Netgi šalia jos pavardės jau rašoma ne „buvusi režisieriaus Oskaro Koršunovo draugė“, o „drabužių dizainerė“.
Šiandien Agnės namai – trijų kambarių butas vakarų Berlyne (Vokietija). Čia ji gyvena nuo sausio, kai Berlyno mados savaitėje pristatė savo kolekciją. Kodėl Berlynas? Toks buvo prizas už pirmąją vietą Europos geriausių jaunųjų dizainerių konkurse. Metus Agnei suteikta galimybė gyventi ir kurti šiame mieste, mokytis vokiečių kalbos, o Goethe's institutas pasirūpins, kad jai nestigtų žiniasklaidos dėmesio.
Agnė dažna viešnia ir Norvegijoje, kur ruošiasi rugpjūtį įvyksiančiai premjerai Oslo nacionaliniame teatre. Čia O.Koršunovas stato spektaklį pagal M.Gorkio pjesę „Dugne“, o Agnė kuria jam kostiumus.
Dar grįžta kartais ir į Lietuvą. Aplankyti naujo širdies draugo. Nors Agnė ir nutyli, kas jis, tepasakiusi, kad tai pakankamai žinomas žmogus iš kūrybinės srities, kelios dienos po interviu sostinės Pylimo gatve ji ėjo susikibusi už rankų su grupės „Happyendless“ vokalistu Sauliumi Prūsaičiu. Galbūt tai jis?
– Mielai kalbate apie darbą, tačiau apie jausmus – tylite. Argi kūryba jūsų gyvenime reikšmingesnė negu meilė?
– Nepasakyčiau. Aš jų net negalėčiau atskirti. Kūryboje yra labai daug meilės.
– Tačiau ne meilės kitam žmogui.
– Kūryba – dalis manęs. Jeigu nekurčiau, nebūčiau savimi. Tuomet vargu ar būčiau įdomi pati sau ir kitam žmogui. Turiu kurti, kad galėčiau gyventi visavertį gyvenimą. Meilės reikia kiekvienam, bet ji nuo tavęs nepriklauso. Kūryba gali užsiimti kiekvieną dieną, o meilė arba ateina, arba ne.
– O dabar ji jus aplankiusi?
– Taip.
– Tad ar dar ko nors stinga jūsų gyvenime?
– Apie trūkumus negalvoju. Dabar labai įtemptas metas: daug važinėjimo, daug veiklos. Oslas, Berlynas, Vilnius. Norėčiau turėti daugiau laiko.
– Ką veiktumėte?
– Ilsėčiausi prie jūros. Pasiilgau tokio laiko, kai gali nieko neveikti, nejausti atsakomybės dėl ateities, dėl darbų. Galvojimas toli į priekį šiek tiek vargina, tačiau abejoju, ar pasirinkus kūrybinį kelią galima to išvengti. Reikia su tuo susitaikyti, tuo džiaugtis ir mokėti laviruoti, surasti laiko pailsėti net neturint atostogų.
– Sakoma, kad menininkų meilė laisvesnė, joje mažiau stereotipų, suvaržymų. Tiesa?
– Priklauso nuo asmenybės. Gali ir verslininkas į meilę žiūrėti laisvai. Jeigu žmogus talentingas, jis spinduliuoja charizmą. Tai traukia kitus žmones. Natūralu, kad tuomet aplink jį suksis daug norinčiųjų užmegzti ryšį. Ir pagundų bus daugiau. Asmenybės stiprumas lems, ar jis joms pasiduos. Galų gale tai ir nuo santykių tvirtumo priklauso. Jeigu esi viskuo patenkintas, nebus nė minties į šoną dairytis. Ir nesvarbu, ar tu menininkas, ar ne.
– O jūs – stipri asmenybė?
– Taip. Esu konservatyvių pažiūrų, tačiau ir labai tolerantiška.
– Ar daug galėtumėte mylimam žmogui atleisti?
– Jeigu būtų tikrai tvirtas ryšys ir jei žinočiau, kad žmogus mane tikrai myli – galėčiau viską atleisti. Čia esu maksimalistė: jeigu yra meilė – atleisti galima viską.
– O kas yra ta tikra meilė?
– Kai patinka visa žmogaus esybė, nieko nenorėtum jame pakeisti.
– Ar norėtumėte keisti kokius nors dabartinio draugo bruožus?
– Ne. Dabar nenorėčiau nieko pakeisti, – šelmiškai šypsosi Agnė.
– Kada pirmą kartą įsimylėjote?
– Gal darželyje.
– O gal vėliau buvo nelaiminga mokyklinė meilė?
– Taip, su visokiais skaudžiais išgyvenimais. Nes gražiai meilei, gražiems santykiams reikia sukaupti patirties – žinoti, kaip gali būti. Susikūrusi labai aiškią viziją imi iš žmogaus reikalauti ją išpildyti. O juk jis turi savo pasaulį, gyvena savo gyvenimą. Reikia mokėti tai suprasti.
– Jūs turite aiškią viziją?
– Mano vizija lankstesnė. Pati nesu standartinė, tad ir kito nespaudžiu į rėmus. Kai žmonės vienas kitą supranta, jie intuityviai stengiasi patenkinti vienas kito lūkesčius.
– Anksčiau jus pristatydavo kaip Oskaro Koršunovo merginą, nors pati kūrėte kolekcijas, teatro kostiumus. Ar jūsų tai nežeisdavo?
– Tai nebuvo melas, todėl nežeisdavo. Natūralu, kad žmonėms įdomiausia, kas yra kieno draugė.
– Kai žmonės išsiskiria, dažniausiai vienas vis tiek lieka nuskriaustas. Lieka nuoskaudos, pykčiai. O jūs kalbate apie draugiškus santykius su Oskaru?
– Mes išsiskyrėme abipusiu sutarimu. Laikui bėgant pasidarėme tiesiog draugai. Ta draugystė tęsiasi iki šiol. Jeigu su žmogumi praleidai ilgą laiką, kvaila būtų, nutrūkus santykiams, nebebendrauti. Tarsi išbrauktum tuos metus iš savo gyvenimo. Mūsų atveju neliko nuoskaudų, tad nebuvo kliūčių bendrauti toliau.
– Kaip supratote, kad esate tik draugai?
– Labai organiškai. Nors žmogus tau ir patinka, jauti, kad geriau būtų likti draugais, o ne įsimylėjėliais. Tuomet paprasčiau bendrauti.
– Todėl, kad žmogaus nebesisavini?
– Pora turi įsipareigojimų. O kai abi pusės meniškos ir viena kitą gerai supranta... Galbūt per daug gerai vienas kitą supratome. Bet nebuvo savinimosi. Nenoriu apie tai šnekėti, nes šie pamąstymai – tik iš mano varpinės. Tai jau praeitis, o aš žiūriu į ateitį.
Šiandien Agnė vėl Berlyne. Kuria naują kolekciją, konsultuojasi su mados namų „Joop!“ dizaineriu Dirku Schonbergeriu, dirba ESMOD modeliavimo mokykloje. O po to galbūt Londonas, „Central St.Martins“ menų ir dizaino universitetas.
„Dabar metas apsispręsti. Nors turiu pasiūlymų ir Berlyne, ir darbo teatre, man norisi įsitvirtinti būtent mados srityje, todėl Londonas ir traukia. Kita vertus, nesinori ko nors daryti vien dėl universiteto vardo. Joks vardas savaime nieko negarantuos, nebent suteiks daugiau galimybių. Tad, jei matysiu, kad yra didesnių galimybių Berlyne, liksiu“, – svarsto dizainerė.