Šyptelėjau kartu su oficialiu kvietimu gavusi laukujų durų kodą, antrųjų durų kodą ir paaiškinimą, kokį mygtuką spausti perėjus šias užkardas. Jokio oficialumo ar pompastikos. Lyg einant pas bičiulius apžiūrėti naujo jų būsto. Erdvūs Brigitte Taittinger apartamentai, kaip ir priklauso tokio statuso poniai, yra šešioliktajame Paryžiaus kvartale. Simpatišku senučiu liftu pakilau į ketvirtą aukštą.
Už durų jau girdėti šurmulys ir skardus damų juokas. Be manęs, pietų pakviestos žurnalistės iš rusiškojo „Officiel“, vokiškojo „Vogue“ ir „Gala“, britų „Conde Naste Traveller“, čekų „Marie Claire“ ir dar kelių Europos leidinių.
Mane pasitiko du padavėjai, nešini elegantiškai burbuliuojančiomis taurėmis. Ponia Brigitte maloniai palydėjo į svetainę užsimindama, kad šiandien geriame išskirtinį, ką tik sukurtą šampaną, kurio pristatymas Prancūzijos spaudai numatomas kitą savaitę.
– Ar tai Taittinger šeimos šampanas? – paklausiu po pasikeitimo mandagumo frazėmis.
– Ir taip, ir ne. Visi puikiai žino mano tėvo, Claude’o Taittinger, šampaną (tas pats, kurį kadaise gėrė Džeimsas Bondas). Na, o šis šampanas yra mano sesers kūrinys. Kadangi ji negali naudoti mūsų šeimos pavardės, pavadino jį savo vardu – „Virginie T“. Tikiuosi, jis jums patiks, – keldama grakščią taurę Brigitte ragina mus paragauti.
Tuo metu Camille Goutal, tęsianti motinos, garsiosios Annick Goutal, veiklą po jos mirties, pradeda pasakojimą apie naujausius savo sukurtus kvepalus „Un Matin d’Orage“ (išvertus reiškia „Rytas po audros“). Po kambarį pasklinda lengvas gardenijų aromatas, puikiai derantis su gėline „Virginie T“ kvapų palete. Gražus dviejų garsių šeimų bendradarbiavimas.
– Kada jis prasidėjo? – kiek vėliau paklausiu Brigitte.
– Mūsų šeimų draugystė užsimezgė 1985 metais, kai Annick Goutal dar nebuvo pakirsta klastingojo krūties vėžio. 1988 metais Annick visas savo akcijas pardavė mano šeimai, o 1991 metais į kompaniją atėjau aš. Ir nuo tada vadovauju „Annick Goutal“ kvepalų namams. Tik pradėjusi dirbti nusprendžiau įkalbėti Annick grįžti į kompaniją ir tęsti kūrybinį darbą. Man pavyko. Tai buvo vienas geriausių mano gyvenimo sprendimų.
– Bet dabar kompanija priklauso amerikiečių koncernui, – prisimindama skaitytą informaciją sakau Brigitte.
– Taip, 2005 metais mano šeima visą turėtą verslą pardavė „Starwood“ koncernui. Tai buvo ne tik „Annick Goutal“ kvepalai, bet ir „Taittinger“ šampanas, „Baccarat“ krištolo kompanija ir viešbučiai. Mano šeimai tuo metu priklausė 450 viešbučių visoje Prancūzijoje, tarp jų garsieji „Hotel de Crillon“ Paryžiuje bei „Hotel Martinez“ Kanuose. Russelas, kuris sėdi prie gretimo staliuko, yra vienas pagrindinių „Starwood“ akcininkų. Ir vienas ištikimiausių Annick Goutal klientų.
– Ar tik ne šiam koncernui priklauso ir „Starwood Hotels and Resorts“?
– Tai ta pati kompanija. Todėl kai mano tėvas pardavinėjo savo verslą, aš labai abejojau, ar nedidelė nišinių kvepalų kompanija jiems bus įdomi. Pirmą kartą su Russelu susitikau prieš trejus metus. Išdėsčiau jam Annick Goutal filosofiją ir pardavimo specifiką. Juk mūsų kvepalų niekada nepamatysite dideliame kosmetikos prekybos centre, kaip „Douglas“ Vokietijoje ar „Sephora“ Prancūzijoje. Mano nuostabai, jis labai entuziastingai sutiko pirkti „Annick Goutal“ sakydamas, kad jam patinka šis prekės ženklas ir jis tiki jo ateitimi. Štai tokia Annick Goutal ir „Starwood“ sąjungos istorija.
– Viešėdama Šampanės regione girdėjau, kad jūsų šeima bando susigrąžinti „Taittinger“ šampano verslą. Ar tai tiesa? – klausiu rizikuodama būti nušvilpta aplinkui sėdinčių žurnalų grožio redaktorių.
– Taip, visiškai neseniai mano pusbrolis Pierre’as Emmanuelis atpirko „Starwood“ turėtas akcijas ir dabar vadovauja „Taittinger“ šampano namams. Mums, prancūzams, labai svarbios tradicijos, o mano šeimai tai pirmiausia siejasi su šampanu. Todėl jau kurį laiką mano pusbrolis planavo susigrąžinti kompaniją. Dėl šios priežasties ir mano sesuo nusprendė imtis šampano. Tiesa, pusbrolis nebuvo sužavėtas jos sumanymo. Bet jis taktiškai nutylėjo, – šypsodamasi atviravo Brigitte. – Jums turbūt patinka šampanas?
– O kam gali nepatikti šampanas? – nusišypsau, kvėpdama lengvą „Virginie T“ aromatą.
Tuo metu ponia Taittinger maloniai pakviečia į valgomąjį, kur, padabinti baltomis staltiesėmis, mūsų laukia trys stalai. Visus susodinusi Brigitte prisėda prie mūsų stalelio.
– Kurie Annick Goutal kvepalai jums patinka labiausiai? – prie pagrindinės susitikimo temos mandagiai grąžina Rusijos „Officiel“ grožio redaktorė Olga.
– Man pasisekė, kad vadovauju „Annick Goutal“ kvepalų namams. Todėl turiu ne vieną mėgstamą kvapą, o visą jų dešimtuką! Ir aš juos tarpusavyje maišau. Tarkim, „Petite Cherie“ kvapą derinu su „Rose Absolue“ kvapu. Mėgstu rožių aromatą. Jei noriu ko nors stipresnio, sumaišau „Ce Soir ou Jamais“ kvepalus su „Rose Absolue“. Vakarui arba žiemos mėnesiais mėgstamiausias mano derinys – „Gardenia Passion“ ir „Passion“. Jei noriu ryškesnio jazminų aromato, užsipurškiu daugiau gardenijų kvepalų.
Tarp mano kvepalų garbingą vietą jau užėmė ir naujasis „Un Matin d’Orage“ kvapas. Jis labai gaivus ir lengvas. O kai kvepalai yra labai lengvi, visuomet moterims patariu pasitepti to paties kvapo kūno pieneliu. Tuomet galite būti tikros, kad kvapas laikysis visą dieną. Vieną rytą, kai pasitepusi kūną „Gardenia Passion“ pieneliu išvykau į biurą, po geros valandos sulaukiau savo sesers, gyvenančios aukštu aukščiau, skambučio: „Aš žinau, kad tu tik ką buvai lifte. Viskas kvepia tavo kvepalais“.
– Ar tai ta pati sesuo, kurios šampaną šiandien ragaujame? – klausiu.
– Ne, tai kita sesuo. Aš turiu dvi seseris – viena gyvena čia, Paryžiuje, mano name, o Virginie važinėja tarp Reimso ir Paryžiaus.
– Ir jūs visos trys užaugote Šampanėje?
– Taip, mano vaikystė prabėgo Reimse. Šampanėje praleidau 20 metų. Mano tėvas tebegyvena tenai. Puikiai prisimenu mūsų namą, sodą ir šampano rūsį. Kai buvau maža, mėgau po jį važinėtis dviračiu. Visą dieną praleisdavau manevruodama tarp šampano dėžių požemių labirintais. Būdavo labai smagu. Ir jeigu nukrisdavau, krisdavau ant šampano, – nuoširdžiai nusijuokdama prisimena Brigitte. – Ketverius metus studijavau istoriją Reimso universitete, vėliau išvažiavau į Paryžių, kur baigiau politikos mokslų studijas.
– O jūs ir gyvenate šiame bute ar jis skirtas tik priėmimams? – išdrįstu paklausti, vis dar negalėdama patikėti, kad kvepalų pristatymas vyksta aristokratės namuose.
– Taip, aš čia gyvenu. Šiame bute yra penki kambariai. Tiesą sakant, jums pasisekė, kad šiandien nėra mano vaikų. Nes kai pristačiau kvepalus prancūzų žurnalistams, visi mano vaikai buvo namuose. Jie pripratę prie mano darbo ir pristatymų, todėl labai laisvai jaučiasi su svečiais. Taigi tądien jie sėdėjo kartu su visais žurnalistais, kartu valgė ir kalbino juos, o mažoji Anna, kuri nuo trejų metų mėgsta paragauti vyno ir šampano, vis taikydavosi į kažkieno taurę. Buvo juokinga.
– Kiek jūs turite vaikų? – į pokalbį įsitraukė latvė Mara.
– Su mano ir mano vyro ankstesnių santuokų vaikais jų turime 10! Jauniausiai Annai tik ką suėjo 10 metų, vyriausiajam jau 28, jis teisininkas. Kiekvieną sekmadienį mes visi kartu šiuose namuose pietaujame. Turiu padengti didelį stalą, prie kurio susirenka mažiausiai 12 žmonių. Kartais ir daugiau. Tie šeimyniniai pietūs užtrunka iki pat vakaro. Kai svečiai išeina, būnu mirtinai pavargusi. Ir džiaugiuosi, kad pirmadienį iš ryto man reikės grįžti į biurą, – vėl skambiai nusijuokusi tęsia Brigitte.
– Ar neplanuojate daugiau vaikų? – naiviu balsu paklausia Olga.
– Jeigu atvirai, gailiuosi, kad nesiryžau dar vienam vaikui tarp Gregoire’o, kuriam dabar yra 16 metų, ir Anne, kuriai dešimt. Nes mano mažoji dažnai būna vieniša.
– O jums patinka ruošti valgį? – pasiteirauja vokiečių žurnalistė, girdama puikiai paruoštą jūrų ešerį.
– Labai nemėgstu namų ruošos. Bet ruošti valgį man patinka. Tiesa, šiandien maistą ruošiau ne aš. Na, o sekmadieniais tiesiog neturiu pasirinkimo, – juokauja Brigitte. – Mėgstu prancūziškus patiekalus, pavyzdžiui, veršieną grietinėlės padaže arba mėsos troškinius su daržovėmis. Juk turiu pamaitinti didelį būrį. Jei pradėčiau kepti įmantrius kepsnius, taip ir prastovėčiau prie viryklės visą sekmadienį.
Kulinarija man lyg savotiška kūryba – žiūrėk, įdėsi šiek tiek daugiau to ar kito prieskonio, ir išeis visai kitoks skonis. Panašiu principu kuriami ir kvepalai. Be to, sekmadieniais su vyru būtinai einame į netoliese vykstantį maisto turgų. Mano vyras yra kilęs iš Normandijos, Prancūzijos sūrių sostinės. Taigi ilgiausiai užtrunkame rinkdamiesi sūrius. Mažiausiai pusvalandį ragaujame, tariamės. Galiausiai išeiname nusipirkę dešimt skirtingų sūrių. Ir mūsų vaikai mėgsta sūrį. Anna, būdama vos trejų, paragavo kamambero ir iki šiol jį dievina. Vynas, šampanas, sūris – tai mūsų prancūziškos kultūros dalis. Kaip ir geri kvepalai.
Padavėjai pradeda nešioti desertus – braškių karpačą su citrinų šerbetu, puoštą grakščia raudonųjų serbentų šakele. Maloni ir elegantiška popietė, pagardinta svaiginančiu šampanu, lengvais damų pokalbiais ir gardenijų aromatu. Ir jokio susireikšminimo. Ko gero, tokie ir turėtų būti pietūs pas tikrą aristokratę.