Taip ir girdžiu skeptikų balsus: per sunkmetį kurti ir skleisti madą – nepadoru! Bet juk kiekvienas turime savo pasirinkimą – biudžetą, poreikius, pagaliau – vaizduotę.
Čia labai tiktų pacituoti docentę Rūtą Guzevičiūtę („Europos kostiumo tūkstantmetis (X–XX a.)“): „Kostiumas – tai ryškiausia materialinio apvalkalo išraiška, po kuria glūdi žmogaus esmė. Tai ir portatyvinė individualaus naudojimo architektūra, ir žemiškos tuštybės mugės pasireiškimas su visais jos pakilimais ir nuopuoliais, ir pagaliau kostiumas – tai prisipažinimas, o kartais – net išpažintis. Istorinis kostiumas – epochos išpažintis“.
Taigi turėčiau konkrečiai kalbėti apie įvykusią „Mados injekciją“, kritikuoti, analizuoti, girti arba peikti kolekcijų autorius. Tačiau nusprendžiau nekritikuoti. Paliksiu šitą veiklą turtingų moterų liokajui (stilistui?) Mantui Petruškevičiui, stebinančiam savo antifeministinėmis laidomis.
Mano nuomone, lietuvės rengiasi išmoningai ir skoningai, kasmet matau pažangą. Matyt, esu nepataisoma optimistė, todėl net graudžiai stebėdama valkatas, besirausiančius šiukšliadėžėse (pagaliau – ką mes žinome apie šių socialinių, politinių perversmų suluošintus žmonių likimus?), matau labai kruopščiai susikūrusių savo „įvaizdį“ personažų. O ką jau kalbėti apie Vilniaus Gedimino prospekto „vintage“ mados karalienę Rožytę?
Taigi „Mados infekcija 2009“. Buvo malonu dalyvauti šiame mados šurmulyje, susitikti savo gildijos bičiulius, pakalbėti apie tai, kas vyksta mūsų pasaulyje, pakomentuoti kolegų darbus, į kuriuos jie sudėjo, R.Guzevičiūtės žodžiais tariant, savo prisipažinimus ir išpažintis, skirtus mums, dažnai, deja, ciniškiems mados vartotojams.
Per savo gyvavimo istoriją renginys keitėsi – tai diktavo laikas, rinkos dėsniai. Kasmet daugėja kolekcijų, orientuotų į komerciją, bet jaunimas – Jurga Sutkutė, Dainius Bendikas, Benas Staškauskas, Laura Dailidėnienė – pateikė konceptualių alternatyviosios mados eksperimentų, kurie intriguoja ir džiugina publiką savo optimizmu.
Juk tai renginys, kuriame nuotykiai, žaidimas, teatro elementai visada sulaukia publikos palaikymo. Eglė Žiemytė, Diana Paukštytė drąsiai nėrė į sudėtingų konstruktyvinių sprendimų labirintus. Tai efektinga, o ateityje, manau, išsirutulios į tikrą, racionalų profesionalumą.
Per šiuos devynerius „Mados infekcijos“ metus susiformavo ir nuolatinių dalyvių branduolys su savo atpažįstamu veidu Lietuvos mados rinkoje. Tai Sonata Bylaitė, Giedrius Paulauskas, Vitalis Čepkauskas, Egidijaus Sidaro ir Kristinos Kruopienytės duetas, kurių darbuose jaučiama patirtis, drabužio kirpimo išmanymas, grakštus komercinių modelių pateikimas su stilingais šou elementais ar detalėmis, kartu dar paryškinančiomis kolekcijų idėjinę koncepciją.
Suprantama, žinomi ir šio renginio lyderiai – „Mados infekcijos“ elitas. Tai, pirmiausia, visada konceptualumu, naujomis idėjomis intriguojanti S.Straukaitė. Mane žavi Sandros kūrybinis polėkis, elegantiškas lengvumas, švelni specifinė ironija, kuriuos jauti stebėdamas jos kolekcijas. Atrodo, lyg viskas būtų padaryta vienu kartu, nejusti jokių dvasinių ir kūrybinių kančių. Ir tai puiku!
Sveikinu šauniai su nauju prekės ženklu debiutavusią žinomų dizainerių – Seržo Gandžumiano, Gabrielės Januškevičiūtės, Ramunės Strazdaitės, Ievos Ševiakovaitės ir Jolantos Rimkutės – grupę, pasivadinusią „Swan Pharmaceutics“. Jie parodė puikią, stilingą, skoningą komercinę kolekciją, kurioje viskas tobulai atlikta ir elegantiškai pateikta ant podiumo. Tai buvo kaip tyro oro gurkšnis: aiški koncepcija, sudėtingų kirpimų, bet nerėksmingi modeliai, stilingi aksesuarai. Ant podiumo vaikštinėjo rami, neekstravagantiška, bet išskirtinė, savita, savo rafinuota esybe dvelkianti moteris.
Kaip visada ištikimas savo kūrybinei medžiagai – linui – dizaineris Giedrius Šarkauskas. Jis virtuoziškai žaidžia šiuo natūraliu audiniu, kaskart pateikdamas publikai bei gausiam klientų būriui ne tik Lietuvoje, bet ir Niujorke, Tokijuje naujų, žavių formų, paties sukurtų originalių lino faktūrų, netikėtų jų derinių.
Giedriaus drabužių kolekcijos visada konceptualios. Šį kartą jo herojų (-ę) mačiau kaip svajingą, kiek sentimentalų, vienišą, elegantišką personažą, tyliai klajojantį spalvingame Venecijos karnavalo siautulyje.
Netikėtai temperamentinga ir sodrių spalvų šį kartą buvo Jurgitos Januškevičiūtės-Žiugždienės kolekcija. Jos herojė – ryžtinga, drąsi, net karinga. Drabužiai – ryškūs, stilingi, kartais elegantiškai provokuojantys.
Jurgita suvaldo keletą kontrastingų tekstūrų, spalvų, jungdama jas į rafinuotas, intriguojančias drabužio kompozicijas. Ir jai tai nuostabiai sekasi, nes ji – profesionalė, kaskart turinti vis naujų, kruopščiai apmąstytų idėjų, kurių, manau, nekantriai laukia jos ištikimi klientai.
Iš svečių geriausią įspūdį paliko labai meniškos vokietės Annette Kolling kolekcija, kurios audiniai puošti rankomis ir naudojant skaitmeninę techniką pagal pačios dizainerės projektus.
Pirmoji kolekcijos dalis – išraiškinga, tamsi, dramatiška, teatrališka. Antroji – lyg kontrastas: šviesi, optimistinė, lengvų paprastų formų, ryškių spalvų, puošta primenančia koliažą technika. Autorė sako, jog kolekcijos įkvėpimo šaltinis buvo Gustavo Klimto paveikslas „Gyvenimas ir mirtis“, ir tai juntama. Bet šviesa nugalėjo.
Baigdama norėčiau išsakyti savo slaptą svajonę, kuri skambėtų kaip šūkis: „Lietuvos kostiumo dizaineriai, vienykitės!“ Iššifravus jį reikštų: ar ne laikas Lietuvoje organizuoti rimtas, konceptualias sezonines mados savaites, kaip tai įprasta visur, net Latvijoje?
Argi ne puiku būtų vienu kartu pamatyti mados grandų Juozo Statkevičiaus, Vidos Simanavičiūtės ir Aleksandro Pogrebnojaus, Ramunės Piekautaitės kolekcijas, turėti galimybę palyginti jas su kitų dizainerių darbais?
Juk palyginimas – geriausias įvertinimas!
O ką daryti su „Mados infekcija“? Ją palikime jauniems debiutantams, eksperimentatoriams, avangardistams, alternatyviosiosios mados gerbėjams. Tokia ir buvo pirminė šio renginio idėja. Juk jis atsirado kaip alternatyva vykusiam „In Vogue“ festivaliui, kuris tada buvo kritikuojamas dėl elitiškumo.
Turėdami ir mados savaitę, ir „Mados infekciją“, išvengtume maišaties, kuri atsirado, kai festivalio organizatorių karta užaugo, subrendo ir pati tapo mados elitu.
Debiutantai, pasirodydami tokiame kontekste, išlenda kaip yla iš maišo. Jei turėtume mados savaitę, manau, būtų realesnė galimybė pasikviesti mados pramonės įtakingų svečių iš užsienio, integruotis į pasaulinę renginių sistemą ir platesnę mados rinkos geografiją.