Tarkim, mano kolegos Vijay tėvai iš laikraščių skelbimų jam parinko tai pačiai vaišijų (prekeivių ir žemvaldžių) kastai priklausančią žmoną. Na, o jo jaudulys, išdavikiškai suspindęs prakaito lašeliais ant kaktos, prieš mūsų susitikimą su Udaipuro miesto princese, išdavė pagarbą ir baimę karališkosios kastos atstovei. Vijay galima suprasti. Juk 29 metų Padmaja Kumari Mewar yra kilusi iš seniausios pasaulyje Mewarų dinastijos, skaičiuojančios jau 1500 metų ir kildinamos iš Saulės dievo. Jos karališkosios šeimos šaknys siekia 734 metus po Kristaus, o pati Padmaja su savo seserimi ir broliu yra 77-oji dinastijos karta! Kartu su Džaipuro maharadžų šeima Mewarai buvo įtakingiausia Radžastano (centrinės Indijos regionas) dinastija.
Šiandien Udaipuro karališkoji šeima valdo daugiau nei 10 istorinių viešbučių, įkurtų buvusiuose savo rūmuose, medžioklės rezidencijose bei užmiesčio vilose. O Padmaja yra ne tik Udaipuro princesė, bet ir viena „HRH Hotels“ grupės vadovių. Su ja susitinkame „Shiv Niwas“ viešbutyje, kuris įsikūręs Mewarų šeimos rūmų komplekse – didžiausiame rūmų komplekse visame Radžastane.
– Ar jūsų vaikystė prabėgo šiuose gražiuose rūmuose?
– Taip, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidau čia. Keleriems metams buvau išvykusi studijuoti į Ameriką, o prieš trejetą metų sugrįžau į Udaipurą. Baigiau tarptautinių santykių mokslus Tulano universitete JAV. Po to keletą metų dirbau viename Niujorko viešbutyje.
– Kokiame?
– „Four Seasons New York“. Pradėjau nuo darbo priimamajame, ir tik vėliau man buvo patikėta atsakomybė už 100 garbingiausių viešbučio svečių. Ten įgijau iš tiesų vertingos patirties, kuri labai praverčia vadovaujant šeimos viešbučiams šiandien.
– Ar nebuvo kilusi pagunda Niujorke ir pasilikti?
– Ne, niekada. Nemanau, kad kas nors gali pabėgti nuo karališkos kilmės. Tai yra ne tik milžiniška atsakomybė, bet ir didžiulė privilegija.
– Ko gero, galėtumėte iš viso nieko nedaryti ir tiesiog mėgautis princesės gyvenimo malonumais. Kodėl vis dėlto nusprendėte dirbti viešbučių srityje, kur lyg ir tarnaujate kitiems?
– Svetingumas yra mūsų šeimos genuose. Istoriškai mano šeima buvo atsakinga už karališkųjų svečių priėmimus. 1962 metais mano senelis Bhagwatas Sighji įkūrė istorinių viešbučių grupę. Jo veiklą tęsė mano tėtis – paskutinis oficialus Udaipuro karalius Arvindas Singhas Mewaras. Taigi aš esu jau trečioji karta viešbučių versle.
– Papasakokite apie princesės vaikystę. Ar jus labai lepino? – pati nusijuokiu iš vaikystės pasakomis kvepiančio savo klausimo.
– Oficialiai, aš gimiau jau ne princesė. Juk visi karališkieji titulai buvo uždrausti dar 1947 metais Indijai iškovojus nepriklausomybę. Bet kultūra ir istorija nepaiso draudimų. Taip, mes iki šiol jaučiame išskirtinę žmonių pagarbą. Tai labai svarbu. Tėvai stengėsi mums suteikti normalią vaikystę, pabrėždami tam tikras vertybes ir didelę atsakomybę. Atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitus.
– Skaičiau, kad tarp Indijos karališkųjų šeimų buvo itin madinga turėti auklę anglę. O kaip buvo jūsų šeimoje?
– Mane ir mano brolį bei seserį augino ta pati auklė, kuri buvo mūsų šeimoje nuo senelio laikų. Ji užaugino taip pat ir mano tėtį. Taigi ta moteris išgyveno su mumis tris kartas. Ji buvo indė. Kai paaugau, kartu su kitais vaikais lankiau pradinę mokyklą.
– Turite omeny valstybinę mokyklą? – nustebusi pasitikslinu.
– Na, ne visai. Tą mokyklą įsteigė mano senelis, bet joje tais laikais mokėsi 1000 moksleivių. Ir aš sėdėjau klasėje kartu su visais.
– Kokių specifinių dalykų turėjo išmokti princesė?
– Yra daugybė dalykų ir tradicijų, perduodamų iš kartos į kartą. Tarkim, jodinėjimas. Mes turėjome dvi jodinėjimo pamokas per dieną.
Taip pat šaudymas. Dar mokiausi Pietų Indijos šokių. Bet labiau nei šiuos dalykus mano tėvai akcentavo mūsų pareigas bei atsakomybę visuomenei.
Tiesą sakant, man būtų sunku jums išvardyti tuos, kaip jūs vadinate, „specifinius dalykus“, nes aš užaugau aplinkoje, kur visa tai buvo natūralu. Tad man sunku lyginti, kuo mano vaikystė skyrėsi nuo kitų vaikystės.
– Jūs ne kartą paminėjote „socialinę atsakomybę“. Ar esate kokių nors visuomeninių organizacijų narė?
– Vadovauju kelioms nevyriausybinėms organizacijoms, tarkim, medicinos institucijai, besirūpinančiai akių priežiūra, taip pat moterų teises ginančiai organizacijai.
– Net neabejoju, kad jūsų narysčių sąraše yra ir karališkieji bei uždari elitiniai klubai.
– Taip, esu komitetų, organizuojančių karališkuosius renginius, narė. Tai mūsų šeimos gyvenimo dalis, pereinanti iš kartos į kartą. Be to, esu labai gerbiamo Indijos kriketo klubo narė – prieš keletą metų buvau pirmoji moteris, tapusi jo nare.
– Ar karališkiesiems renginiams siūdinatės drabužius pagal užsakymą?
– Mes turime šeimos proginių drabužių bei relikvinių papuošalų kolekciją, kuri yra perduodama iš kartos į kartą. Paprastai puošiuosi jais.
– O kasdieniame gyvenime dažniau renkatės tradicinį sarį ar vakarietiškus drabužius?
– Kaip kada. Tarkim, tokią karštą dieną kaip šiandien daug maloniau vilkėti sarį. Bet jei vakaras neįpareigojantis, paprastai renkuosi vakarietiškus drabužius.
– Turite mėgstamą firmą ar dizainerį?
– Niekada nesirenku drabužių tik dėl etiketės. Pirmiausia man tas daiktas turi patikti. Man labiau patinka mažai žinomi mados namai bei jauni, pradedantys dizaineriai. Įsigydama jų kurtus drabužius noriu juos palaikyti ir paskatinti.
– Ar išsiruošiate į miestą viena?
– Ne. Niekada to nedariau. Mane paprastai lydi asmens sargybinis. Net nežinau, kas būtų, jei išeičiau į miestą viena, – nusijuokia ir susimąsto Padmaja. – Ko gero, nieko blogo nenutiktų – juk vietiniai žmonės mus labai gerbia. Vis dėlto mano situacija įpareigoja elgtis taip, o ne kitaip.
– Ką darote, kai norite atsipalaiduoti?
– Susitinku su draugais. Tiesa, tai labai nedidelis ir uždaras būrys. Be to, labai mėgstu keliauti. Ypač mėgstu Graikiją – Atėnus, Salonikus, salas. Ten turiu daug draugų, o kai turi draugų, ir kraštą vertini visiškai kitaip. Patinka ir graikų virtuvė.
– O pati ar ruošiate maistą?
– Save pavadinčiau ragautoja, o ne kulinare, – nusišypso Padmaja. – Bet mano tėvas puikiai gamina.
– Ar dažnai matotės su savo tėvais?
– Tris kartus per dieną. Šiuose rūmuose turiu savo apartamentus, tad paprastai valgau su savo tėvais.
– Graži tradicija. O ar tradicija parinkti dukteriai vyrą taip pat gyva jūsų šeimoje?
– Taip, – ramiu balsu atsako princesė.
– Tai gal tėvai jau parinko jums vyrą?
– Nežinau. Net nedrįstu to klausti, – nusijuokia Padmaja.
– Tai nejaugi neleidžiate sau įsimylėti?
– Nemanau, kad galima save kaip nors nuo to apsaugoti. Tiesiog kol kas nesutikau sau tinkamo žmogaus. Tiesą sakant, nelabai pasistūmėjau šioje srityje. Didžiąją laiko dalį užima darbas. Bet, jei taip nutiktų, turėčiau gauti tėvų pritarimą.
Įkyriai suskamba Padmajos „blackberry“. „Taip, pasakyk jam, kad būsiu po minutės, ne po 30 sekundžių“, – griežtai kažkam į telefoną pasako Padmaja. Suprantu, kad ir mūsų pokalbiui teliko vos 30 sekundžių.
– Kaip vertinate Indijos turizmo perspektyvas po Mumbajaus atakų ir esant tokiai pasaulio ekonominei situacijai?
– Po kelionių parodos Delyje (didžiausia Indijos subkontinento kelionių paroda SATTE. – Aut.) išėjau nurimusia širdimi – susidomėjimas Indija nesumažėjo. Be to, šiais laikais žmonės ypač domisi autentiškais dalykais. Jie mato skirtumą tarp naujo viešbučio, imituojančio 200 metų senumo statinį, ir tikra istorija alsuojančių istorinių pastatų. Galbūt juose bus per žema durų stakta, painiai vingiuojantys laiptai, bet tokie viešbučiai tikri! Ir aš tikiu jų ateitimi.
– Vis dėlto sutikite, kad Indija labai nukenčia nuo stereotipų, kuriuos dar labiau sustiptino filmas „Lūšnyno milijonierius“.
– Taip, Indijoje yra skurdo, neraštingumo. Per didelis gimstamumas, automobilių spūstys, oro užterštumas. Tai yra vienas iš Indijos veidų. Bet Indijos realybė yra kaip toje legendoje apie neregius ir dramblį – įspūdis apie dramblį priklauso nuo to, kurią jo kūno dalį lieti. Pasakysiu dar kitaip: Indijos realybė yra kaip vienas mėgstamiausių indiškų patiekalų birjanis, sudarytas iš daugybės įvairiausių prieskonių, ryžių ir galintis būti vegetariškas arba ne.
Jeigu atvirai, Padmajos „princesiškumą“ pajutau detalėse – balso tembre, nekantrumo užuominose. Gal dėl to kaltas dienos nuovargis ar begalinis karštis. „Mano siela tepagarbina tavo sielą“, – ištariame viena kitai atsisveikindamos.