Pokalbio metu žodį „likimas“ moteris ištaria ne vieną kartą. O kaip kitaip pavadinti tokį sutapimą: vasario 23 dieną Lina susipažino su tuomet dar būsimu vyru, o po ketverių metų, lygiai tą pačią dieną, jiems gimė duktė Gabrielė.
Susitikimo datą Martirosianai visuomet iškilmingai pamini. Kai prieš porą metų jie šventė dvidešimtąsias pažinties metines, Aramijus padovanojo žmonai romantišką dieną.
„Atsibudau rožių žiedlapiais nubarstytame kambaryje, – pasakoja Lina. – Ant stalo sustatytos mūsų šeimos nuotraukos, pamerkta didžiausia gėlių puokštė, paruoštas butelis šampano. Šiltas jausmas užliejo. Nors vyras dažnai pasako, kad yra dėkingas likimui už tą dieną, kai sutiko mane, išvysti tą jo jausmų patvirtinimą yra ne mažiau svarbu“.
Susipažino pora Žemės ūkio universitete, kuriame abu studijavo. Būtent tą vasario 23-iąją pirmojo kurso būsimoji ekonomistė Lina budėjo universiteto rūbinėje, o Aramijus padavė jai pakabinti savo paltą. Jaunuolis nužvelgė Liną, pasuko auditorijos link, bet po kelių minučių sugrįžo. Persimetė su jam patikusia mergina keliais žodžiais ir iš karto pakvietė į pasimatymą.
O Lina? „Nebuvau išlepinta vaikinų dėmesio, tačiau šito įvykio nesureikšminau. Netgi pažadėjau pasimatymą tvirtai tikėdama, kad neisiu. Pirmas kursas, aštuoniolika metų – kokie dar pasimatymai?! Sutikau tenorėdama, kad vaikinas atstotų. Pasimatyti turėjome sutartą dieną Laisvės alėjoje prie fontanų.
Tačiau, kad ir ką planuotum, likimas įsikiša ir sutvarko viską, kaip jam reikia. Būtent tą dieną (apie pasimatymą visai buvau pamiršusi) grįžtu iš miesto į bendrabutį, išlipu iš autobuso ir pamatau Aramijų, besiruošiantį važiuoti į pasimatymą su manimi. Štai taip ir „papuoliau“. Aišku, sutrikau, nes jis apipylė klausimais: „Kaip čia dabar? Kur tu? Kodėl?“ Taip nuo to „pasimatymo“ autobusų stotelėje ir pradėjome draugauti, vienas kitu domėtis“, – pasakoja Lina.
Išlydėjo jį į armiją. Kai sugrįžo, draugystė tęsėsi. Jaunuoliai buvo apsipykę, net išsiskyrę. Tačiau jų meilės istorija baigėsi vedybomis.
„Aramijus ne kartą man yra sakęs: „Jau pirmąją pažinties dieną galėjau užmauti tau žiedą ant piršto. Kai tave išvydau, kažkas mano širdyje apsivertė. Pajutau, kad būsi mano žmona“. Ar tikrai vyrams taip būna? – stebisi moteris. – Nežinau. Man reikėjo net ketverių metų, kad praregėčiau, kokį žmogų turiu šalia. Jis – mano pirmoji ir paskutinė gyvenimo meilė“.
– Ar laimingai jūsų meilės istorijai turėjo įtakos karštas vyro būdas? Užsispyrimas?
– Aramijus gimė Armėnijoje. Kai jam buvo dveji, jo tėvai išsiskyrė ir su motina lietuve jis grįžo į Lietuvą. Aramijus turi armėniško kraujo, tačiau nėra karštakošis. Jis ryžtingas, sugebantis siekti tikslo, atkaklus, bet neįkyrus. Ir palepinti moka. Tą banalų, tačiau mielą žodį „myliu“ girdžiu iš vyro kasdien. Ir švenčių surengia. Nedažnai, porą kartų per metus, bet tai būna tikrai įsimintinos akimirkos.
– Nelabai patikėsiu, kad santykiai per tuos porą dešimtmečių klostėsi sklandžiai.
– Žinoma, kad ne! Visko buvo – ir liūdnų, ir linksmų dienų. Ir dabar kartais pasikivirčijame, pasibarame, tik po to sunkiai galime įvardyti priežastį, dėl ko, – šypteli moteris. – Juk žmonės dažniausiai pykstasi dėl smulkmenų.
– O kuris eina taikytis?
– Alyvmedžio šakelę pirmas tiesia tas, kuris jaučiasi labiau prisidirbęs, kaltesnis dėl kilusio ginčo. Tačiau net ginču to nevadinčiau. Tiesiog nesusikalbėjimu, pasikarščiavimu, nesusipratimu. Dažnai vyras pasako: „Nežinau, kodėl taip piestu stojau. Kvailas buvau“. Man irgi nesunku prisipažinti, kad buvau neteisi.
– Šeimoje dažniausiai emocinio lauko kūrėjos, tarpininkės tarp visų šeimos narių vaidmuo tenka moteriai. Ar jūs esate ta, kuri nuveda gijas tarp vyro, dukterų?
– Taip. Man gerai, kai ir mano mylimiems žmonėms gerai. Aš tarsi laistytuvas: tas gėlytes palaistau, aną kampelį apibėgu, ir jau širdyje ramu. Esu šeimos žmogus. Jei matau, kad vyro ar dukterų nuotaikos apniukusios, skubu glaistyti kampų. Laikausi tylios taktikos: nelendu įkyriai, pamažu išpešu, kas nutiko. Tikrai nespraudžiu į kampą ir neterorizuoju: „Matau, kad nekaip jautiesi. Pasipasakok, ir tau palengvės“. Tiesiog būdama šalia, darydama įprastinius darbus, bendraudama parodau, kad man dukterys ir vyras rūpi. O jei norės pasipasakoti, visada išklausysiu.
Tos trys keturios valandos po darbo su artimaisiais yra nuostabus laikas. Visi pasikalbame apie dienos problemas, pamėginame jas išspręsti, pasidalijame įspūdžiais, naujienomis, aptariame planus. Regis, nieko ypatinga, normalus šeimos gyvenimas, tačiau man tai – tikra jaukumo ir šilumos oazė. Dideli stebuklai slypi mažuose dalykuose. Dažnai namuose skamba tyli muzika, dega žvakės. Kūčių vakarą visada kepu keksą su riešutais, gausiai aplietą šokoladu. Valgome jį tik Kalėdų rytą. Nežinau, kas turėtų atsitikti, kad sulaužytume šią tradiciją.
– Daug ką darote dėl namiškių. Kaip jie jums padeda, kai būnate prastos nuotaikos, pikta?
– Aš niekada nebūnu pikta.
– Kaip jums tai pavyksta?!
– Nežinau. Niekas manęs neerzina, pykti irgi nemoku. Net nežinau, ką reiškia posakis „išlipo iš lovos ne ta koja“.
– Sunku patikėti, kad niekas jūsų neerzina. Gal jūs – nelietuvė?
– Pati tikriausia – iš Mosėdžio. Nežinau, ką jums atsakyti. Tarkim, vakare apsipykstame su vyru, tačiau ryte pasibučiuojame, atsisveikiname, išeiname į darbus, ir ta slogi nuotaika pamažu traukiasi. Juk darbe neskelbsiu visiems, kad apsipykau su vyru. Dirbu, bendrauju su kolegomis ir, nepraėjus nė pusdieniui, sulaukiu vyro skambučio ir kvietimo pietų, – šypteli. – Taip ir susitaikome. Mes tikrai nesame emocinių bangų kėlėjai. Gana ramiai gyvename.
– Jei su kolegomis asmeniškumais nesidalijate, gal kokiai draugei pasiguodžiate?
– Draugių neturiu. Bendraujame šeimomis, tad ir draugai bendri. Mano draugės – mano dukterys. Su jomis nueinu į kavinę, pasėdime, pasikalbame.
– Bet su jomis apie santykius su vyru nesikalbėsite.
– Aš su niekuo nesikalbėsiu. Niekam niekada nesu pasakojusi apie savo šeimos gyvenimą. Šeimos apatinių viešai neskalbiu. Nejaučiu tam jokio poreikio. Kai gerai – pasidžiaugiu, kai blogai – tyliu. O kokioje šeimoje viskas sklandžiai vyksta? Toks ir yra gyvenimas – su švelniais pabangavimais. Priimu jį natūraliai, tų virpesių visiškai nesureikšmindama.
– Kas jums yra moteriškumas?
– Dažnai jis suvokiamas labai paviršutiniškai: seksualūs drabužiai, aukštakulniai, sugebėjimas flirtuoti, ruošti valgį, būti švelniai, maloniai ir nuolankiai. Bet moteris gali būti gerbiama, reikli, siekianti tikslo savo srities profesionalė. Ir tai nereiškia, kad ji bus nemoteriška. Man moteriškumas – tai pačios moters požiūris į save ir kitus.
– Jeigu jums šeima svarbi, ko dėl jos galėtumėte atsisakyti?
– Tvirtai žinau, jog dėl šeimos paaukočiau karjerą, tačiau visiškai užsidaryti tarp keturių sienų nenorėčiau. Pametinukes dukteris auginau ketverius metus, taigi žinau, ką tai reiškia. Man reikia mėgstamos veiklos, savirealizacijos ne tik prie puodų.
Kai Lina stojo į universitetą, dievagojosi, kad niekada nebus verdanti kavą sekretorė („nemoku būti nuolanki“), buhalterė („monotoniška veikla“) ir valytoja („gaila tų žmonių“). O taip susiklostė aplinkybės, kad jos pirmasis darbas buvo buhalterės! Tai tik patvirtina mėgstamą Linos posakį: niekada nesakyk niekada.
Kai užsigeidė kūrybiškesnės ir platesnės veiklos, moteris susirado finansų analitikės darbą bendrovėje „Topo centras“.
– Tai ar randate to kūrybiškumo analizuodama skaičius?
– Užtektinai! Tai kasdienis kruopštus darbas. Analizuoji situaciją, prognozuoji, kas būtų, jeigu būtų, siūlai, kaip tą situaciją būtų galima pagerinti. Reikia sugebėti skaičius suvaldyti ir pasiūlyti patį geriausią variantą: kur įmanoma sutaupyti, kaip padidinti įplaukas.
Aš ir savo studentams (Lietuvos žemės ūkio universitete Lina skaito paskaitas apie finansus. – Red.) sakau: „Dabar skaitysime balansą“. Ne tik skaičiuosime, bet ir skaitysime. Analizuojame, kaip ir iš kur tie skaičiai atsirado, tačiau labiausiai gilinamės į tai, ką reiškia jų pokyčiai, ką jie sako apie įmonės finansinę būklę. Juk skaičiai kalba.
– Man net nekyla abejonių, kieno rankose yra šeimos finansai.
– Taip, ši sritis patikėta man. Nors vyras irgi baigęs ekonomiką, jis labiau linkęs į verslą. Aramijus – puikus derybininkas, organizatorius, vadovas. O aš mėgstu tikslumą, aiškumą, konkretumą.
– Ar būdama šeimos finansų ministrė atsiriekiate gerą dalį?
– Nesu iš tų moterų, kurios sau daug reikalauja. Man užtenka ir to, ką turiu. O jeigu vyras nori ką nors padovanoti, žino, jog labiausiai apsidžiaugsiu masažu ar kelialapiu į Druskininkų sanatoriją. Juk drabužėlį ar kvepalų galiu pati nusipirkti, o štai laiko kartu su vyru – ne. Todėl dažniausiai lepinamės kartu.
Lina žino, ką reiškia retai matyti vyrą. Galima sakyti, moteris beveik viena augino dukteris, kol šios pradėjo lankyti mokyklą. Mat Aramijus visą tą ankstyvąjį nepriklausomos Lietuvos laikotarpį duoną šeimai uždirbdavo sėdėdamas prie vairo. Vokietija, Olandija, Lenkija, Rusija... Iš ten gabeno automobilius parduoti.
„Ne tik man, bet ir vyrui buvo sunku. Juk jis nematė pirmųjų dukterų žingsnių, negirdėjo pirmųjų žodžių. Tačiau kito pasirinkimo nebuvo. Abu žinojome, kad reikia išlaikyti padidėjusią šeimą, klotis pagrindą po kojomis. Gyvenome studentų bendrabutyje, abiejų mamos buvo toli: viena Šilutėje, kita – Mosėdyje. Iš kur ta pagalba? Vertėmės kaip sugebėjome: aš auginau dukteris, vyras rūpinosi materialine gerove. Skursti niekada neteko, bet tos gerovės kainą žinome tik mudu su vyru.
Tą laikotarpį prisimename su kuo didžiausia pagarba praeičiai. Toks gyvenimo būdas mums leido pasitikrinti, kiek mes reiškiame vienas kitam, kiek mums rūpi šeima, pamatyti, ar sugebame susikurti romantikos kasdienybėje.
Labiausiai įstrigo vienas Kūčių vakaras. Sėdėjau su mergaitėmis prie vaišių stalo, laikrodžio rodyklės suko ratus, o vyras vis nesirodė. Mobiliųjų telefonų nebuvo, susiskambinti negalėjome. Vilties sulaukti vyro visai nebeturėjau. Pavalgėme su dukterimis kūčiukų, susiruošėme miegoti, kai į duris pabeldė tėtis. Buvo tikras stebuklas. Visi verkėme“, – prisimena L.Martirosianienė.
Gal tos ilgos nesimatymo savaitės subrandino abu taip, kad dabar vienas kitam neturi priekaištų dėl pomėgių. Aramijus dažnai susiruošia į medžioklę, Lina beveik dešimt metų lanko vandens aerobiką. Tačiau moteris prisipažįsta, jog labiausiai jai patinka būti namuose.
„Aš gi esu Vėžys, naminis ir šeimyniškas Zodiako ženklas. Po darbo dažnai sprendžiu galvosūkį: į baseiną ar namo? Dažniau nugali namų trauka“, – prisipažįsta Lina.
– Kiek žinau, Gabrielės laimėtas gražiausios Lietuvos merginos titulas kainavo jūsų šeimai nervų ir neramių dienų – ji prisiskaitė bjaurių komentarų internete... Kaip jai padėjote susitvarkyti su emocijomis?
– Kokios nors išskirtinės pagalbos dukrai net nereikėjo. Ji protinga ir savarankiška mergina. Pati gana greitai suprato, jog tai kalba žmonių pavydas. Kaip rašantieji gali jausti neapykantą žmogui, kurio niekada nebuvo sutikę, su kuriuo niekada nekalbėjo, netgi nepažįsta?
– Gabrielei teko anksti išlaikyti viešumo egzaminą. Galbūt nereikėjo leisti dalyvauti konkurse?
– Nesigailiu, jog Gabrielė dalyvavo konkurse, netgi skatinčiau dalyvauti ir kituose panašiuose renginiuose. Jai dar tik aštuoniolika, o ji jau aplankė Japoniją, Tailandą, Afriką. Tolimose šalyse sutiko, kaip pati sako, be galo daug nuoširdžių ir gerų žmonių. Žaviuosi Gabrielės sugebėjimu bendrauti, drąsa bei savarankiškumu.
– Ar nepristigo tuo metu dėmesio kitai dukrai Gretai? Juk ji buvo likusi nuošalyje. Ar nepavydi seseriai?
– Galbūt ruošiantis konkursui ir teko daugiau laiko (bet ne dėmesio) skirti Gabrielei, tačiau vėliau šeimos gyvenimas grįžo į savo vėžes. Greta labai nuoširdžiai džiaugiasi sesers laimėjimais. Nors draugai sako, kad jos panašios lyg dvynės, mums jos – visiškai skirtingos asmenybės. Gabrielė visada labiau domėjosi ir lankė įvairias šokių studijas, o Gretos didžiausias pomėgis – krepšinis.
– Ar liko suknelių Gabrielės spintoje po konkursų „Mis Lietuva“, „Mis pasaulis“? Kaip finansininkė, greičiausiai esate suskaičiavusi, kiek jūsų šeimai kainavo dukterį parengti konkursams.
– Žinoma, liko. Tačiau, kaip finansininkė, šį kartą dirbau blogai – neskaičiavau išlaidų, – Lina šypteli. – Esame labai dėkingi tiems, kurie mums padėjo ir suprato, jog atstovavimas šaliai – tai ne vienos Gabrielės ar mūsų šeimos reikalas. Labiausiai troškome, jog duktė tarp visų pasaulio šalių merginų jaustųsi gerai. Manau, mums tai pavyko. O pinigai? Jie uždirbami.
– Ką duktė jums pasakojo po konkursų? Kas jai buvo sunkiausia? Dėl ko jūs pati labiausiai nerimavote?
– Blogų atsiliepimų iš Gabrielės negirdėjome. Be abejo, buvo jai ir sunkių minučių, ir nuovargis kankindavo, tačiau, jeigu žmogus ko nors siekia, viskas yra įmanoma. Išleisdama dukterį į konkursą Afrikoje labiausiai nerimavau dėl pačios kelionės. Kadangi keliauti jai teko vienai, jaudinausi, kol gavau pirmąją jos žinutę, kad viskas gerai.
– O pati ar dalyvautumėte, tarkim, Kauno ponios rinkimuose?
– Ne. Bet juk vienas mano mėgstamų posakių – niekada nesakyk niekada, – nusijuokia Lina.