Pavasario pradžioje penkiasdešimtmetį atšventusi E.Odebrecht kiekvienam nugyventam dešimtmečiui paminėti surengė po šventę, o svečių paaukotais pinigais parėmė Klaipėdos senelių namus. Vieną iš penkių gimtadienio švenčių moteris paskyrė pažįstamiems politikams ir juos į svečius pakvietė balandžio 1-ąją.
„Specialiai melagių dieną jiems parinkau. Gal kai kam tai ir nepatiko“, - šypsosi ponia Eugenija, pati prieš šešerius metus atėjusi į politiką (ji yra Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narė), bet dar nepraradusi humoro jausmo ir gebėjimo pasišaipyti iš savęs.
- Tai vis su kokiu akibrokštu turite iššokti. Ar negalite žmonių tiesiog pakviesti švęsti?
- Ne, tada būtų neįdomu. Tai nėra tokia šventė, kad reikėtų garsiai girtis, kad štai, man suėjo 50 metų, ateikite ir pakelkite taures į mano sveikatą. Per tuos metus „uždirbau“ tiek žmonių ir pažinčių, kad norėjau visa tai panaudoti geriems tikslams.
- Kas nors pasikeitė po gimtadienio?
- Nematau jokių ženklų, kad kas nors ypatingo įvyko. Bet pastaruosius trejus metus jaučiu pokyčius - norisi ramybės, vidinės harmonijos, be nuolatinio skubėjimo ar lėkimo. Penkiasdešimt metų man yra tarsi ta kryžkelė, kurioje susijungia mano mintys ir gebėjimas jas realizuoti. Ir sveikata, ir nuotaika gera. Pasiekiau minčių ir veiksmų vienovę. Dažnai žmones ir reiškinius aiškindavau savaip, o dabar tai priimu kaip normą: „Taip duota, taip turi būti“. Pasaulis yra gražus, nes jis yra įvairiapusis, tuo ir reikia džiaugtis.
- Dabar jaučiatės rami, o kaip buvo iki tol?
- Vis bėgau krisdama, vis nejausdavau, kada persitempiu nuo veiklos, patekdavau į ligoninę. Gyvenimas mane „nukaldavo“, o gydytojai statydavo ant kojų. Tiesiog nejausdavau savęs, valios jėgomis nugalėdavau negalią ir sakydavau: „Neturiu laiko galvoti apie save“.
- O apie ką tada galvojate?
- Apie kitus. Nors iš gimtadienio svečių išsakytų palinkėjimų labiausiai nustebino šis: „Jei nori pasitikrinti, ar teisingai galvoji, nueik pas Eugeniją. Viską kartu apsvarstysite ir gausite padrąsinimo, veikimo užtaiso ir palaiminimo“.
Jei labai kokia idėja nepatinka - pasakau, bet dažniausiai žmonės ateina ne patarimo, o pritarimo. Jei žmogus viską yra apmąstęs ir jam trūksta mažo žingsnelio iki veikimo pradžios, jį paskatinti juk nieko nekainuoja. Užkuriu žmoguje laužiuką, ir jis išlekia kaip raketa.
- Prieš kelerius metus sakėte: „O mano plaukų spyglys gali ir įdurti“. Jūs išdrįstate pasakyti, ką galvojate, ir nedailindama rėžiate tiesą į akis. Atrodo, žmonės turėtų bėgti nuo jūsų, o, pasirodo, - jų tai negąsdina.
- Dauguma manęs prisibijo. O dažniausiai bijo tie, kurie manęs nepažįsta. Mano vertinimas dažnai būna kategoriškas. Žmonės bijo drąsių žmonių, jų vengia, nes nenori išgirsti tiesos - jie verčiau gyvens su bet kokiu melu.
- Kiekvienas turi teisę pasirinkti, kaip jam gyventi - saldžiame mele ar karčioje tiesoje.
- Be abejo. Dabar ir aš taip manau. O anksčiau atrodydavo, kad susirgsiu nuo tos visos neteisybės, kurią matau. Sakoma, kai pradedi spręsti socialines problemas, laikas kreiptis į psichiatrą, - ima juoktis E.Odebrecht. - O man norėjosi, kad viskas būtų teisinga.
Yra žmonių, kurie pasveria, kad jiems gyventi su netiesa yra patogiau, ir tai mažiau kainuos, negu pakovoti už tiesą. O aš negaliu gyventi su melu. Jis mane ėsdavo iš vidaus, turėdavau išsakyti tiesą. Netyliu ir dabar, tik galbūt mano veikimo priemonės tapo švelnesnės.
- Moteris karžygio dvasia. Nekovoti negalite?
- Na, nieko čia nepadarysi, tokia esu. Kaip kokia Margaret Mitchell romano „Vėjo nublokšti“ herojė Skarlet O’Hara. Kai buvau trisdešimties, negalėdavau tilpti savyje, eidavau į lauką dirbti fizinio darbo, nes neturėdavau kur dėti tos jėgos, kuri manyje sukildavo. Ieškodavau priemonių, kaip tą tiesą išsakyti, o galva nuo minčių virdavo kaip puodas. Tik būdama lauke nuramindavau mintis ir surasdavau racionalų sprendimą.
- Reiškiniai vyksta ne taip tobulai, kaip norėtume, ir žmonės elgiasi ne taip idealiai, kaip turėtų. Tai suprantame, bet vis tiek kankinamės, užuot susitaikę su neišvengiamybe.
- Man viskas turėdavo būti tobula. Bet skaitydama istorinius romanus supratau, kad visais laikais žmonės susidurdavo su tomis pačiomis problemomis. Žmogus gali viską suprasti tik pats tai patyręs. Ypač tai galioja tarpusavio santykiams - juos tobulini tik savo gyvenimo sąskaita. Kokią misiją žmogui likimas lėmė atlikti ir kuo ji sudėtingesnė, tuo jis labiau iš savęs reikalauja.
- O kokia jūsų misija?
- Turiu padėti kitiems. Tiek susigaudyti gyvenime, tiek padėti ir materialine, ir net dvasine prasme. Norėtųsi, kad žmonės būtų dvasingi ir sugebėtų priimti pagalbą, bet yra tokių, kurie ja piktnaudžiauja. Suprantu, kad ne visi gali išsikuopti savo gyvenimą, kai kurie ir palūžta, kai kuriuos kiti sunaikina.
Žmogaus gyvenimas yra tarsi kokio cirko artisto, vaikščiojančio lynu. Kiekvieną sekundę gali nukristi, todėl vienas ieško stiprybės religijoje, kitas - sektoje, o kai kurie būna nepajėgūs pasirinkti nieko. Šiuo sunkiu metu irgi daug kam prireiks pagalbos.
- Esate ta, kuri siekia padėti kitiems, į kurią kiti ateina atsiremti. O į ką jūs atsiremiate, iš kur ta jūsų stiprybė?
- Visada buvau stipri. Gal tik ta stiprybė skirtingais gyvenimo etapais kitokia buvo.
- Sakote, stipriais gimstama, o ne tampama?
- Taip. O aš tiesiog turiu šį užtaisą viduje. Dabar brandaus žmogaus protu suvokiu, kad daug kas yra mums nuo gimimo nulemta. Žinoma, įgimtus dalykus galima sėkmingai „nugesinti“, bet taip jau einama prieš savo prigimtį.
Man dabar labiausiai rūpi atsikratyti mūsų visuomenėje taip sureikšmintos materijos. Ji taip užburbuliavusi, kad per kraštus veržiasi.
Suvokiu, kad turėjimas nedaro manęs laimingos, bet nepaturėjęs - negali to žinoti. Dabar turiu tai, ko man reikia, o ko neturiu, mieliau norėsiu, bet neturėsiu. Man smagiau likti su svajone, negu su jos išsipildymu. Atsitempusi kokį daiktą į namus geriau negyvensiu. Ne daiktas, o jausmai, mintys yra mano laimės pagrindas.
Sugalvojau eiti Šv.Jokūbo keliu Ispanijoje. Tai yra piligrimystės, apsivalymo kelias. Noriu suvokti pasaulį naujai.
- Tarsi pradėti viską iš naujo?
- Kas ko ieško, tą ir gauna. Negalima gyventi nuolatiniame materialinių gėrybių kaupime, o Lietuvoje nematau tam pabaigos. Visi kaip apsėsti nori kuo daugiau. Vienintelis sveikintinas reiškinys yra krizė. Negaliu ja atsidžiaugti.
- Štai tokiomis prakalbomis ir šiurpinate aplinkinius.
- Taip. Krizė yra išsigelbėjimas, išsivalymas nuo viso šito „marazmo“.
- Vieni per išbandymus palūžta, kiti - sustiprėja. Kada supratote, kad jus sunkumai grūdina?
- Dar vaikystėje. Kai kaimynų mergaitės mane bandydavo žaisdamos apgauti, pastebėdavau, koks manyje sukildavo uraganas. Išvartydavau visus jų buteliukus, kuriuos jos man bandydavo prakišti kaip kvepalus, ir išeidavau. Broliams nesiskųsdavau. Visada galvodavau, kad tai yra tik mano reikalas, todėl turiu jį išspręsti. Augau vyriškuose namuose kartu su trimis broliais, tad moteriško pasaulio jie nelabai suprasdavo.
O kai tėvai man kartodavo, kad ko nors nesugebėsiu padaryti gyvenime, priešindavausi: „Ar mane į pasaulį paleidote visų kvailiausią? Visi gali, o aš ne? Taip nėra“. Niekada nepasiduodavau ir neleisdavau, kad man įkalbėtų, jog esu kvailesnė už kitus. Visada žinojau, kad esu gudresnė. Manęs netenkino tėvų požiūris į pasaulį, namuose visur buvo tėvuko valdžia, o aš nesupratau, kaip galima jam leisti kištis į visus „bobiškus“ reikalus. Gal todėl man kažkoks refleksas išsivystė: kad man taip nebus, joks „diedas“ nereguliuos mano gyvenimo.
- Taip ir buvo? Ar bent kuris pabandė?
- Žinojo, kad geriau nebandyti. Negalima savo gyvenimo atiduoti valdyti kitam. Jis valdys taip, kaip jam geriau. Na, nebent pati esi neįgali, tada gali leisti reguliuoti kitam. Bet už tai irgi reikės sumokėti didelę kainą. Net ir mažiausias dalykas, kurį manai gavęs dovanų, turi slaptą kainą. Skamba banaliai, bet taip jau yra - už viską gyvenime tenka susimokėti.
- O jūs daug sumokėjote už tą ramybę, kurią dabar jaučiate?
- Sočiai. Nieko negavau lengvai ar dovanai. Net kai ką nors gaudavau nebrangiai, apimdavo jausmas, kad už tai teks sumokėti antrąkart. Ne tik pinigais, bet ir savo nervais, būties nerimu. Viskas, ko teko siekti, kiekvieną smulkmeną reikėjo iš gyvenimo išsiplėšti. Ir versle. Bet dabar manau, kad yra įdomesnių dalykų už gyvenimą siauros specializacijos įmonėlės rezultatais, - sako Klaipėdos restoranų tinklo „Taravos Anikė“ įkūrėja ir savininkė.
- O meilė - irgi yra dovana, už kurią reikia brangiai sumokėti?
- Niekur dovanų nėra. O meilė yra žavus jausmas, kuris yra žmogaus stabilumo pamatas. Be meilės, partnerystės ar gerų santykių, kurie tenkina du žmones (kad ir kaip tai vadintum), nuvysta viskas aplink. Kartais šią tiesą pasitikrinu per savo vaikus. Mano dukroms Giedrei ir Laurai, kurioms yra 31-eri ir 24 metai, gyvenimas siunčia signalus, kad laikas pasirūpinti asmeniniu gyvenimu.
Būna, kad anksti sukūrusiems šeimas viena santuoka pasidaro per ilga. Žmonės keičiasi ir kažkuriuo momentu lūžta, nes partneris nesikeičia kartu su tavimi. Man taip neatsitiko, nes tinkamu laiku priėmiau sprendimą. Su pirmuoju vyru išsiskyriau, kai man buvo 33-eji. Pirmoji santuoka mane erzino, naikino, ėdė iš vidaus. Mums trūko pasitikėjimo vienas kitu. O pasitikėjimas, kaip ir meilė, arba jis yra, arba jo nėra. Man ištikimybė - didelė vertybė. Svetimavimas yra nuolatinis ieškojimas, toks žmogus visada alkanas ir žiūri į kitų lėkštes.
- O kada susitikote su dabartiniu vyru Gerdu?
- 33 metų. Nuo tada esame kartu.
- Bepigu jums - iškart po skyrybų sutikote kitą vyrą, o ką daryti dukterims, kad jų horizonte toks nepasirodo?
- Tai jau ne mano problema. Savo dukras priimsiu tokias, kokios jos yra, jas visada mylėsiu ir vertinsiu, nes jos yra mano didysis turtas. Galiu pasakyti, kas man nepatinka, o sprendimus priima jos pačios. Svarstau, gal jos yra išsikėlusios per aukštus reikalavimus? Bet ir mūsų vyrukai labai išlepę. Visi tarsi pagal vieną standartą. Dažnas pasiduoda bandos jausmui, atrodo ir elgiasi taip, kaip visi. Todėl į mano dukrų akiratį patenka per mažai tinkamų vyrukų.
- O gal tų tinkamų ir yra mažai?
- Tai tegu išplečia savo paieškos ratą. Jos išvažiuoja abi gyventi į Ispaniją, ten pradės savo verslą, įkurs restoraną. Siūliau joms perimti mano verslą, o jaunėlė Laura atsakė: „Mama, juk čia tavo verslas, o ten bus mūsų“. Ji nori pajusti, koks apima pasitenkinimas, kai pasieki savo tikslą, ir patikrinti savo žinias.
Jauni žmonės yra ekstremalai, jie turi užtaisą, nejaučia ribų, jie viską gali. Tegu jos tik kuria, ieško savęs, o ne pinigus uždirba. Mūsų šeimoje materija vertinama tiek, kiek jos reikia, o vertybė yra laisvė, pažinimas, nepriklausomybė, idėja, jos įgyvendinimas. O pinigų, jei tavo idėja pasiteisino, turėsi.
- Regis, stiprias asmenybes užauginote, tad joms pavyks įgyvendinti savo siekius.
- Niekada nesuku dėl jų galvos. Viską, ką gali duoti mama, joms daviau. Jaunėlė duktė per gimtadienį pasakė tostą, kad galbūt vaikystėje namuose nesklido šviežiai keptų bandelių kvapas, bet jos iš manęs gavo daug daugiau - tvirtą pamatą, į kurį galės remtis visą gyvenimą. Jos abi gavo išsilavinimą, gyvenimo pažinimą, moterišką nepriklausomybę, sveiką požiūrį į vyrą. Mano antrasis vyras Gerdas joms yra geras draugas, visada pasiruošęs padėti. Namuose jos matė santykius, laisvus nuo visokių atsiskaitinėjimų ar priekaištų. Spėju, kad jos to paties reikalaus iš savo partnerių.
- Tai ne dukterys aukštą reikalavimų kartelę iškėlė, o jūs.
- Aš nei kėliau ją, nei leidau. Tiesiog jos negalėtų su kokiu lietuvišku šmikiu gyventi sumauto gyvenimo: lakstyti į jo uodegą įsikabinusios, traukti iš svetimų lovų ir parsinešti namo. Tikrai ne.
- Ar šiuolaikinei moteriai sunku išlikti savimi - būti moteriškai, bet kartu sugebėti pakovoti už savo teises, norus, poreikius?
- Moteris turi būti 500 kartų geresnė, kad ją pripažintų net labai vidutinis vyras. Bet stengtis likti savimi verta.