos, direktoriaus pavaduotojos, dukra“.), ateities svajones („Norėjau studijuoti psichologiją, bet tėvams tai neatrodė pakankamai solidi profesija. Paklusau jiems ir baigiau pramonės finansus. Gyvenimas vis tiek taip viską sudėliojo, kad dirbau viešųjų ryšių srityje, kur reikėjo ir psichologijos, ir organizacinių įgūdžių“.) ir santuoką („Mano vyras mirė prieš 11 metų“.)
O daugiausia ji kalbėjo apie tai, kaip tėvo liga privertė pakeisti gyvenimą: palikti prestižinį darbą ir pasinaudoti galimybe dar kartą apmąstyti, ką jau pasiekė ir kokių neįgyvendintų svajonių dar liko.
„Daug minčių turiu apie projektus su moterimis. Tikiuosi, kad jie taps vientisa veikla. Lietuvoje yra daug šeimų, kurios išoriškai, atrodo, gyvena gražiai ir harmoningai. Moterys namuose lieka vienos ir nežino, kaip spręsti savo problemų“, – galimą naujos veiklos kryptį nubrėžia D.Ročienė.
– Ar iš aplinkos kyla tokios mintys, ar iš asmeninės patirties?
– Man gyvenimas neatseikėjo tiek kančių, kiek matau aplink kenčiančių moterų. Juk būna situacijų, kai moteriai taip sunku, o ji net nežino, kokios pagalbos jai reikia: gal tik su kuo nors pasikalbėti, gal tik išsiverkti. Norėčiau jai sudaryti sąlygas jaustis patogiai, saugiai ir tada priimti svarbius sprendimus.
– Moteris moteriai gali padėti pasidalindama savo patirtimi. Kartais tai perduodama iš kartos į kartą, kartais tokiomis mokytojomis tampa kolegės, draugės. Ar tokių gyvenime turėjote?
– Gyvenimas man nebuvo lengvas, daug turėjau patyrimų, kurių kitiems nelinkėčiau. Tuomet šalia manęs buvo artimiausi žmonės – sesuo, mama. Patarimų gali duoti tiek vyresnis, tiek jaunesnis žmogus. Patirtis, išmintis ateina bėgant metams, bet pastebiu, kad tam tikras žinojimas kai kuriems tiesiog būna duotas. Pastaruoju metu, kai baigiau beveik 20 metų trukusį aktyvaus tarnavimo etapą, daug tokių sutinku. Esu darboholikė, bent tokia buvau. Darbas buvo man viena pagrindinių saviraiškos galimybių.
– Dažnai aktyvi veikla tampa priedanga, po kuria slepiame dalykus, kurie mums yra skaudūs.
– Kad ir kokių karjeros aukštumų siektų žmogus, jam svarbiausia yra artumas, bendravimas, meilė. O tas nuolatinis bėgimas, įjunkimas į savo darbą yra pastangos atrodyti taip, kaip visi. Arba bent tokiais, į kuriuos norime lygiuotis. Kai išvažiavau į Indiją, tai buvo vienas retų atvejų, kai įsiklausiau į savo vidų, nes visąlaik buvau labai racionali.
Tarkim, anksti ištekėjau. Nors tais laikais 21-erių tekėti buvo normalu, anksti – pagal dabartinius standartus. Tekėjau ne dėl iš kojų verčiančios meilės ar aistros. Vyko normalus procesas: kai mergina trejus metus bendrauja su vaikinu, tada ateina laikas tuoktis, o po kelerių metų jiems gimsta vaikas. Taip, kaip priimta, tvarkingai ir gražiai. Bet visai to nesigailiu.
Niekas nežino, kada tam yra tinkamas laikas. Sutikti sau artimą ir mylimą žmogų yra didelė Dievo dovana. Nesvarbu, kiek tau metų. Didesnė tikimybė sutikti sau skirtąjį yra praūžus jaunatviškoms aistroms, jausmingumams, kai geriau pažįsti gyvenimą, kai jautiesi subrendęs šeimai ir vaikams.
Mano vyras mirė prieš 11 metų. Tai buvo labai sukrečiantis išgyvenimas, nes viskas įvyko mano akyse. Nenoriu gilintis į smulkmenas, bet, kaip žmonės sako, jei namuose yra ginklas, jis vieną dieną iššauna. Mano vyras buvo nuostabus žmogus, labai protingas, intelektualus, bet turėjo tam tikrų priklausomybių, kurios žmogui žalojo gyvenimą, o vieną dieną įvyko tragedija, – užbėgdama klausimams už akių paaiškina ponia Diana.
Spaudoje pavyko surasti tik šykščią žinutę apie tai, kad 1998-ųjų sausio pabaigoje savo namuose medžiokliniu šautuvu „Winchester“ nusišovė buvęs prokuroras, advokatas Rokas Ročys.
– Kaip tokį įvykį paaiškinote tuomet dešimtmečiam vaikui?
– Tą naktį, kai prie jo priėjau ir pasakiau: tėvelis mirė“, jis nepuolė verkti iš gailesčio sau, bet mane apsikabino ir pasakė: „Mamyte, aš tavimi pasirūpinsiu“. Nuo to laiko jo požiūris į mane yra kaip į mamą, bet kartu ir kaip į moterį, kuria reikia rūpintis. Jis, dabar dvidešimtmetis studentas, išaugo labai stipri asmenybė, mėgsta ir mane paauklėti.
– Tikriausiai ne seni įvykiai, o kokie nors nauji išgyvenimai privertė jus mesti darbą?
– Tėvelio liga mane privertė sustoti. O sustojus atsiranda galimybė kitiems dalykams. Apskritai reikia nustoti kalbėti apie negatyvius dalykus ir pastebėti teigiamus. Sunkmečiu žmonės atsigręš į Dievą ir maldą, šeimą, artimuosius, supras, kas yra jų tikrieji draugai. Gal ir mūsų milijonieriai pamatys, kas buvo šalia jų vien dėl šlovės, įvaizdžio ar pinigų.
– Dirbdama milijonieriaus kompanijoje galėjote stebėti daug tokių žmonių – ar čia tik šiandienos įkvėptos įžvalgos?
– Dabar mažai bendrauju su aplinka, kurioje anksčiau dirbau. Ir tada galima buvo padaryti tam tikras išvadas. Dirbau su labai įdomiomis ir stipriomis asmenybėmis, pavyzdžiui, „Lietuvos telekomo“ vadovu Tapio Parma. Tas pats, – ji pritildo balsą, – Vladimiras Romanavas. Kad ir kaip ten jį vertintų, tai yra žmogus individualybė.
Daug kas bijo tokių žmonių, bet vienintelis būdas su jais sutarti – elgtis visiškai nuoširdžiai. Jie paprastai yra šviesesni nei juos supanti aplinka. Dažnai neigiamos ar skaudžios patirtys būdavo susijusios būtent su ja. Pati didžiausia klaida – ką nors smerkti ar auklėti. Geriau, kai niekam nieko neįrodinėji, nereikalauji sau nei jokių įvertinimų, nei pagyrimų. Tada bendrauji iš širdies.
– Jūsų lūpomis dabar kalba Indijoje įgyta patirtis? Kodėl ten važiavote? Ką sau ten atradote?
– Kelionė į Indiją nebuvo mano gyvenimo svajonė. Tenorėjau save patikrinti, ar dar priimu tai, kas yra natūralu, paprasta. Labai gerai ten jaučiausi, net keliavau neapsidraudusi. Prieš kelionę kirbėjo noras „atrasti save“, bet sugrįžusi supratau, kad dėl to nereikia keliauti į Indiją. Viskas, kas esi ir kuo būsi, yra tavyje. O svarbiausia – labiau reikia vertinti žmones, kurie yra šalia. Visus, kurie seniai yra tavo gyvenime arba ateina naujai, nes sutikti artimą žmogų yra likimo dovana.
– Teoriškai viskas skamba gražiai, o ko negalėtumėte atleisti mylimam vyrui? – prisimenu spaudoje nuskambėjusį įvykį, kai 1000 rožių puokštė nepadėjo vilniečiui verslininkui atnaujinti nutrūkusių santykių su ponia Diana.
– Kažkada buvau įsivardijusi keletą dalykų. O po to supratau: kai myli – gali viską atleisti. Bet iki to reikia daug ką pereiti. Jei labai myli, atsikratai nuosavybės jausmo – tada nelieka pavydo ir tenori, kad tam žmogui būtų gerai.
– O jei jis tave skaudina?
– Tada nereaguoju į tą žmogų. Tarsi užsidedu tinklelį ir tai, kas mane skaudina, praleidžiu pro jį. Jei įskaudina vienąkart, daug ką galima atleisti. Bet jei tai kartojasi, geriau tą žmogų paleisti. Jei jam skaudu prarasti tai, kas jam brangu, – padarys išvadas.
Gali vyrui kartoti, kas tau nepatinka, bet jis neišgirs tavo kalbų iki tol, kol liks vienas. Arba kol atsidurs tokioje pat padėtyje, kuri lygiai taip skaudins jį. Tokie yra gyvenimo dėsningumai. Mano gyvenimo – taip pat. Meilei, santykiams šeimoje reikia labai daug pastangų. Gal dėl to vėlyvesnės šeimos yra sveikesnės.
– Vis giriate vėlyvą santuoką, bet antros nesiryžote kurti?
– Nebuvau viena. Buvo žmonių, su kuriais gyvenau. Būdavo ir pasiūlymų tekėti, bet jų atsisakydavau. Tuomet sau sakydavau: „Buvau ištekėjusi. Kam man dar to reikia? Juk turiu vaiką“. O dabar manau, kad nepakankamai įvertinau vyro netektį. Turbūt ji buvo daug skaudesnė, nei galėjau įsivaizduoti. Bijojau ir vėl kentėti.
Dabar galvoju kitaip. Tikrai laukiu meilės, bet be išskaičiavimo, be noro kam nors ką nors parodyti, užimti tam tikrą padėtį, kuo nors pasinaudoti.
– Kiek teko jus matyti, dažniausiai būnate apsupta vyrų, jų dėmesio jums netrūksta. Bet vis dar esate viena, nesulaukiate to tikrojo?
– Nesakau, kad nėra nuostabių vyrų. Ir nesakau, kad dabar mano aplinkoje nėra žmogaus, kuris galėtų būti toks, kokio norėčiau. Bet kol kas negaliu dar to tvirtai teigti.
– Galėtumėte gyventi viena?
– Kad ir kokių karjeros viršūnių siektumėme, kokios išdidžios, savarankiškos ar nepriklausomos būtume, kiekvienos mūsų širdyje yra tas pats noras – būti mylimai. Anksčiau sukurdavau santykių scenarijų: jei vyras pasielgė taip, akivaizdu, kad toliau bus taip... Būti atviram – tai laukti be jokių išankstinių nuostatų. Reikia dėkoti visiems, kurie ateina į tavo gyvenimą, – ir geriems, ir negeriems.
– Negeriems? Nes jie parodo, kas mumyse yra blogai?
– O taip. Tokie taip gerai mus „nuskenuoja“. Įsivaizduoji, kad esi labai pozityvus, o susidūręs su tokiais žmonėmis pajunti, kad dar daug dirbti su savimi reikia.
– Vis skirstome žmones į gerus ir blogus. Analizuojame, dėliojame į lentynėles, nes nesugebame tiesiog priimti natūralios gyvenimo tėkmės?
– Viena, ko norėčiau atsikratyti, – kaltės jausmo ir didelės savikritikos. Jei gali ką pakeisti – keisk, jei ne – judėk toliau. Svarbiausia – nesmerkti žmonių. Viską geriau suvokti kaip duotybę: jei to būtų nebuvę, nebūčiau dabar šioje vietoje, nebūčiau tokia, kokia esu, neturėčiau tokių draugų, sūnaus.
– Iš aplinkinių išsiskiriate originaliais apdarais. Kiek jums svarbu apie save kitiems pasakyti savo išvaizda, apranga, stiliumi?
– Jei esi tam tikroje aplinkoje, turi žaisti pagal joje galiojančias taisykles. Apranga, kurią renkuosi eidama į renginius, yra duoklė renginio organizatoriams. Bet rinkdamasi drabužius galvoju ne tik apie duoklę, o ir kad pati gerai jausčiausi juos vilkėdama.
Esu gana konservatyvi. Neseku mados tendencijų, nesklaidau žurnalų, bet kažkaip tą informaciją sugaudau. Pamatau ką nors praeidama vitrinoje ar ant kito žmogaus, ir jei tai man pasirodo gražu, pritaikau kaip madingą detalę.
– Sakoma, kad moteris turi būti moteriška. Kaip jūs tai suprantate?
– Moteriškumą sieju su jausmingumu, o vyriškumą – su protu ir logika. Moteris vadovaujasi širdimi, intuicija. Kuo labiau jos sprendimuose ir poelgiuose vyrauja protas, tuo ji vyriškesnė.
– Pati sakėte, kad esate itin racionali – tai nelabai moteriška?
– Nereikia atsisakyti logiško mąstymo, bet svarbu nebijoti būti nuoširdžiai. Svarbu, kad visų sprendimų nelemtų protas. O išvaizda? Man, pavyzdžiui, labai moteriškos yra menininkė Nomeda Marčėnaitė, dainininkė Jurga. Jos skleidžia vidinę šilumą, gerumą.
Moteriškumo nesieju su seksualumu. Nemanau, kad drabužiai atlieka lemiamą vaidmenį išreiškiant moteriškumą – jie tik gali padėti jį išryškinti.
– O koks vyras patrauktų jūsų akį?
– Intelektualus, turintis humoro jausmą, tolerantiškas, aistringas.
– Pati esate aistringa?
– Šiuo atveju aistra – ne seksualumas, o aistra gyventi, patirti, bandyti. Tai yra vidinis degimas, energija. Iš prigimties esu rami. Kai pajuntu, kad trūksta energijos, valgau aštrų maistą arba iš aplinkinių žmonių jos gaunu. Todėl labai puikiai jaučiuosi tarp tų, kurie jaučia gyvenimo aistrą.
– Savo išvaizda, gyvybingumu labiau primenate kokią ispanę. Gal ne Lietuvoje turėjote gyventi?
– Žinote, visai neseniai pradėjau mokytis ispanų kalbos. Nežinau kodėl. Pagrindinis stabdys yra sėdėjimas vietoje. Kaip sakoma, po gulinčiu akmeniu vanduo neteka. Pakeli tą akmenuką ir eini. Net jei nežinai, kur jį padėsi ar kaip panaudosi.
– Kartais net nežinome, kokią jėgą savyje nešiojamės. Kitiems rodomės tokie, kokius mus nori matyti.
– Gal esame per daug užspausti? Ypač mano karta. Su bendraamžėmis draugėmis juokaujame: jei skaičiuotume tik sąmoningą gyvenimą, nuo kokių 20 metų, tai mums – dar tik dvidešimt, – juokiasi ponia Diana. – Dar viskas priešaky!