„Jis man nepatinka, nes tada lyg ir esu verčiama jaustis pakylėtai, įsimylėjusi, būti spindinčiomis akimis. O jeigu tokia nesu, tuoj pat pasipila klausimai, kodėl nesidžiaugiu, kodėl vis dar viena. Mane erzina pavasarinis įpareigojimas jaustis laimingai.
Akių spindėjimas nuo metų laiko nepriklauso“, – tikina moteris.
Tikrai – nepriklauso. Jei širdyje gera, galima švytėti iš laimės ir spaudžiant didžiausiems šalčiams. O jeigu jauti tuštumą, tai kaltę lengvai suversi ir bjauriems orams.
Žydrūna įdomi savo paslaptingumu, mintimis, nusiteikimu ir ryžtu keisti savo gyvenimą. Tik pagalvokite: jauna teisininkė, turinti perspektyvų darbą Seime, vieną dieną nusprendžia, jog reikia griebtis verslo. Kas pastūmėjo? Ogi per daug ramus, patogus ir aiškus gyvenimas. Mintis, kad taip ir prabėgs dienos dirbant nuo aštuntos iki penktos valandos, ruošiant vakarienę ir spoksant televizorių.
Pabūgusi tokios ateities teisininkė tapo verslininke. Nėrė į veiklą su gera avantiūros doze – atidarė kepyklą, per savo gyvenimą neiškepusi nei kepalėlio duonos, nei pyrago, nei paprasčiausių bandelių. Dabar jos valdos – sostinės Dominikonų gatvėje esanti jauki kepyklėlė. Apie čia kepamą „ciabatta“, „focaccia“ su alyvuogėmis, morkų pyragą ar burnoje tirpstantį tiramisu mieste jau sklando legendos, nors kepykla veikia vos pusmetį.
Dalykinius kostiumėlius išmainiusi į laisvalaikio aprangą, Žydrūna panaši į studentę iš šalimais esančio Vilniaus universiteto. Šalikas, susuktas ant galvos, megztukas, džinsai, patogūs ilgaauliai. Kelnių kišenės, kaip prisipažįsta moteris, pilnos įvairiausių popieriukų su priminimais, ką reikia nupirkti: obuolių, mielių, morkų...
„Iš Seimo audito komiteto patarėjos tapau tiekėja, – šypsosi Žydrūna. – Kai turi savo verslą, negali būti atsainus, esi jame „nuo... iki“.
Teisingai – nuo... iki. Dar rugsėjį, kai buvo atidaryta kepykla, moteris joje dirbdavo nuo pusės aštuonių ryto iki pusės aštuonių vakaro. Pusę paros darbe: ir buhalteriją tvarkė, ir klientus aptarnavo, ir prekes vežė. Dabar kepyklos darbo valandos išlikusios tos pačios, tačiau Žydrūna jau mažiau plėšosi – su ja kartu dirba dar dešimt žmonių. Nors ir nebestovi pati už prekystalio, maloniausia veiklos dalimi verslininkė laiko bendravimą su klientais.
„Man smagiausia sukiotis parduotuvėje. Bendraudama su klientais sužinau, kas jiems patinka, ko dar tikėtųsi čia rasti. Pasikraunu visai dienai“, – tvirtina Žydrūna.
Užrakinusi kepyklą moteris tik gatvę pereina – ir jau namuose. Išleidusi auklę vakaroja su dvejų metų sūnumi Konstantinu.
– Kai sūnus užmiega, tuomet prasideda jūsų laikas. Ką veikiate?
– Užmiegu dar greičiau negu jis. Kiekvieną vakarą sūnui perskaitau pasaką apie Mikę Pūkuotuką ir einame miegoti. O laikas sau... Jo kol kas neturiu. Štai neseniai nusipirkau teatrologo Audronio Liugos knygą „Laiko sužeistas teatras“. Perskaičiau keletą puslapių – nuostabu! Tačiau kasvakar vietoj jos į rankas imu „Mikę Pūkuotuką“.
– Domitės teatru?
– Vadinu save mėgėja. Jei nebūčiau teisininkė, verslininkė, tikrai būčiau teatro kritikė. Dar nuo studijų laikų užsikrėčiau teatro virusu, stengiuosi nepraleisti nė vieno spektaklio. Nenueinu kelis mėnesius į teatrą ir jaučiu alkį.
Labiausiai pasiilgstu mūsų iškilių režisierių darbų. Tačiau Rimas Tuminas dirba Maskvoje, Eimuntas Nekrošius bastosi po Čilę, Oskaras Koršunovas nenustoja žavėti Vakarų Europos. Amžini klajokliai. Susitikimo su jais esi priverstas laukti mėnesių mėnesius! Štai kas man baisiau už bet kokią krizę. Išvažiuoja ir atrodo, kad nebegrįš, kad juos kas nors pasisavins, – atsidūsta moteris, sekanti teatrų naujienas.
– Kas dar, be teatro, jus atgaivina?
– Susitikimai su nuoširdžiais, gerais žmonėmis. Jau porą metų nežiūriu televizoriaus, neskaitau laikraščių. Geriau tą laiką skiriu pokalbiams su bičiuliais, draugais.
– Ir į klubą pašokti netraukia?
– Ne. Auklė irgi mane spirgina: „Žydrūnyte, aš su Konstantinu pabūsiu, eik ieškoti vyro“. Bet aš tik nusišypsau.
– Jaučiate kaltę, jog per mažai laiko skiriate vaikui, kad nebūnate su juo, kai jam jūsų reikia?
– Ne, nejaučiu. Mano darbo privalumas ir yra tas, kad galiu su Konstantinu būti, kada tik noriu. Man svarbu kokybė, ne kiekybė. Keturios prasmingos bendravimo su vaiku valandos yra geriau nei dvidešimt keturios sukinėjantis aplink puodus, bandant save įtikinti, jog esi ideali mama. Mėginau tokia būti, tačiau nepavyko.
– Kokybė svarbiausia ir darbe? Juk viską kepate tik iš natūralių produktų.
– Toks ir buvo sumanymas. Į šį verslą žiūriu kaip į eksperimentą: ar galima išsilaikyti, vėliau – ir uždirbti kepant duoną ir saldumynus tik iš natūralių produktų – miltų, kiaušinių, sviesto, raugo. Kad ir kas atsitiks verslui, žinau viena – man ramu ir ne gėda žiūrėti klientams į akis, nes jie perka natūralų, šviežią gaminį. Jeigu į duoną prikiščiau kepimo miltelių, papildų, puriklių, standiklių, tai sugriaučiau savo verslo filosofiją. O ji – paprasta: viską kepame tik tą dieną. Vakarykščiais kepiniais randame ką sušelpti.
– Žydrūna, kaip sumanėte atidaryti kepyklą, jei nesate nieko iškepusi?
– Turbūt kiekvienam žmogui ateina metas, kai jis trokšta pabandyti ką nors sukurti. Aš žinau ir įsivaizduoju, kaip turi atrodyti kepinys, visas sudedamąsias dalis susakau, viską išragauju. Ko daugiau reikia? Iš čia viskas, – pabaksnoja sau į smilkinį. – Kodėl kepykla? Man ji – jaukus kasdienės traukos centras. Nei Paryžiaus, nei Romos neįsivaizduočiau be kepyklų, į kurias savaitgaliais miestiečiai suguža netgi šeimomis, pabendrauja, pasidalija naujienomis ir išsiskirsto į namus su maišeliais, pilnais duonos, bandelių. Argi negražu?
Man svarbu ne tik kitokių kepinių nei parduotuvėse pasiūlyti, bet ir pripratinti lietuvius prie gražios europietiškos tradicijos – eiti į kepyklą šviežios duonos.
Todėl Žydrūnai nekilo abejonių, kad geriausia kepti duoną Senamiestyje. Pardavė savo butuką Užupyje – pinigai virto pradiniu įnašu bankui už patalpas. Jas pamačiusi Žydrūna iškart suprato, kad tai – ideali vieta jos sumanymui: dideli langai su metalinėmis langinėmis, grindų plytelės gal poros amžių senumo. Viskas taip, lyg būtum užsukęs į senučiukę kepyklą. Tačiau kaip moteris nustebo, kai jau vėliau sužinojo, kad iš tiesų prieš porą šimtų metų čia buvo kepama duona! Nuojauta neapgavo.
Verslo pradžioje Žydrūna pasikvietė iš Italijos kepėją, kuris du mėnesius kartu su Žydrūna kūrė receptūras, bandė visas miltų rūšis, tobulino skonį, kol duona ėmė panėšėti į tikrą itališką. Paskui dar poros mėnesių italui prireikė, kad išmokytų lietuves dirbti.
– Ar jūsų nebaugina paskolos, kai viena auginate vaiką? Ant jūsų pečių guli tokia atsakomybė!
– Kodėl gyvenime turėčiau atsisakyti rizikos? Pabandžiusi bent jau žinosiu savo galimybes. Kas gali būti blogiausia? Nesėkmės atveju parduočiau patalpas ir toliau gyvenčiau apkerpėjusį gyvenimą: vesčiau Konstantiną į vaikų darželį, pati kur nors dirbčiau teisininke, vakarais ruoščiau valgį. Ir užklimpčiau tokioje rutinoje kokiai dešimčiai metų. Baisu! Toks vaizdas mane nupurto.
Nenoriu trisdešimties jaustis lyg šešiasdešimt penkerių – suvargusi, dejuojanti ir vis atidėliojanti gražesnio gyvenimo viziją. Tokia būtis – tai ramus vandens čiurlenimas, o man reikia vėjo, bangų. Ir kai likimas jų nesukelia, vadinasi, vandenį reikia drumsti pačiai.
Kol nesiėmiau veiklos, maniau, kad iššūkiai turi nukristi natūraliai, vis laukdavau kokio nors prasmingo ženklo, postūmio. Tačiau supratau – viską sukuriame patys, priimdami tam tikrus sprendimus. O laukti palankaus vėjo startui galima ir visą gyvenimą.
Ir dar supratau, kad būti verslininku – tai būti šiek tiek Don Kichotu. Kovoti su įstatymų, su konkurentų statomais malūnais reikia ne tik pasiryžimo, bet ir naivaus tikėjimo, kad viskas bus gerai.
– Manoma, jog dabartinė tikra moteris ir turi būti kovotoja: ryte pirmoji keliasi, vakare paskutinė gulasi. Gal jums priimtinesnė kitokia moteris – nebarstanti savęs visiems, save mylinti?
– Tikra moteris nebijo gyventi pati su savimi. Ji nesistengia niekam įtikti, spinduliuoja savąjį „aš“, kuris susideda iš jos pačios susikurtų taisyklių, atrastų gyvenimo tiesų. Moters žavesys slypi jos savastyje. Tokia asmenybė traukia kitus žmones savo gyvenimo būdu, mąstymo ypatumais. Ir visai nesvarbu, kas ji yra – dailininkė, namų šeimininkė, verslininkė, politikė. Tikra moteris laiminga tokia, kokia yra. Ji puikiai jaučiasi savo susikurtame pasaulėlyje.
– Nesuspaudžia kartais širdies, kad esate jauna ir viena?
– Žinote, nesuspaudžia. Gal aš nebejauna? – šypteli. – Anksčiau, atsimenu, ir dar kaip spūsteldavo. Šešiolikos būdama labai laukiau princo. Tikėjau: kai jis išdygs, mano gyvenimas pasikeis šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu. O dabar žinau – ir tų meilių dar bus, ir simpatijų. Tik štai ar sulauksiu tos didžiosios, vienintelės ir amžinos meilės, nežinau.
– O vaiko tėvas nebuvo didžioji meilė?
– Tik gyvenimo gale galima pasakyti, kas buvo tavo didžioji meilė. Kai esi įsimylėjęs, tai manai, kad tik tau vienam tokie stebuklai dedasi, kad tik tau vienam taip širdis šokinėja krūtinėje ir mintys galvoje sukasi. Tačiau vėliau suvoki, kad esi tik statistinės istorijos dalyvis: kaip ir visi kiti susitikote, įsimylėjote, sakėte gražius žodžius, planavote ateitį, į pasaulį žvelgėte per rožinius akinius.
Tokios meilės, kad dingtų sveikas protas, kad visą mano esybę sudrebintų, tikrai nepatyriau, tačiau norėčiau. Klausimas kitas: kuo tokios meilės baigiasi? Kadangi esu realistė, žinau: kai greta eina pamišimas, kažin ar ta meilė laimingai baigtųsi. Tačiau net ir tai žinodama norėčiau ją patirti.
– O sukurti šeimą?
– Meilė ir šeima – du atskiri dalykai. Netikiu amžina meile su rožine migla ant akių. Migla išsisklaido, meilė baigiasi. O šeima gali nugyventi ir dvidešimt metų. Šeima – tai dviejų žmonių susitarimas.
– Tai šeimoje meilė nebeįmanoma?
– Nežinau, tačiau, kai dvidešimt metų kartu nugyvenusių žmonių paklausi, kas padėjo išsaugoti santuoką, jie atsako: pagarba, pakantumas, vienas kito pažinimas, prisitaikymas. Galbūt tai ir yra sudedamosios meilės dalys, nežinau, bet man atrodo, jog tai paprasčiausias susitarimas. Susitarimas auginti vaikus, tvarkyti bendrą ūkį, planuoti laisvalaikį.
– Gerai, paklausiu atvirkščiai: o meilei šeima būtina?
– Šeima galėtų būti indas meilei šildytis. Tačiau tą jausmą išlaikyti labai sunku. Buitinės smulkmenos greitai užgožia jausmus – nereikia jokių pastangų. Bet kad pro kasdienybės voratinklius sugebėtum išlįsti ir pasidžiaugti gražiais dalykais, jau reikia noro, pastangų ir laiko.
– Už ką save bartumėte ir smerktumėte?
– Savimi pasišlykštėčiau, jei pasielgčiau nedorai, jei nusižengčiau savo principams: nepadėčiau savo draugams, kai turėjau padėti, meluočiau, išduočiau. Neatleisčiau sau, jei elgčiausi kaip negeras žmogus. Žinau: blogos mergaitės gauna viską – pilna tokių pavyzdžių aplinkui, – tačiau aš nesugebu lipti per kitų galvas.
– O norėtumėte sugebėti?
– Ne. Vis tiek būčiau tokia, kokia esu.
– Jei pasiūlyčiau jums iš jūsų nugyventų trisdešimties metų sudėlioti koliažą, tuos metus kaip nors iliustruoti, ką ten išvystume?
– Hm... Visą gyvenimą kažko laukiau – veiksmo, judėjimo, bangų. Ir kai prieš porą metų ėmiau tas bangas kelti, ką nors keisti savo gyvenime, atsirado jausmas – įdomu gyventi. Dabar jau ir kitiems sakau: jei likimas nenukala laimės pasagos, reikia pačiai griebtis kūjo.
Todėl koliažas būtų beveik tuščias – mano prasmingas gyvenimas prasideda tik dabar. Brangiausia per tą trisdešimtmetį – šeima, draugai, tikri žmonės, kuriuos aš myliu, kurie myli mane. Natūralūs, šilti santykiai be vaidybos, be naudos – štai kas yra tikra vertybė. Taigi koliaže būtų išsiilgtos bangos ir man mielų žmonių veidai.
Nesigręžioju į tuos tris dešimtmečius. Man kur kas svarbiau tai, ką darau dabar. Ir gyvenu dabar taip, kad jausčiausi laiminga. Kad galėčiau keliauti, kad sau ir vaikui suteikčiau kitokią gyvenimo kokybę.
Labai norėčiau, sulaukusi šešiasdešimties, stovėti savo kepykloje ir aptarnauti nuolatinius ir naujus klientus. Jei tai pavyktų, savimi labai didžiuočiausi. Kad sugebėjau ne tik ką nors sukurti, bet ir išlaikyti. Padovanoti Vilniui dalelę šilumos, dalelę pastovumo, dalelę svajonių išsipildymo.