Atsakymo į šį klausimą vilnietis Andrius Remiševskis (38 m.) ieškojo daugybę metų. Pagaliau, regis, surado. Ir ėmė pardavinėti. Net ne vieną, o visą puokštę. Nes geras gyvenimas kiekvienam kvepia kitaip. Surasti savąjį galima mėginti jo parfumerijos ir kosmetikos parduotuvėje„Creme de la Creme“.
Šioje parduotuvėje pilna įdomių, keistų kvepalų. Tokių, kokių reklamos niekada niekur neišvysite. „Tai šiek tiek idealistinis projektas, – pripažįsta Andrius, – bet jau turime ištikimų klientų“.
– Ar kvepalų verslas – jūsų užgaida?
– Ko nors užsigeisti gali turtingo vyro žmona. Tai – ne užgaida, tai – verslas.
– Na, ir mediena galėjote prekiauti...
– Radome tuščią nišą ir ją užėmėme.
– Šiam verslui kaip niekam kitam tinka žodis „užuodėm“. Bet atrasti kompanijų „Costume National“, „Comme des Garcons“, „Etat Libre d’Orange“, „Annick Goutal“ kvepalus reikia turėti tam tikrų asmeninių savybių. Juk ir jums pačiam patinka gražiai rengtis, skaniai kvepėti, įdomiai atrodyti.
– Seniai domėjausi tuo, kas turi nors truputį individualumo. Puiku, kad yra daug vietų, kur nuvykęs galiu rasti „McDonald’s“ restoraną ar „Zara“ drabužių. Bet, ačiū Dievui, egzistuoja ir individualumo poreikis. Ir jis vis didėja. Apie tai spręsti galima iš to, kad per pastaruosius dešimt metų Europos didmiesčių garsiuose prekybos centruose „Harrods“, „Harvey Nichols“, „Gallery Lafayette“, „Colette“ kvapams skirtas plotas vis didėja.
Nežinomi vardai, paprastas buteliukas, keistas kvapas – prie viso to mane atviliojo smalsumas. Vis uostydavau tą kitoniškumą ir ką nors įsigydavau. Stebino tai, kad dažnai kvepalų pavadinimas susietas su jų sudėtine dalimi, o mes juk pripratę prie pseudoromantinių pavadinimų.
– Koks buvo pirmasis jūsų kvepiantis pirkinys?
– Dizainerio Helmuto Lango kvapas „Cuiron“ ir „Velvione“. Pastarasis buvo vadinamas revoliucingu, nes sukurtas tik iš muskuso. Panašiu principu sukurtas „Excentric Molecules“ aromatas, kuriame nėra įprastos kvapų piramidės – tik viena cheminė formulė, kuri, patekusi ant odos, pradeda skleisti kvapą.
– Ar jūs, rimtas verslininkas, galėtumėte išrinkti moteriai labiausiai jai tinkamus kvepalus?
– Žodis „verslininkas“ man nepatinka, jį taikyčiau tiems žmonėms, kurie posėdžiauja tarybos valdybose, skraido lėktuvais, turi šimtamilijonines apyvartas ir važinėja „Rolls -Royce“. O išsirinkti kvepalus galėčiau padėti. Dėl lyčių bendravimo ypatumų vyras gali lengviau moteriai įteigti, kurie kvapai jai tiktų. Ar aš, ar mano pardavėjai gali nuvesti trumpesniu keliu iki norimo kvapo.
– Ar jūs iš tų, kurie nepasikvėpinę negali peržengti namų slenksčio?
– Ne. Kvapą reikia mylėti. Jį naudoti – tai malonumas. O jo juk ne visada norisi.
– Eidamas į svečius dovanų nešate kvepalus?
– Taip.
– Kaip juos išrenkate?
– Dauguma mano draugų kuo nors domisi. O tokiems ir norisi padovanoti ką nors įdomaus. Rizikuoju nepataikyti, bet dairausi ko nors išskirtinio. Gal net šokiruojančio. Geriau tegul būna įdomu, per daug ryšku, intensyvu nei banalu. Vis dėlto dažniausiai pataikau.
– Verslą jau daugelį metų plėtojate kartu su draugais Mariumi Radavičiumi ir Ignu Krivicku. Sakoma, kad piniginiai reikalai – pagrindinė priežastis iširti draugystei. Kaip ją puoselėti sekasi jums?
– Mūsų ryšį pavadinčiau partneryste. Ji labiau atlaiko išbandymus nei draugystė, nes pagrįsta bendra nauda. Marius ir Ignas – bičiuliai nuo universiteto laikų.
– Bet jie studijavo ekonomiką, o jūs filosofiją – kaip jus, tokį plevėsą, priėmė į savo draugiją?
– Ne, ne, filosofai – ne plevėsos. Filosofija – griežta disciplina ir joje nėra nė gramo plevėsiškumo, bohemiškumo. Filosofija ir postringavimas prie vyno taurės neturi nieko bendra.
Marius gilinasi į finansinius reikalus, Ignas rūpinasi restoranais, bet ir man viena, ir kita nesvetima. Taigi mes, visi trys bičiuliai, puikiai sutariame – viskas vyksta tripusės naudos principu. Gal net ir gerai, kai žmones sieja ne tik draugystė, simpatijos, bet ir akivaizdi nauda.
– Drąsus prisipažinimas. Dažniausiai apie naudą nutylima.
– Nauda yra labai gerai. Vis aptinku informacijos, kad naudos principu kuriamos šeimos yra tvirtesnės nei pagrįstos seksualine trauka. Naudos elementas kur kas tvaresnis dalykas nei užsiplieskusi ir užgesusi aistra.
– Ar nauda jus sieja ir su jūsų gyvenimo drauge Etme Kuliešiūte?
– Sieja labai daug bendrų dalykų. Etmė – interjero dizainerė, tad proporcijos, žaismas, stilius – tai temos, neišsemiamos visus pastaruosius dešimt metų, kai gyvename kartu.
– Tai kodėl piktybiškai iki šiol jos nevedate?
– Nes manau, kad vedybos turi būti siejamos su vaiko atsiradimu.
– Paprastai pirma būna vedybos, paskui – vaikai.
– Aplink matau tiek skyrybų, kad viliuosi, jog, jei nevesiu, tai ir neišsiskirsiu.
– Ar norite turėti vaikų?
– Taip. Labai. Tikrai.
– Ar Etmė nepyksta, kad jai vis nepasiperšate?
– Ji – karjeros moteris, aš – karjeros vyras, abu siekiame ką nors nuveikti gyvenime. Jau kažką ir nuveikėme, tad tas svarbus momentas jau arti. Aš nebijau vestuvių.
– Kaip jums ta mergina krito į akį ir širdį?
– Pamačiau šokančią diskotekoje tuomečiame „Indigo“ klube. Tai buvo žaibas. Tai buvo žaibas! Tai buvo tas atvejis, kai pamatai žmogų ir supranti, kad negali nesusipažinti.
– Jūsų draugė, spėju, daugiausia dovanotų kvepalų turinti moteris.
– Tikrai taip. Etmė turi daugybę pačių naujausių, įdomiausių kvepalų, nemažai apie juos žino ir gali nuspėti naujausias tendencijas. Man patinka Etmei dovanoti kvepalus, o jai – juos gauti. Ir jos džiaugsmas kas kartą būna vis toks pat.
– Koks jūs buvote ankstyvoje jaunystėje, ką veikėte po studijų Kauno Vytauto Didžiojo universitete – man įdomu atkapstyti, iš kur jumyse vis dėlto yra bohemiškumo?
– Gal iš mamos – ji tekstilės dizainerė. Prosenelis – portretistas. Auklėjamas buvau sunkiai – tėvams nepavyko su manimi susidoroti. O dorotis reikėjo, nes buvau chuliganas. Bet nepiktybinis.
Labai daug skaitydavau – galėdavau enciklopedijas ryti. Rijau ir prancūziškus mamos žurnalus apie namų dekoravimą. Tuose žurnaluose erdvės labai skyrėsi nuo to, ką mačiau mūsų sovietinėje aplinkoje. Gal ji ir ne tokia jau pilka, bet toks spartietiškas paprastumas labai skyrėsi nuo vaizdų prancūziškame žurnale.
Dar didesnį šoką patyriau studijų metais nuvykęs į Švediją. Buvau priblokštas idealios švaros, idealiai nudažytų sienų, idealių kelių. Ir kvapų. Pas mus juk nebuvo kvapų, nes nebuvo produktų.
– Ar tai buvo geresnio gyvenimo kvapas?
– Na, juslinis potyris išties buvo ryškus, mane labai paveikė supratimas, kad egzistuoja geras gyvenimas ir jis pasiekiamas daugeliui toje šalyje.
– To iki soties prisižiūrėjote be tikslo maldamasis kelerius metus po Europą?
– Maliausi, nors tėvai ilgą laiką nerimavo – ką veiksiu, iš ko gyvensiu. Bet negi vyras visą laiką turi tenkinti tėvų lūkesčius ir gyventi pagal jų planą? Jie nori gero, bet sveikas pasipriešinimas reikalingas. Žmogus turi pats užaugti iš savo patirties ir mokytis iš savo klaidų. Visiems patarčiau po mokyklos, studijų kelerius metus pakeliauti po pasaulį.
Na, nevalkatavau kaip hipis po pasaulį – mažais žingsneliais ėjau to link, koks esu ir ką veikiu šiandien. Net negalėčiau pasakyti, kur man labiausiai patiko. Visada traukė ne gamta, o didmiesčiai – ežero pakrantės ir pašlaitės neįdomios. Man įdomus žmonių, o ne gyvūnų gyvenimas. Įdomi daiktinė kultūra – nuo architektūros iki kulinarijos. Bet kas, prie ko prisiliečia žmogaus ranka.
– Tai savaitgalį jums nereikia išvažiuoti į kaimą?
– Man pradeda skaudėti raumenis – apsinuodiju gaiviu oru, – juokiasi Andrius. – Na, dar galiu pabūti sukultūrintoje, paruoštoje vartoti gamtoje su asfaltuotais takeliais, patogumais ir galimybe gauti taurę šalto šampano. Net ne gėda dėl to prisipažinti. Žodžiu, kavinė ir laikraštis didmiestyje geriau nei negyvenama sala.
– Kodėl iš klajonių grįžote į Lietuvą?
– Suvokiau, kad bet kada galiu vėl išvažiuoti. Kad esu laisvas. Tas suvokimas turi savybę vis pranykti, nes jį užgožia kasdieniai rūpesčiai. Visi esame laisvi net žiloje senatvėje keisti gyvenimą iš esmės.
– Tik nesakykite, kad paliktumėte savo sukurtą kvepiančią imperiją.
– Taip, galiu palikti ir tapti picų išnešiotoju Italijoje ar lėktuvo pilotu, jei sveikata nesutrukdytų. Užtenka prisiminti kokį nors sukrėtimą savo gyvenime ir pojūtį, kaip viskas – darbas, pareigos – jo akivaizdoje tampa nereikšminga. Svarbu noras, o jį išgryninti – sunkiausias uždavinys. Mūsų sąmonė susivėlusi nuo įvairiausių „privalau“. Tikras, aiškus noras turi galios, o privalomumai – ne.
– Pardavinėjate kvapus, pats visada atrodote stilingai. Kaip tokiam vyrui sekasi gyventi pas mus, kur įdomiau atrodantis žmogus sukelia abejonių ir dėl jo lytinės orientacijos?
– Mano stilingumas nėra įžūlus – jis subalansuotas ir asketiškas. Nors man svarbu, kaip atrodau, esu gana griežta ir netgi šiurkšti asmenybė. Nes būti griežtą verčia atsakomybė už savo ir kitų žmonių gerovę.
O dėl orientacijos... Tarkim, Italijoje daug stilingų vyrų, bet tai nereiškia, kad visi jie gėjai. Žinoma, yra vyrų, kurie pernelyg egoistiški ir jiems jų „aš“ rūpi labiau nei šalia esanti moteris.
– Tai pirmiau perkama suknelė Etmei, o ne švarkas jums?
– Be abejo.
– Kaip, Andriau, mes visi jums kvepiame?
– Gerai. Lietuva – šalis, kuri mėgsta kvepėti. Iš Baltijos šalių ji numeris 1. Smagu ne tik dėl to, kad žmonės kvėpinasi, bet kad ir kosmetikos produktus naudoja, nes taip galima senti gražiau, kilniau, tauriau. Būdamas vyresnis gali atrodyti jaunatviškai, o to trūksta mūsų vyresniajai kartai.
– Gal dėl to, kad neturi pakankamai pinigų.
– Pinigai reikalingi, bet ne jie lemia, kaip atrodai, kaip jautiesi. Jei esi subrendęs, nereiškia, kad nebegali džiaugtis gyvenimu. Pasigendu vyresnių žmonių, kurie pripildytų restoranus, koncertų sales, gatves, o ne užsidarytų namuose. Gyvenimo pojūčio, vibracijos, intensyvumo, susidomėjimo, akių blizgesio – štai ko dar norėčiau.