Klausimas įdomus, nes atsakymų į jį daug.
Pirmiausia, vos smogus ekonominei krizei buvo aišku, kad patys turtingiausieji nuo jos nemirs. Na, milijardieriai gali prarasti keliasdešimt milijonų, bet vis dar liks milijardieriais – juk jų finansai paprastai būna investuoti ne į vieną verslą, o gudriai išslapstyti ir, kilus ekonominei panikai, tvarkomi pagal „planą B“.
O vidutiniokams milijonieriams gerokai nuleido kraują, – kai turi keliasdešimt milijonų, keliolikos netekimas juntamas, ir dar kaip. Tad kai kurie iš tiesų sėdo ant dugno.
Pirmieji – investiciniai bankininkai, dar neseniai garsėję kaip vulgariausi, rėksmingiausi prabangos švaistūnai. Jau gerą pusmetį niekas nebemato jų madinguose klubuose, purškiančių „Cristal“ šampaną. Nes nebėra „bonusų“, kuriuos galėtų šitaip laistyti, o ir gražuolės bankininkų žmonos, kiek teko girdėti, suuodusios, kad reikalai pakvipo paraku, nutarė gelbėtis kaip gali.
Tad prieš kurį laiką bankininkų sluoksniuose praūžė skyrybų banga – „trofėjinės“ žmonos paskubėjo nugręžti savo vyrelius, pagal Anglijos įstatymus pasiimdamos iki pusės tokiu atveju priklausančio bendro turto. Ką padarysi – reikia naujo gyvenimo pradžiai.
Juolab kad ir laisvų pasiturinčių vyrų dėl krizės – kur kas mažiau. Kas bankrutavo, kas nusižudė, kas – kaip bankrutavusio „Royal Bank of Scotland“ vienas atsakingųjų bankininkų – dingo be žinios. Tiksliau, į Pietų Prancūziją, kur dabar slapstosi prabangioje viloje.
Bet ne visiems krizė pažėrė negandų. Čia negalima neprisiminti manekenės Kate Moss draugės Davinios Taylor posakio. Sužinojusi apie smogusią krizę, „tualetinio popieriaus princese“ draugų pravardžiuojama Davinia (jos tėvas – vienas didžiausių šios būtinos prekės gamintojų Didžiojoje Britanijoje) nusijuokė: „Krizė? Kai ankstesnį kartą ji buvo atūžusi, mūsų verslui tai išėjo tik į naudą – visi š... į kelnes“.
O jei rimtai, tai niekas Londone demonstratyviai nesideda vargšais – gal todėl, kad protingi bei stilingi žmonės ir klestėjimo metais vulgariai nedemonstravo turto, brangenybių, etikečių.
Štai Stingo žmona Trudie Styler garsėjo ir garsėja savo besaikiu išlaidumu. Pasak anonimų, vis nutekinančių informaciją bulvarinei spaudai, ši ponia gali per vienos dienos „ekskursiją“ į parduotuves palikti ten net apie šimtą tūkstančių svarų, ir šis jos pomėgis – dažnų nesutarimų su vyru priežastis.
Tačiau jos neišvysite žurnalų puslapiuose demonstruojančios kelis tūkstančius svarų kainuojančios naujos rankinės. Priežastis – Trudie Styler garsi ne dėl savo pirkinių, o dėl to, kad, būdama Stingo žmona, yra britų muzikos istorijos dalis. Ir išeina į viešumą tik rimta proga – kokio didelio koncerto ar labdaros renginio metu.
Priešingai nei Victoria Beckham, kuri vis dar įnirtingai bando „išrasti pati save“ – tai patarimų knygas rašo, tai kuria džinsus, tai bando tapti „rafinuotų suknelių dizainere“ (nors tam, žinoma, samdo profesionalų dizainerį – kalbama, kad Rolandą Mouret). Spauda neseniai suskaičiavo, kad Victoria Beckham turi beveik visus įvairių spalvų „Hermes“ rankinių modelius. Ši kolekcija verta kelių milijonų svarų sterlingų. Na, ir ką?
Profesionalusis mados pasaulis ją vis tiek laiko viena nenatūraliausių, nestilingiausių, labiausiai „uncool“ personų. Priešingai nei mados legenda Jane Birkin, kurios garbei „Hermes“ rankinės ir pavadintos. Pastaroji niekada nesirengė vulgariai ir, net būdama šešiasdešimt trejų, vis dar įkvepia stilingąją pasaulio jaunuomenę.
Tad gal ir gerai, kad ponija daugiau nesiafišuoja. Dėl labai paprastos priežasties: tikrasis stilius, tikroji klasė žūva tą akimirką, kai specialiai atkiši savo batelį ar rankinę prieš fotografo objektyvą. Kai vienintelis dalykas, kuriuo gali didžiuotis, – kad už daiktą paklojai nemažą sumą pinigų.
Lietuva jau matė ne vieną tokią ponią, atkišusią koją su bateliu, už kurį mokytojų šeima galėtų du mėnesius gyventi. Ir kurgi jos dabar? Niekas jų nei prisimena, nei pasigenda. Nes įspūdžio – grožio, stiliaus, skonio – žiūrovų atmintyje jos taip ir nepaliko.
Priešingai nei tikrosios stiliaus karalienės, kurios bėgte prabėga pro vos spėjančius jas užfiksuoti paparacus, tačiau jų apranga, išvaizda, gebėjimas originaliai derinti drabužius ir aksesuarus dar ilgai aptarinėjamas spaudos puslapiuose ir interneto forumuose.
Gal čia ir yra tikroji problema, o ne ta, kad dabar reikėtų pabrėžtinai nusiskurdinti. Jei sąžiningai užsidirbai, jei gali sau leisti ir niekam nesi skolingas, jei tau gražu ir jei puošiesi pats sau, kad būtum patrauklus artimiesiems ir aplinkiniams, jei mėgsti gražius daiktus, nes vertini jų atlikimo meistrystę, kokybę, formą – gėdytis ir pigintis nėra ko.
Kultūringi ir inteligentiški žmonės ne tik sunkmečiu, bet ir karo metu išlaiko orumą, savigarbą, stengiasi pagal galimybes gerai atrodyti ir pasipuošti (moterys, jei reikėdavo, ant blauzdos juodu pieštuku nusipiešdavo kojinės siūlę, nes tikrų šilkinių kojinių siaučiant karui negaudavo), o vieną sumuštinį ant porcelianinės lėkštutės pjauti į tiek dalių, kiek yra svečių.
Tad nėra ko kviestis svečių, jei tai tebus proga pademonstruoti, kaip tau sunku. Iš tiesų pakviesti žmonės pasijus „tikroje šventėje“, kai šeimininkas aimanuos, kad nėra ko užtepti ant duonos! Beje, šventė prasideda ne nuo piniginės, o nuo galvos ir nuo širdies, nuo smulkmenų ir detalių.
Daugelis britų pripažįsta, kad atūžus krizei jie su palengvėjimu atsikratė tradicijos su pažįstamais eiti į brangius restoranus ir palikti ten kosmines sumas. Dabar pažįstamų ratas vis dažniau pasikviečiamas ilgos, gražios, bet keliskart pigiau kainuojančios vakarienės į namus.
Tai liudija ir pakitęs vartojimas – daugiau parduodama dailių servizų, profesionalių puodų ir receptų knygų. O „Vogue“, kiti žurnalai pilni dizainerių ir šiaip išmanančių žmonių pasakojimų bei patarimų, kaip elegantiškai priimti svečius.
Beje, uždari priėmimai – irgi gera išeitis tiems, kurie bijo būti išbuožinti. O geriausias patarimas – nebalsuoti už liumpenus, šarikovus ir bolševikus, kurių siautėjimo paskui reikėtų baimintis. Kitaip klestės tik vienas verslas – tualetinio popieriaus.