– Ar pritariate nuomonei, jog moteris turi laikyti vyrą už trumpo pasaitėlio, kad šeima būtų tvirta?
– Vyro nesulaikysi, nebent tik uždarysi į narvą su tigru, – juokiasi ponia Svetlana Romanova (56 m.). – Tačiau jeigu taip parašysite, kažin ar skaitytojai supras, kad moku į gyvenimą žvelgti su švelnia ironija.
– Sakėte, jog galiu klausti visko. O apie ką nekalbėtumėte viešai?
– Apie asmeninius dalykus. Niekada spaudai nepasakosiu apie vakarus, kuriuos mes leidžiame kartu su Vladimiru. Apie juos žinome tik mes.
– Jūs niekur nedirbate. Ką veiksite, tarkime, pasibaigus mūsų pokalbiui?
– Moteriai darbų visuomet atsiranda. Visi šeimos reikalai – mano rūpestis. Esu dėmesio centre, todėl visada privalau puikiai atrodyti. O tam juk reikia nemažai laiko. Pasibaigus interviu, eisiu į kirpyklą, paskui laukia du susitikimai, vizitas pas gydytoją. Paprastai nuo pusės devintos ryto iki vidurdienio manęs namuose nebūna. Du kartus per savaitę mokausi anglų kalbos. Kalbėti dar sunku, gramatika vis kiša koją, tačiau angliškai bendraujančius žmones suprantu puikiai.
– Kas atlieka buities darbus? Ar turite tarnaitę?
– Tarnaite tos moters nevadinčiau. Man padeda namų tvarkytoja. Tačiau vyrui pietus visada ruošiu pati. Jis valgo tik mano patiektą maistą.
– Ką vyras labiausiai mėgsta?
– Vištieną, keptas bulves ir žirnių sriubą.
– Kaip ryte sau praskaidrinate nuotaiką, jei atsibundate prastai nusiteikusi?
– Jeigu oras gražus, nuotaika iškart puiki, jokių išskirtinių jos gerinimo receptų neprireikia. O jeigu vėsu, žvarbu, išgeriu puodelį kavos, suvalgau šokolado. Kitais atvejais padeda geras filmas, knyga, sportas.
– Kokia kino ar literatūros heroje labiausiai žavitės?
– Man patinka ir knyga „Vėjo nublokšti“, ir pagal ją sukurtas filmas. Skarlet – įspūdinga asmenybė, stipri, žinanti, ko nori, siekianti savo tikslo.
– Jūs į ją panaši?
– Ne. Aš panaši į save. Kiekvienas žmogus yra individualus, ir kažin ar tikslinga jį būtų su kuo nors lyginti. Filmą pažiūrėjęs savo likimo nepakeisi. O didžiausią įspūdį man palikusios kino juostos yra „Daktaras Živagas“ ir „Sibiro kirpėjas“.
– Ar dažnai leidžiate laiką su draugėmis?
– Esu ne tos kartos žmogus. Tai dabar labai populiarūs mergaičių susibėgimai, o mes tokių pasilinksminimų nerengdavome, tad ir jų poreikio nejaučiame. Šiais laikais tarsi norma tapo šeimos moterims, vyrus palikus namuose, kokiame klube susirinkus pasiausti, tačiau aš tokių dalykų nesuprantu. Gal ir tas žinomumas šiek tiek apriboja laisvę. Tačiau nesijaučiu įsprausta į kokius nors rėmus. Stengiuosi būti su tais žmonėmis ir ten, kur jaučiuosi laisvai ir patogiai.
– O kur jus galima išvysti su draugėmis?
– Čia, sporto klube. Dar patinka pasėdėti restorane „Daniela“.
– Ką laikote savo namais? Nes juos turite ne vienus.
– Man mieliausias yra Kaunas. Pabuvus Maskvoje, kur gyvena mūsų sūnus Romanas, Kaunas atrodo tylus ir ramus. Nors ir Maskva man labai patinka.
– O kur geriausiai pailsite?
– Mano mėgstamos atostogų vietos – Kanai, Sen Tropezas, Monakas. O Vladimiras tų vietų negali pakęsti. Jis geriausiai pailsi Nidoje. Nepaisydami to, visuomet ilsimės kartu.
– Susituokę esate 36 metus. Ar natūraliai taip darniai sugyvenate, ar teko pavargti ir pasistengti, kad išsaugotumėte šeimą? Apskritai ar reikėjo tą šeimą saugoti?
– Nuo šeimos neįmanoma pavargti. Šeima – brangiausia, ką mums su Vladimiru pavyko sukurti. Mes ne tik gyvenome kartu, bet ir buvome kartu – ir sunkiais, ir pačiais geriausiais laikais. Gyvenimas man teikia vien džiaugsmą, bet tik todėl, kad turiu darnią šeimą. Mes sugebame nupūsti dulkes nuo šeimos židinio, neleidžiame į mūsų santykius įsisukti rutinai, nuoboduliui. Didžiausios mūsų su Vladimiru sukurtų santykių vertybės – nuoširdumas, supratingumas, atsakomybė.
– Ar yra kokia vyro savybė, kuri jus erzina?
– Žinoma! Nuolatiniai pokalbiai mobiliuoju telefonu. Jo darbai niekada nesibaigia – nei vėlai vakare, nei per atostogas, nei naktį. Tačiau per tiek metų susitaikiau ir su tuo.
– Daugelis porų pabrėžia, kad santuoka – ne tik įsipareigojimas, bet ir kūryba. Ko jus išmokė tie dešimtmečiai?
– Santuoka – geriausias gyvenimo universitetas. Niekur kitur, tik šeimoje išmoksti supratingumo, užuojautos, pasiaukojimo, atiduoti viską, ką turi. Žinoma, ne visada gyvenome taip kaip šiandien. Tik sunkiomis akimirkomis aiškiausiai supranti, ką labiausiai privalai branginti. Suprantu, kad sunku būtų netekti tokio gyvenimo, kokį pasiekėme abu su Vladimiru, tačiau žmogus taip jau sutvarkytas, kad vis tiek prisitaiko, kad ir kaip būtų nelengva.
– Ar jūsų šeimai kada nors grėsė pavojus dėl turtų, įtakingumo? Teko samdytis apsaugą?
– Gyvenimas privertė galvoti, kaip suktis, kad mūsų dienos slinktų gražiau, prasmingiau. Mes esame tikintys žmonės. Tikiu, kad apsaugoti gali ne apsaugininkai, o tik Dievas.
– Ar todėl ponas Vladimiras stačiatikių cerkvėms Lietuvoje atstatyti skyrė 5 milijonus litų?
– Jis daro daug gerų darbų, tik ne visada tuo giriasi. Štai rudenį bus rodomas „Korsaras“. Šio Maskvos Didžiojo teatro baleto nemokamai pasižiūrėti bus pakviesta apie šimtą jaunų ir talentingų moksleivių, galbūt būsimų garsių artistų.
Kad ir ką darytum, visada bus ir tuo patenkintų, ir nepatenkintų. Net jei atiduotum visą savo turtą, vis tiek atsiras tokių, kuriems neįtiksi.
– Ko neįmanoma nupirkti už jokius pinigus?
– Sveikatos, laimės, nuoširdžių jausmų. Ir meilės.
– Kokį įsimintiniausią pagyrimą esate girdėjusi iš sūnaus lūpų?
– Jis tikrai nešykšti pagyrimų. Man malonu girdėti, kai jis pasako, jog gražiai atrodau. Romanas dažnai skambina, rūpinasi, domisi, kaip mes su Vladimiru laikomės. Ne kartą yra prisipažinęs, jog yra laimingas, kad mes kartu.
– Kokia muzika skamba jūsų automobilyje?
– Nesu išranki. Vertinu kokybę, profesionalumą, gerą skambesį. Kai važiuoju automobiliu, vairuotojas paleidžia ir džiazo, ir klasikos įrašų.
– O kokios kosmetikos rastumėme ant jūsų stalelio namuose?
– Mėgstu klasiką. „Chanel“ yra „Chanel“.
– Esu pastebėjusi, kad ir drabužius vertinate būtent šios kompanijos. Ar paisote vyro nuomonės formuodama savo garderobą?
– Vladimiras turi puikų skonį ir visada pataria. Jam irgi patinka vaikščioti po parduotuves. Dažniausiai apsipirkti skrendame į Milaną, Londoną, Maskvą.
– Abu su vyru esate Dvyniai. Sunku „poligamiškai“ gyventi?
– Dvyniams gerokai lengviau sutarti nei kitiems Zodiako ženklams, nes jie papildo vienas kitą. Tai, jog tiek metų esame kartu, yra pats geriausias atsakymas į šį klausimą.
– Kuo vyras jus nustebino praėjusio gimtadienio proga?
– Vladimiras – toks žmogus, kuris nuolat pateikia vienokią ar kitokią staigmeną. Kartais pagalvoju: jei išauš tokia diena, kai vyras manęs nenustebins, baigsis ir gyvenimas. O šįmet Vladimiras sugalvojo mano gimtadienį švęsti pilyje Škotijoje.
– Ar tuomet, kai susipažinote su Vladimiru, buvo matyti, jog šis vyras turi verslininko gyslelę?
– Su juo jaučiausi saugi. Iš karto supratau, kad tas žmogus sugebės pasirūpinti ir manimi, ir šeima. Neklydau. Kai susipažinau su Vladimiru, man buvo dvidešimt. Jis man buvo ir vyras, ir tėvas, ir draugas. Dovana.
Tada Vladimiras tarnavo Murmanske. Su draugėmis kartą nuėjau į restoraną, kuriame ir Vladimiras su bičiuliais vakarojo. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Vladimiras buvo nepaprastai gražus, malonus ir vyriškas. Buvome tokie įsimylėję, jog susituokėme po pažinties praėjus vos mėnesiui!
– Įspūdinga! O jūs ką tuo metu veikėte?
– Kaip tik baigiau muzikos mokyklos fortepijono klasę, ketinau tapti muzikos mokytoja. Tačiau sutikau Vladimirą. Mūsų meilė buvo tokia stipri, jog apie mokslus nebegalvojau, tik apie tai, kaip pamatyti Vladimirą, kuo daugiau su juo praleisti laiko. Kai vyras baigė tarnybą povandeniniame laive, abu išvykome į Lietuvą.
– O tuo metu turėjote vaikiną?
– Na, aplink mane visuomet kas nors rėžė sparną. Vaikinų dėmesio tikrai netrūko, – šypsodamasi diplomatiškai atsako ponia Svetlana.
– Kaip ta karšta ir staigi jūsų ir Vladimiro meilė augo? Ar rašėte vienas kitam meilės laiškus? Išsaugojote juos?
– Kai susituokėme, jis išplaukė į jūrą. Iš ten man rašydavo du kartus per savaitę. Tada ir eiles pradėjo kurti. Išsaugojau visus Vladimiro laiškus. Kai kartais juos paskaitau, atrodo, jog viskas buvo taip neseniai...
– Tuokėtės tik metrikacijos biure?
– Taip. Tik po dvidešimt penkerių bendro gyvenimo metų dar kartą amžinąją meilę prisiekėme Kauno cerkvėje. Žmonės turi susituokti, o tik paskui gimdyti ir auginti vaikus. Dabar tos vertybės visiškai negerbiamos.
– Daugiau žinome apie jūsų vyrą: jis ir povandeniniame laive tarnavo, ir sportu domisi, ir dalyvavo šokių projekte. O kas, Svetlana, domina jus?
– Aš irgi labai mėgstu sportą. Dailusis čiuožimas man sukelia pačias geriausias emocijas. Ketverius metus žaidžiau tenisą prižiūrima profesionalaus trenerio. Futbolas – apskritai atskira kalba. Tai mūsų šeimos antroji religija. O dabar, kai šeimos interesų akiratyje atsirado krepšinis, nepraleidžiu nė vienų šio sporto varžybų.
– Su kokiu krepšinio pasaulio žmogumi mielai pavakarieniautumėte?
– Jums dar kyla toks klausimas? Aišku, kad su geru vyro bičiuliu, legendiniu krepšininku Arvydu Saboniu!
– O kokių futbolininkų nuotraukas įsidėtumėte į piniginę?
– Jau sutikau savo futbolininką, – šypteli. – Mano piniginėje – Vladimiro nuotrauka. Jis irgi puikiai žaidžia futbolą.
– Kokiame viešame projekte pati mielai dalyvautumėte?
– Patys didžiausi gyvenimo projektai daromi neviešai. Jie mūsų žemiškajai būčiai suteikia prasmės, žmogus jaučiasi reikalingas.
– Ar gera žmona privalo domėtis vyro darbu ir pomėgiais?
– Kartais vyras juokauja, kad apie jo reikalus žinau daugiau nei jis pats. Bet gera žmona turi žinoti, kuo gyvena vyras! Vyras turi rūpintis materialiais dalykais, moteris – namų židinio jaukumu. Toks derinys subrandina, sukuria harmoningą šeimą.
Kartais pamąstau, jog jeigu kas nors tada, jaunystėje, man būtų davęs dabartinę išmintį, būčiau žinojusi, kaip elgtis šeimoje. Kam tie ambicijų karai ir sekinantys tiesos ieškojimai? Visko galima pasiekti švelniai, užglaistant kampus, o ne stačiokiškai reikalaujant. Šeima – ne vieta auklėjimui. Vyras – ne vaikas, jo auklėti nereikia. Geriau priimti žmogų tokį, koks jis yra, ir nemėginti jo keisti.
Tokiu pavydžiu man visada išliks italų legenda Sophia Loren. Ji ir kaip moteris įspūdinga, ir kaip žmona išmintinga. Juk turėjo gyvenime daug pagundų, o mylėjo tik savo vyrą, su kuriuo nugyveno 41 metus. Ir jokių skandalų per tiek laiko! Išties žavinga ir pagarbos verta moteris.
– O jūs buvote kuo nors stipriai susižavėjusi, ką nors įsimylėjusi?
– Jei ir patiko kokie vyrai, tai tik kaip asmenybės, o ne aistros objektai. Esu bendravusi su Rusijos teniso žvaigžde Maratu Safinu, garsiu dizaineriu Valentinu Judaškinu. Tai iš tiesų fantastiškos asmenybės. Man patinka lengvai bendraujantys vyrai, džentelmenai.
– Ar yra dalykų, kurių neatleidote savo vyrui?
– Kai myli, gali atleisti viską. Nereikia kaupti nuoskaudų, pykčio, nes tai tik atima begalę energijos ir nukreipia dėmesį nuo svarbių minčių. Savo emocijas reikia valdyti. Tik tada žmogus bus laimingas.
– O jūs ilgai pykstate? Kaip greitai užmirštate nuoskaudas?
– Gyvenimas net be menkiausio pykčio būtų lyg maistas be druskos. Bet svarbu nepersūdyti. Mes su Vladimiru visuomet sutariame dėl esminių dalykų. O skonis kartais gali ir išsiskirti. Tačiau nematau čia didelės tragedijos.
O jei kas iš pašalinių įskaudino, įžeidė, gal geriau patylėti ir ateityje vengti su tokiu žmogumi bendrauti. Jei atsiminimai nemalonūs, kam skirti laiką tokiam žmogui?
– Jūsų vyras – vienas turtingiausių Lietuvoje. O jus galima laikyti turtinga moterimi? Ar moteriai užtenka turėti turtingą vyrą?
– Ne pinigai moteriai yra turtas. Viską turiu. Nekalbu apie didelius turtus ar pripažinimą visuomenėje. Tas laimės pojūtis priklauso tik nuo vidinės būsenos. Laimę privalai susikurti pats. Nemanau, kad yra tokių žmonių, kuriems viskas krinta iš dangaus. Iš niekur neatsiras vidinė ramybė, džiaugsmas, laimės pojūtis. Visa tai privalai savyje sukurti.
– Kaip įsivaizdavote meilę, tarkim, prieš 30 metų ir kokia ji dabar? Ar įmanoma gyventi kartu ir be jos?
– Be meilės santuoka neįmanoma. Nebent iš išskaičiavimo.
Ponas Vladimiras Romanovas apie žmoną
– Ar dažnai kreipiatės į Svetlaną patarimo?
– Kiekvieną rytą, kai renkuosi kaklaraištį ar kostiumą.
– Ko žmona jus išmokė per kartu praleistą laiką?
– Ramumo, santūrumo.
– Kas pirmiausia sužino apie sėkmingą jūsų verslo sandorį? Žmona ar draugai?
– Aš ir pats iš karto nesuprantu, ar atlikau sėkmingą sandorį. Rezultatas išryškėja tik po kurio laiko.
– Kada pastarąjį kartą esate pravirkęs žmonos akivaizdoje? Ar žmona yra jus mačiusi silpnumo akimirką? Kaip ir kuo ji padėjo?
– Niekada neverkiu. Kai šūkauju, tada ir būna silpnumo akimirka.
– Koks mėgstamiausias Svetlanos aktorius ir filmas?
– Visi filmai su Alainu Delonu.
– Kokį patiekalą paruoštumėte žmonai, norėdamas ją nustebinti?
– Valgio neruošiu, bet dovanoju gėlių.
– Ar kuo nors esate prasikaltęs žmonai ir norėtumėte jos atsiprašyti?
– Mintyse norėčiau, bet dažniausiai sunku garsiai prisipažinti, kad prasikaltau.
– Kokios žmonos savybės jums labiausiai patinka?
– Neribotas atvirumas.