Pedagogei Eiridai Daukšienei ši vasara pirmoji, kai ji gali džiaugtis erdvia terasa. Su vyru Kęstučiu gyvenanti kotedže Vilniaus Mindaugo gatvėje, tik neseniai tą terasą įstiklino. Bendru sutarimu taip erdvę susitvarkė ir kaimynai.
Dabar moteris bet kokiu oru gali mėgautis romantiška Senamiesčio panorama su styrančiais bažnyčių bokštais. „Nors ir tada, kai terasa buvo atvira, mėgdavome joje pasėdėti, dabar čia leisti rytus bei vakarus kur kas maloniau ir patogiau. Net žiemą jauku mėgautis baltu vaizdu už lango. Įsisiauti į chalatą, įsispiri į šlepetes ir ilsiesi gražaus vakaro apsuptyje“, – pasakoja E.Daukšienė.
Kai pora įsirengė terasą, moteriai dėl šios erdvės kilo ir kitokių sumanymų. „Pamaniau, kaip būtų puiku čia turėti virtuvę – erdvią, šviesą, patogią. Tačiau vėliau tą mintį nuginiau. Juk pastačius viryklę, kepsninę, užgriozdinus buities rakandais, jau nebebūtų to pojūčio, koks yra dabar. Tai – namų zona, skirta tik poilsiui.
Ryte čia ramiai išgeriu kavos puodelį, perverčiu spaudą. Tas ritualas mane nuteikia maloniai dienai. Pastebėjau, kad ir draugės pamėgo čia lankytis, dažniau su jomis susibėgame. Kam ieškoti kokios lauko kavinės, kai taip gera sėdėti čia? Be to, ir privatumo daugiau“, – sako ponia Eirida.
Daukšių terasoje – daugybė orchidėjų. Šias gėles Eirida dievina, o Kęstutis vis nepraleidžia progos jų padovanoti. „Iš pradžių jam buvo keista, kad labiau vertinu ne skintas, o vazonines gėles, bet dabar jau priprato. Kęstutis žino, kad bet kokiu augalu visuomet būsiu patenkinta“, – šypsosi moteris.
Gėlių ji ne tik gauna dovanų. E.Daukšienė tiki, kad augalai vešlūs būna ir sparčiai auga tik paslapčia nugnybti. Tad kartais kokį daigelį kur nors lankydamasi ir nugvelbia. „Man viso augalo nereikia – tik ūgliuko. Įkišusi jį į žemę, išauginu gražiausią augalą“, – sako Eirida.
Kiek ponia Eirida save prisimena, dėl augalų niekad nėjo iš proto. Tačiau dabar moteriai labai malonu kas rytą juos apeiti, apžiūrėti, jais pasigėrėti. Iš tos meilės kas savaitę terasoje atsiranda vis koks nors naujas augalas..
Vos skaisčiau suspindus gegužės saulei, iš namų Vilniuje į savo išpuoselėtą sodybą Dubingiuose kraustosi ponai Birutė ir Rimtautas Vizgirdos. Nors sodyba jokio vardo neturi, ponia Birutė sako, kad pavadinimas pats prie jos limpa – „Ratai“.
„Taip jau susiklostė, kad puošybos akcentu pasirinkome ratus. Dabar Dubingiuose rasti seno vežimo rato nebeįmanoma, nes nemažai kaimynų irgi taip užsigeidė pasipuošti savo sodybas“, – šypsosi ponia Birutė.
Sodybos teikiamais malonumais jie mėgaujasi visą vasarą. Ypač patinka sėdėti terasoje, nuo kurios dabar atsiveria tolumoje mėlynuojančių lubinų laukas, arčiau – gėlynai, pirtelė su tvenkiniu, didžiulis stalas. „Mes jį vadiname Ambasadorių stalu. Kasmet čia rengiame kuriam nors ambasadoriui išleistuves, į jas susirenka apie 40 žmonių. Visi telpame“, – šypteli svetingos sodybos šeimininkė.
Ponas Rimtautas pamėgtą sodybą vadina ranča. „Gyvenome Teksase, tad žinome, kas yra ranča, – pasakoja vyras. – Mes net tvorą rentėme kaip amerikiečiai – dėjome baslius horizontaliai. Ir spalvos mūsų sodyboje nėra įprastos lietuvio akiai: Birutė raudonų kibirų visur prikabino, net pirtelės kaminą paprašė darbininkų nudažyti raudonai“.
Sodybos namui – daugiau nei šimtas metų. Prieš dešimtmetį jis buvo apkaltas, pakeltas ir paplatintas terasa. „Net lietui lyjant joje malonu sėdėti. Mėgstame abu šią vietą, ypač ryte. Jei saulė šviečia, ji tiesiai spigina į terasą. O vakare persikeliame į kitą namo pusę, kur yra kokteilių stalas ir pavėsinė“, – pasakoja ponia Birutė.
Interjerus kurianti B.Vizgirdienė terasos puošybai panaudojo žemės palikimą. Kai tvarkė aplinką, rado visokių surūdijusių gelžgalių, pasagų, raktų, trintuvę. Juos išradingai ir sukabino ant sienos. Gelda, kibirai, statinės – viskas kaimiška, natūralu. Panaudoti net sutrūniję rąstai – į juos įstatyti vazonai su gėlėmis.
„Terasa mums – atgaiva. Visa aplinka apsupta medžių, kaimynų nematyti. Mieste gyvendami to privatumo labai išsiilgstame.
Atsikėlę ryte nieko nesivaržydami galime tvenkinyje maudytis Ievos ir Adomo kostiumais. Paskui einame į terasą gerti kavos, pusryčiauti, klausytis radijo. Tikras gėris!“ – tvirtina B.Vizgirdienė.
Dizainerė Audronė Bunikienė, jau aštuntus metus puoselėjanti jaukų savo namų Kaune kampelį, tvirtina: „Be terasos neįsivaizduoju savo vasarų. Ką ten vasarų – savo gyvenimo“. Ši vasara moteriai įsimintina ir nauju įvykiu – be jau turėtos didžiosios terasos „mamos“, ką tik išdygo ir terasytė „dukrytė“, kaip ją meiliai vadina A.Bunikienė.
„Terasoje – danga virš galvos, o terasytėje pavėsį sukuria susiglaudę medžiai. Ant maumedžio pagrindo pastačiau staliuką, maniau, sėdėsiu čia ir kuo puikiausiai skaitysiu knygas. Bet paskui pagalvojau: o kur vakare su vyru gersiu vyną, o kur susodinsiu dukras? O jei dar bičiuliai kokie užgrius? Taip staliuką apstačiau šešiomis kėdėmis“, – juokiasi ponia Audronė.
Atsiradus naujai terasai pasikeitė ir moters įpročiai. Dabar A.Bunikienė pusę puodelio savo rytinės kavos išgeria didžiojoje terasoje, kitą pusę – mažojoje.
„Gerdama kavą ir gėlių žiedus apžiūriu, apvytusius nuskabau. Man juk viskas turi būti gražu, derėti. Užtat didžiojoje terasoje galima rasti įvairiausių violetinių atspalvių gėlių. Žalumoje šios spalvos nuostabiai išsiskiria. Kiekvieną šeštadienį važiuoju į turgelį kokio augalėlio parsivežti. Negaliu be šito ritualo gyventi. Naujausias kūrinys – levandos ovaliame inde. Negaliu jomis atsigėrėti.
Ne tik terasa, bet ir visa namų aplinka mano rankomis išglostyta. Man būtina rankas sukišti į žemę, pajusti, kad galiu sukurti tai, ko prifantazavau žiūrėdama į gyvenimą pro rožinius akinius. Augalai – mano jėga. Kai sėdžiu terasoje, nepastebiu jokio blogo oro, tik grožį. O matydamas gražius dalykus paskui ir nori visur sėti tik grožį“, – tvirtina A.Bunikienė.
Moteris ne tik kavos gėrimus perkelia į terasą. Vasarą čia Bunikių šeima vakarieniauja, savaitgaliais – pietauja. Ir mėgstamo ponios Audronės vyno šiuose namuose niekada netrūksta.