Savo patirties kokteilį ši jauna moteris susiplakė iš visko po truputį. Jo skonis – specifinis, nes viskas Erikos gyvenime truputį neįprasta. Doktorantūros studijas ji iškeitė į motinystę. Jos grožio salone nedaromos šukuosenos ir manikiūras – jauninamasi nanorūku ir japoniškais produktais su placenta. Galerijoje parduodamas ne visiems suprantamas belgiškos mados avangardas. Pastaruosius porą metų jos sūnus augina senelis, Erikos tėvas.
– Erika, kodėl dešimtmetis Justinas ir vienuolikmetis Tautvydas nepersikrausto iš Alytaus į Vilnių pas jus?
– Tik iš pirmo žvilgsnio ši situacija gali atrodyti šiurpiai, bet mes nesimatome vos keletą dienų. Pirmadienį nuvežu sūnus į mokyklą, paskui lekiu į darbą Vilniuje, o nuo ketvirtadienio mes jau planuojame, kaip kartu leisime savaitgalį. Alytuje jais rūpinasi mano tėtis, teta, namų šeimininkė – visas tas šiltas ir gražus kolektyvas, kuriame užaugome ir mes su seserimi Živile.
Man likimas dovanojo tobulą tėtį. Apie tai anksčiau net nesusimąstydavau, nes jo ir nematydavau per darbus. Nepamenu jo sėdinčio su mumis prie židinio ir skaitančio pasaką. Tik žinojau, kad jį turiu. Gal todėl dabar viskas taip susiklostė, kad tėtis atiduoda skolą man per mano vaikus. Dabar, kai jau verslas daugmaž sustyguotas, planuojame pagaliau apsigyventi kartu, nors mano tėvai net nenori liesti tos temos.
O taip nutiko todėl, kad mano gyvenime viskas vyksta periodais.
Vaikystėje intensyviai sportavau, mokslai nerūpėjo. Į juos kibau, kai tėvai pasakė: „Užteks žaisti“. Tėvų autoritetas – didelis, liepė – darau. Iki tol net pamokų neruošusi taip kibau į mokslus, kad net aukso medalio aplinkiniai pradėjo tikėtis.
Po vidurinės nebuvo abejonių, kad važiuosiu mokytis į Vilnių. Nes tėvai mums nuo mažens su džiaugsmu pasakodavo apie studijų laikus sostinėje. Pasirinkau tarptautinę ekonomiką Vilniaus universitete. Turėjau tiek kūrybinės energijos, kad, nors pažymiai nebuvo patys geriausi, buvau kalbinama stoti į doktorantūrą, likti dirbti Tarptautinės ekonomikos katedroje ir dėstyti studentams.
Energijos man užteko viskam. Būdama trečiakursė sugalvojau dalyvauti „Mis Lietuva“ rinkimuose. Titulo nepelniau, bet dėmesio sulaukiau apsčiai. Ateinu po rinkimų į universitetą, o dėstytojas klausia: „Na, tai ką pasakysi?“ „Na, esu beveik gražiausia Lietuvos mergina!“ – kvatoja prisiminusi Erika. – Stropuolė nebuvau, todėl bendrakursiai nustebo, kai susiradau darbą: „Tu? Susiradai darbą?!“ Ir dar kokį!
Viena garsi tarptautinė kompanija iš kelių šimtų pretendentų trijose Baltijos šalyse pasirinko būtent mane. Nuėjau į pokalbį ir išdrožiau, kad pažįstu tiek gatvės gyvenimą, tiek turgų, biurokratinį pasaulį, esu drąsus, gražus ir sumanus žmogus. (Erika vėl juokiasi iš savo jaunatviškos drąsos.)
Studijas ji baigė laukdamasi pirmagimio. Praėjus metams skambina dėstytoja iš universiteto, kviečia ruoštis doktorantūrai, disciplinas pasirinkti. Bet Erika laukiasi antrojo!
„Visiems buvo šokas – manė, kad kopsiu karjeros laiptais, o aš penkeriems metams užsidariau namuose. Visiškai atsiribojau nuo išorinio pasaulio. Rytą išlydžiu vyrą į darbą ir pasineriu į rūpesčius su vaikais. Mat jeigu mano vaikai miega – tai tik pušyne, jei valgo – tai tik ekologišką maistą. Buvo nelengva, bet tuo metu perskaičiau krūvą knygų, pamačiau daug spektaklių. Štai taip prasidėjo mano kitas gyvenimo periodas.
– O dar vėliau – kitas. Kai išsiskyrėte su savo vyru.
– Nemalonus gyvenimo etapas... – nutęsia Erika ir kurį laiką tyli. – Asmenybės keičiasi. Mudu priėjome tokią ribą, kai teko spręsti – gyvename kartu ar atskirai. Nusprendžiau, kad vienai vaikus man bus lengviau auginti Alytuje pas tėvus.
Dėl darbo galvos sukti nereikėjo. Tėtis – bendrovės „Alita“ akcininkas, tad įsidarbinau pirkimo skyriuje vyriausiąja vadybininke. Ir esu labai už tai dėkinga, nes turėjau puikią praktiką. Po poros metų tėčiui pasakiau: „Viskas, mano sparnai jau užaugo, ir po tavaisiais man ankšta“.
Vilniuje įsteigėme kosmetikos produktų parduotuvę, mezgėme ryšius su Japonija, paskui statėme grožio namus – darbai taip įsuko, kad vaikai ir užsibuvo pas tėvus.
– Kodėl kūrėte būtent grožio verslą?
– Mūsų šeima – klanas, tėvų autoritetas – nenuginčijamas. Mama kuria grožio verslą, vadinasi, ir mes su seserimi kuriame grožio verslą. Natūraliai, nejučia.
Iš mamos, matyt, perėmiau tvirtą tikėjimą tuo, ką darau. Juk ji pirmoji Alytuje tapo kosmetologe. Kaip visi stebėjosi – diplomuota vaikų gydytoja panoro veidukus gražinti! Žemas lygis... O mama pamažu griebėsi naujų mokslų, seminarų ir kursų, kapstėsi vis aukščiau, paskui ją – ir mes su seserimi.
– Tai kuri iš jūsų trijulės yra „Beža“ imperijos vadas?
– Mama. Šiandien ji nuo veiklos atitolusi, bet kai kartais jos paklausiu patarimo, gaunu genialų atsakymą. Žaviuosi jos unikalumu. Nors galėtų ramiai sėdėti namuose Alytuje, ji beveik kasdien atvažiuoja į Vilnių. Mat mokosi tapyti ant šilko, japonų kalbos, groti gitara. Per šeimos namo statybą ji neteko dalies kairės rankos pirštų. Bet ji susirado mokytoją, kuris ją vis tiek pasiryžo išmokyti groti gitara.
– Negi niekada nekirbėjo abejonė, kad gal ne tuo keliu einate?
– Man verslas – sportas, azartas. Nors dirbu grožio sferoje, negaliu pasakyti, kad tai jauku, moteriška, miela. Nėra lengva. Anksčiau, būdavo, net galvos nespėju išsiplauti ir panagių išsivalyti – vis lekiu.
Per tą laiką po skyrybų pateikiau sau daug klausimų. Ir radau atsakymą: kad ir ką pasirinktum, kokiu keliu eitum, svarbiausia, kad būtų vidinė ramybė. Jei ji yra – vadinasi, viskas gerai.
– Atidariusi mados namus „Beža galerija“, ko gero, nebegalite sakyti, kad neturite kuo apsirengti?
– Taip! Išsigydžiau nuo tos ligos. Anksčiau spintos būdavo prikimštos, bet neturėdavau kuo apsirengti, o dabar užtenka vienerių kelnių, palaidinės ir poros batų. Išmokau atsirinkti. Žaviuosi dizainerės Ann Demeulemeester kūryba – dėl to net jodinėti išmokau. Juk ji kuria lieknos jojikės moters įvaizdį, – juokiasi Erika, – o aš į viską turiu įsigyventi.
Pavyzdžiui, iš japonų išmokau nesakyti „ne“. Iš pradžių buvo keista ir pikta, bet paskui perpratau, kad tai nuostabus bendravimo metodas. Jei nebūčiau iš japonų išmokusi nuolankumo, belgų dizainerių niekaip į Vilnių nebūčiau atsiviliojusi. Jie arogantiški, jiems atrodo, kad tik jų mada valdo pasaulį. Jei ne jų mada – nuogi būtume. Švelniai, subtiliai, nuolankiai – ir aš juos prisijaukinau.
– Teko nusižeminti?
– O ką – nusižeminti gali tik stiprūs, silpni – ne, nes puikybės pilni. Norėjau belgų, nes jie nesaldūs, nenuglaistyti. To nėra ir mūsų grožio namuose – juose nekuriamas makiažas, šukuosenos. Čia moteris turi tapti jaunesnė, ir taškas. Visuomet žaviuosi vyresnėmis moterimis – jų išmintimi ir rafinuotumu. Vienintelis jų trūkumas – kad galbūt prasčiau atrodo. Bet tai galima ištaisyti. O tada joms lygių nėra.
– Paprastai moterys neigiamai nusiteikusios kitų moterų atžvilgiu.
– Tai silpnų moterų požiūris. Noriu, kad moteris būtų laisva, kūrybinga. Kai užsikuria, ji turi tokių galių – atlaiko karus ir blokadas!
– Tik neatlaiko neištikimybės.
– Nesiginčysiu, kad tai neskaudina. Bet patiko vienos bičiulės sprendimas tokioje situacijoje. Kai vyras susiruošė palikti ją su pradėtomis statybomis ir trimis vaikais dėl jaunesnės, ji išdrožė, kad keliautų, nes kam jai toks asilas reikalingas. Per porą mėnesių vyriškis prablaivėjo ir niekur neišėjo. Ji nesiėmė jokių gudravimų, kaip išlaikyti vyrą.
Aš to nepatyriau, bet taip pat esu nusistačiusi prieš pinkles. Tarakonai veisiasi tik patamsiuose. Ten, kur pilna saulės šviesos, niekada nebus voratinklių. Žaisti nešvariai? Nesėkmingas sandėris negali būti naudingas abiem. Ir pavyksta jis tik vieną kartą.
– O kodėl baigėsi jūsų šeimos gyvenimas?
– Turėjau nepaprastai protingą ir gražų vyrą. Draugės sakydavo: „Erika, tavo vyras panašus į Tomą Cruisą“. Mes nesibardavome. O kodėl nusprendžiau skirtis, vienareikšmiškai atsakyti negaliu. Kažkoks norų neapibrėžtumas. Toks jaunatviškas įkarštis: aaa!.. noriu skirtis! Bėgam, lekiam! Gesinam laužus! O kodėl, kur, kam? Gal man serialai įtaką padarė? – pasišaipo Erika. – Atėjo momentas, kai tapo tuščia. Šiandienos akimis žiūrint – na, ir kas! Nėra aistros, bet gali kartu namus statyti, vaikus auginti, kurti verslą ir negalvoti, kad tarp mūsų kažko nėra, čia kažkas ne taip. Tie kunkuliavimai – tikra nesąmonė. Aistra liepsnoja tik trumpą laiką. Džiaugiuosi, kad šiandien mano buvęs vyras, spėju, turi laimingą šeimą.
– Išeina taip, kad iš tuščio įgeidžio viską sugriovėte?
– Niekada nieko nevyksta šiaip sau. Gal per jauni buvome? Tačiau taip, kaip yra šiandien, vis tiek yra geriau. Tokia laiminga, kokia esu šiandien, nebuvau nė su vienu vyru, vadinasi, viskas gerai.
– Ar vyrams skirsite atskirą savo gyvenimo periodą?
– Norėčiau skirti. Vyrų dėmesio man netrūksta. Norėčiau, kad jo netrūktų ir ateityje. Tikrai nemanau, kad vyrai – tai erkės, nuo kurių reikia skiepytis, – juokiasi Erika.
– Galbūt artimam žmogui atsirasti trukdo tavo vaikai?
– Kai moteris augina mažus vaikus, didelė laimė, jei sutinka vyrą, norintį į tai pasinerti. Aš išties gyvenu savo berniukais. Net kai užsimegzdavo kokie nors santykiai su vyriškiu, nežiūrėdavau į tai rimtai, nes jaučiu prieš sūnus atsakomybę. Rimti santykiai reikštų atitrūkimą nuo vaikų. Bent jau tam tikrą laiką.
– Ar tuo nedangstoma kokia nors kita priežastis?
– Problema yra ir laiko stygius. Dirbu iki devintos vakaro, kol uždarome grožio namus. Tačiau tenka užsibūti ir ilgiau. Pavyzdžiui, verslininkė darbą baigia tik apie aštuntą, bet nori procedūros, kuri trunka tris valandas. Kita išskrenda ilsėtis ir tik dešimtą vakaro prisimena bebaigianti mėgstamą kremą. O dar daugiau ar mažiau garsios žvaigždės, kurios, net ir labai norėdamos, negali tiksliai suplanuoti savo laiko. Tad, pavyzdžiui, „Misis pasaulis 2008“ Nataliją Šmarenkovą, žinomą Kamaliyos slapyvardžiu, irgi aptarnaujame beveik naktį.
Be to, būtent vakare dėl laiko skirtumo prasideda bendravimas su japonais internetu. Dar jodinėju, žaidžiu tenisą, mokausi jėgos aitvarą valdyti, domiuosi origamio menu. O vos atsilaisvinu, sėdu į mašiną ir dumiu į Alytų pas vaikus.
– Ką dėl jūsų vienišumo sako sūnūs?
– „Mama, kada tu susirasi draugą?“ „Ko eini į tuos vakarėlius, jei nesusirandi nė vieno draugo?“ Kai jie erzindami manęs klausia, koks draugo vardas, atsakau – Petras. Kitą kartą – Antanas. „Na, kodėl tavo draugų vardai tokie kaimiški?“ – stebisi jie. Nežinau, kaip būtų, jei tas draugas išties atsirastų. Mes taip pripratę prie savo ritmo... Štai šį savaitgalį buvome trise Palangoje. Man absoliučiai nieko netrūko! Net baisu...
Gal iš sportavimo laikų man liko svarbi komanda. Mes su vaikais esame komanda. Jei priimtume dar vieną narį, tai tik vertą būti komandoje. Nesuprantu moterų, kurios bet kokia kaina nori, kad tik tas vyras būtų.
– Kodėl moterys vis dėlto nesusiranda to savo vienintelio?
– Nes nežino, ko nori. Jos nori visų. Mano krikštatėvis, garbus akademikas, sako: jei moteris nesuranda vyro trijų šimtų kilometrų spinduliu – Lietuvoje – tai nieko nuostabaus. Bet jei neranda per 3000 kilometrų, per visą Europą, tai jai tikrai kažkas negerai. O aš sakyčiau: moterie, nusiramink ir rasi atsakymą, ko tikrai nori. Kaip gali nerasti vyro? Vadinasi, nori ir žalio, ir mėlyno, ir balto, ir geltono – visokių.
– O jūs kokio norite?
– Protingo. Mane vyras gali pavergti protu, o ne bolidu ar sąskaita banke. Neprotingą vyrą antrą dieną keptuve užmuščiau. O mano keptuvės tvirtos... Turiu daug puikių draugų, kurie kasdien man dovanoja ką nors gražaus – gerą žodį, šiltą pašnekesį, juoką. Bijau tai prarasti. Net jei tektų tai keisti į mylimą vyrą, kažin ar sutikčiau. Jausčiausi nesaugi, lyg be stuburo.
– Ar teko per tuos laisvos moters metus verkti dėl nenusisekusių santykių?
– Visko buvo. Vis puldavau ieškoti atsakymo – kodėl taip, kur klaida? Skaitydavau knygas. Bet... Kaip tik nauji santykiai, taip reikia naujos knygos, naujų mokslinių tyrimų ir net naujos horoskopų programos! – tarsi pasiduodama iškelia rankas Erika. – Jei bandai naudotis svetima patirtimi, nes „štai kaip nutiko Onai ir Petrui“, tai tik pagalius į ratus kiši. Reikia leisti upei tekėti, o ne užtvankas statyti.
– Ar ne savo puikių tėvų dėka šiandien jaučiatės saugiai ir gerai?
– Tikrai taip. Esu dėkinga Dievui, kad jis nusprendė, jog turiu gimti toje šeimoje.
– Ar nebūtų smagiau pasakyti, kad viską pasiekėte savo jėgomis?
– Na, neteko man karvių melžti ir žąsų ganyti... Mano tėvas daug nešneka, bet yra begalinio saugumo garantas.
Visada žinojau, kad galiu saugiai žaisti žaidimą, kuris vadinasi „grožio namai“ – taip tėtis mūsų verslą vadindavo. Ir pajuokaudavo, kad jam būtų pigiau, jei nedirbtume.
Pradžia išties buvo nuostolinga. Ačiū, kad jis ištvėrė tą laikotarpį, kai mes įgavome ambicijų, kad turime laimėti, turime užsidirbti. Dabar mudu jau susėdame prie stalo, išsitraukiame popierius ir, jei nesikalbame kaip lygus su lygiu, tai bent jau verda diskusija.
Mes su seserimi Živile esame mylimos tėvų dukterys. Aš visada galiu išsiverkti tėčiui ir mamai ant peties. Žinau, kad turiu namus, į kuriuos visada galiu grįžti. Žmogui svarbu vien žinoti, kad tai turi.