„Antrąkart lydžiu vyrą jo dalykinėje kelionėje – paprastai jis mane visur lydėdavo“, – šelmiškai palenkia galvą ir nusišypso fotografui gruzinų primabalerina Nina Ananiašvili (46 m.).
Akivaizdu, kad dėmesys ir fotoaparatų blykstės jai yra įprastas dalykas, užtat prie naujo oficialaus vaidmens jai dar teks pratintis.
Ponia Nina yra Gruzijos užsienio reikalų ministro Grigolo Vašadzės, neseniai viešėjusio Lietuvoje, žmona.
– Pastebėjau, kad lengvai bendraujate su aplinkiniais, nes gruzinai iš prigimties draugiški?
– Na, apie visus negaliu kalbėti, bet yra toks posakis, kad blogas gruzinas ilgai negyvena. Negaliu ilgai būti prastos nuotaikos – tada labai kankinuosi. Nors kaip Valstybinio Gruzijos baleto teatro vadovei man dažnai tenka ir pasiginčyti, ir pasipykti. Mes, gruzinai, mėgstame dainuoti, šokti, džiaugtis gyvenimu. Net jei neturime nieko, be laimės gyventi negalime.
– Kai jus fotografavo, sakėte, kad turite ir japonų kraujo. Ar tikrai?
– Pajuokavau, nes labai myliu Japoniją. Ten mane irgi myli. Į Japoniją dažnai važiuoju šokti. Kai ten prašau praeivių mane nufotografuoti, jie visada klausia, ar kartais neturiu japonų protėvių.
– Vis dar šokate?
– Taip. Kai sugrįšiu į Tbilisį, bus labdaringas spektaklis, kuriame pasirodysiu. Su Gruzijos prezidento žmona Sandra Roelofs kuriame paramos fondą moterims, norime jas apsaugoti nuo krūties vėžio. Gruzijoje tai yra didelė problema.
– Jei prakalbome apie sveikatą, jūsų beveik 30 metų trunkanti balerinos karjera labiau jos atima nei prideda. Kaip save stiprinate?
– Tikriausiai reikia padėkoti savo tėvams už tai, kokia esu. O šiaip gyvenime nedariau kvailų
dalykų: nėjau į kraštutinumus, kai nieko nevalgai arba persivalgai. Mėgstu viskuo džiaugtis. Svarbiausia saikas. Paprastai vasarą priaugu svorio, tada valgau mažiau duonos, saldumynų ar sūrio, kurį labai mėgstu. O pas mus tokie fantastiški desertai! Nemeluosiu, tikrai jų pasmaguriauju, bet prieš pasirodymus prisižiūriu.
– Perskaičius jūsų biografiją atrodo, kad jūsų gyvenimas – tiesiog rožėmis klotas. Nuo 17 metų šokote profesionalioje scenoje daugybėje pasaulio šalių. Sėkminga veikla nesutrukdė ir asmeninę laimę surasti.
– Mano gyvenime buvo įvairių periodų, ir tik skaitant biografiją jis atrodo rožinis. Labiau mėgstu kalbėti apie gražius dalykus, o ne kančias ar nesėkmes. Štai su vyru jau atšventėme 20-ąjį santuokos jubiliejų. Visus tuos metus Grigolas keliaudavo su manimi. Vyras myli ne tik mane, bet ir mano darbą, jis labai daug žino apie baletą. Dabar jis pasinėrė į politiką, turi mažiau laiko man ir mūsų trejų metų dukrai Helenai. Anksčiau juokaudavo: dvidešimt metų gyvensime tavo karjera, o tada – mano. Mano dvidešimtmetis baigėsi, – nusijuokia ponia Nina.
– Konservatyvioje Gruzijoje tokių porų kaip jūsų tikriausiai reta?
– Mūsų pora – visiškai netipiška. Jis yra diplomatas, teisininkas, jam buvo sunku prisitaikyti prie mano gyvenimo ritmo. Tačiau dabar mes tiek daug laiko su vyru praleidžiame kartu, kad kartais mūsų klausia, ar nepavargstame vienas nuo kito. Man niekada nebuvo nuobodu su Grigolu, jis yra labai išsilavinęs, su juo galiu apie viską pakalbėti.
– Kaip atsitiko, kad suradote vienas kitą, nors iš pažiūros esate iš labai skirtingų pasaulių?
– Mūsų pažinties istorija labai juokinga. Grigolas buvo jaunas diplomatas, dirbantis Maskvoje. Aš ten antrąkart laimėjau tarptautinį baleto konkursą. Apie mano laimėjimą jis sužinojo iš laikraščių ir nusprendė pažiūrėti mano pasirodymą. O aš tąkart, kaip tyčia, nešokau dėl traumos. Tačiau į namus man ėmė kas kelios minutės skambinėti teatro darbuotojai – gerbėjas su gėlėmis!
Pamaniau, kas ten per gėlės, kad jie taip nerimsta. Juk Didžiajame teatre buvo įprasta gauti daug gėlių. Kadangi sėdėjau namuose, mane prižiūrėjo senelė, gavau gėlių siuntėjo telefono numerį ir paskambinau jam padėkoti. Dėl traumos negalėjau išeiti su juo susitikti, todėl pakviečiau į namus arbatos. Ir taip nustebau, kai už durų pamačiau jauną aukštą vyrą! Ėmiau garsiai juoktis, nes iš balso buvau nusprendusi, kad ateis koks penkiasdešimtmetis.
O kai pamačiau gėles jo rankose, supratau, kodėl taip man skambinėjo iš teatro. Jis atnešė glėbį visų įmanomų spalvų gvazdikų! Sovietmečiu buvo sunku gauti tokių įvairių spalvų gėlių, net dabar tokios įvairovės neteko matyti. Nuo tada pradėjome draugauti.
Vyras juokaudamas ir dabar klausia, kodėl jį trejus metus kankinau. Mat nebuvau pasiruošusi santuokai, be to, norėjau, kad pamatytų, koks sunkus yra mano darbas, patikrinti, ar jis norės su tuo taikstytis. Grigolas iškart man patiko, bet pamilau jį pamažu.
– Jūsų abiejų gyvenimas yra gana viešas, tenka dalyvauti įvairiuose priėmimuose. Ar apranga rūpinatės iš pareigos, ar patinka domėtis mada?
– Nesu išprotėjusi mados sekėja, bet yra dizainerių, kurie man patinka. Pavyzdžiui, esu net
fotografavusis japonų kūrėjo Yohji Yamamoto mados fotosesijoje. Juk Japonija – mano meilė, nieko negaliu padaryti! Yohji kurtos suknelės patinka ir man, ir mano vyrui. Kartais mėgstu apsirengti ekstravagantiškai, neįprasto kirpimo drabužiais.
Norėjau ir šiandien vilktis Y.Yamamoto suknutę, bet vyras man sako: „Kai kurios šalys yra konservatyvios, gal neišsišok“. Todėl šiandien aš – su Donnos Karan kostiumu. Šiaip man patinka tokie tarsi neužbaigti drabužiai. Dėl to mėgstu ir Vivienne Westwood – ji neįtikėtinai kūrybinga ir labai teatrališka asmenybė. Su ja iškart susidraugavome, kai susitikome po mano pasirodymo Londone. Labai mėgstu jos dovanotas kelias išeigines sukneles.
– Vadinasi, klasika yra skirta vyrui pradžiuginti, o jums pačiai – modernas?
– Ir pati mėgstu klasikinius drabužius, pavyzdžiui, Giorgio Armani kostiumus. Įdomu tai, kad dauguma mano drabužių yra išrinkti arba nupirkti vyro. Jis turi gerą akį, iškart pastebi, kas man galėtų tikti. Grigolas pakeitė mano rengimosi stilių, nes buvau labai konservatyvi. Kadaise jo dėka pamėgau vyriškus kostiumus, ryšėdavau kaklaraiščius, bet kai nemažai tokių moterų atsirado mano aplinkoje, vyras pajuokavo, kad laikas keistis. Tada atradome Yohji Yamamoto. Dabar dėl vyro darbo turiu stengtis atrodyti „normaliai“. O apskritai mėgstu patogius drabužius.
– Ir batelius? Ar balerinai žemakulniai, vadinamieji balerinos bateliai, yra svetimi? – paklausiu ir iš po stalo kyšteliu koją, nes tądien kaip tik tokius aviu, ir mosteliu į ponios Ninos juodus lakinius aulinukus. – Tik šiandien jūs su aukštakulniais?
– Svarbu, kad batai būtų patogūs. Kai daug vaikštau, su aukštakulniais man tiesiog pavargsta kojos, bet juos mėgstu. Kai turiu pasirodymų, laisvalaikiu stengiuosi juos kaitalioti su žemakulniais. Apskritai mėgstu sportinį drabužių ir avalynės stilių.
– Matau, ir papuošalus mėgstate.
– Taip, bet dažniausiai jie yra susieti prisiminimais su man brangiais žmonėmis. Mėgstu ant riešo sumauti daug sidabrinių apyrankių, nes taip puošdavosi mano senelė. Man svarbu prisiminimas, o ne garsus kompanijos vardas. Nors su vienu tokiu vardu atsitiko įdomus dalykas. Šveicarų juvelyras Gilbert’as Albert’as Maskvoje, Kremliuje, surengė savo dirbinių parodą. Mane sudomino, kas toks galėtų tokioje vietoje rengti ekspoziciją. Nuėjus susipažinau su juo, susidraugavome. G.Albert’as man sukūrė šokančią žvaigždę, taip vadinu segę, kurią kasmet įteikiame kuriam nors baleto šokėjui. Tai bendra mano ir juvelyro dovana jauniesiems talentams.
– Kas daro moterį gražią?
– Tikrai ne papuošalai ar drabužiai, nors jie gali padėti. Grožis kyla iš vidaus. Moteris turi savimi rūpintis. Jei ji neprisižiūri, jei būna blogos nuotaikos ar savyje nešiojasi kokią sunkią naštą, tai iškart įsirėžia veide. Dažnai žmonės neturi skonio – tai irgi atsispindi išvaizdoje. Bet šiais laikais nesudėtinga paieškoti idėjų, pasimokyti iš kitų. Jau matau, kad Grigolas nerimauja, – ponia Nina atsisuka į antrąkart tarpduryje pasirodančią pono G.Vašadzės padėjėją, kuri primena, kad interviu laikas baigėsi.
– Kodėl lietuviai labiau myli toli gyvenančius gruzinus nei artimesnius savo kaimynus? – dar spėju užduoti klausimą, kai pakylame nuo stalo.
– Tikriausiai todėl, kad mes turime kažką, ko jums trūksta, ir atvirkščiai. Mes labai emocingi, o jūs ramesni, todėl pasikeičiame emocijomis. Kai esame kartu, jaučiamės užbaigti, – atsako išskubėdama N.Ananiašvili.