Į filmo heroję Inga panaši tik didelėmis akimis. O galiomis? Jų teko ir tenka ieškoti savyje, kai nori atsitiesti po likimo smūgių. Užgrūdinta ir stipri, jautri ir protinga, talentinga ir nuoširdi – tokia yra I.Petrikaitė, buvusio EBSW koncerno prezidento Gintaro Petriko krikšto duktė.
Sėdėti Vilniaus Pilies gatvėje – viena, o Kauno Laisvės alėjoje – visai kas kita. Kol lauko kavinėje lūkuriuoju Ingos, turiu laiko pasižvalgyti. Pirmiausia į akis krinta merginų aprangos ir šukuosenų stilius. Siauri džinsai, balti aukštakulniai, balti diržai ir peroksidinės galvos. Vakarinis makiažas dieną. Ką tokiu metu alėjoje veikia tiek darbingo amžiaus panelių? Trys atsisėda greta mano staliuko. Dar nėra vidurdienio, o jau užsisako šampano. Gal kokį išlaikytą egzaminą švenčia?
Aplink jas kaip katinas apie lašinius sukinėjasi vienmarškinis vyrukas trumpų plaukų šukuosena, su kelnių kišenėje pūpsančiu telefonu ir pinigine. Ir, žinoma, riebia aukso grandine ant kaklo. Beveik niekuo neišsiskiriantis iš kitų vyrų, žingsniuojančių Laisvės alėja. Ir štai tokiame fone išvysti Ingą – tikra atgaiva akims. Savitas inkliuzas kaunietiškoje panoramoje. Tiesiog kitaip neįmanoma, kaip tik nužiūrėti ją nuo galvos iki kojų. Arba atvirkščiai. Jokio skirtumo.
Inga greitai iššifruoja mano žvilgsnį: „Ir kai pas draugus ateinu, jie iš karto pareiškia: „Stovėk, leisk apžiūrėti, ko vėl prisigalvojai“. Kai jau visą mane išnarsto, tada pradedame bendrauti“.
O aš matau tokį vaizdą: ant „Vivienne Westwood“ samanų spalvos guminių batelių – žydri bumbulai nuo plaukų segtukų, violetinės puskojinės, samanų spalvos sijonas, juoda „Moschino“ liemenė, nusagstyta mažiausiai penkiomis įvairaus stiliaus segėmis, lietpalčio atlape, kaip ir ausyse, – lėlių galvytės. Šachmatų rašto rankinė, „Vivienne Westwood“ saulės akiniai su katės ausytėmis. Kai juos nusiima, į mane įsminga akys – skvarbios, ryškios, žaižaruojančios violetiniais, žaliais, rožiniais, persikiniais šešėliais. Kaktoje – žalia akutė.
Tikra vaivorykštė, tačiau aš apie tai turiu kitą nuomonę. Tokiu spalvų matymu apdovanota nedaug žmonių – Indraja Marcinkevičienė, Neringa Jociutė, Jūratė Rekevičiūtė, Daiva Urbonavičiūtė, Jurgita Januškevičiūtė-Žiugždienė. Šį žinomų dizainerių būrį puikiausiai papildo ir Inga Petrikaitė.
Kur galima išvysti jos darbų?
„Aš kuriu tik sau. Nesu dar tokia drąsi, kad savo grožio suvokimą brukčiau kitiems. Be to, apie stilių noriu žinoti kuo daugiau. Juk stilius – ne vien drabužiai. Todėl dabar pradėjau gilintis į makiažo paslaptis, lankau privačias pamokėles. Gal kada ir kursiu kitiems žmonėms, nežinau“, – tvirtina Inga.
– Ar sunku būti išskirtinei? Gal siekiate įrodyti, jog Lietuva – tikrai drąsių žmonių šalis?
– Man niekada nerūpėjo, kaip atrodau kitiems. Dar dvyliktoje klasėje buvau pripažinta stilingiausia moksleive. Iš kur tas mano kitoniškumas – nežinau. Mergina „prie meno“ buvau visada. Mokiausi mokykloje, kurioje buvo sustiprintas dailės dėstymas. Kai perėjau į kitą vidurinę, dailės pamokų labai ilgėjausi. Gavusi brandos atestatą, išvykau į Ameriką studijuoti verslo. Likimas mane nubloškė į Indianą, į kažkokį kaimą kryžkelėje su kukurūzų laukais, bet buvo labai smagu ir gera mokytis.
– Kodėl pasirinkote ne dailę, o verslą?
– Gal mėginau save įtikinti, jog galiu būti verslo moteris? Bet kokia aš verslininkė, kai net savęs parduoti nemoku? – nusijuokia. – Studijavau JAV istoriją, sociologiją, tačiau tie dalykai man nekėlė jokio žavesio. Tada atlikau psichologinį testą, kuris parodė, jog mano vaizduotė itin laki. Po tokio patvirtinimo į verslą net nebežiūrėjau, pasinėriau į dailės, grafikos studijas – į tai, kas labiausiai patiko.
Po poros metų, praleistų Amerikoje, užsimaniau studijuoti arčiau Lietuvos. Pamaniau, kad ir draugas bus arčiau, ir į europinį bakalauro diplomą darbdaviai palankiau žiūrės. Taip trejiems metams atsiradau viename Didžiosios Britanijos koledže, kuriame įgijau drabužių dizainerės specialybę.
– Bet taip atrodydama jūs neišvengiamai prikaustote aplinkinių žvilgsnius, gal net sulaukiate komentarų. Ar neerzina toks dėmesys?
– Sau patinku tokia, kokia esu. Man reikia spalvų, papuošalų – kitaip nemoku gyventi. Nežinau, gal psichologai sakytų, jog tai tam tikra apsauga, gal bėgimas nuo realybės į savo susikurtą pasaulį, bet man nesvarbūs jokie vertinimai.
Ar neerzina dėmesys? Ne, jis netgi linksmina. Užsigrūdinau. Dar šešiolikos metų atsidūriau dėmesio centre. Tiesa, ne savo noru. Reikėjo tiesinti dantis, todėl turėjau vaikščioti su vadinamaisiais ūsais – specialia dantų plokštele, kurios metalinės vijos buvo suveržiamos ant pakaušio. Tai dėmesio sulaukdavau pakankamai. Ir nebūtinai vien teigiamo.
– Ir tai teko iškęsti būnant tokio amžiaus, kai mergaitės svajoja apie pirmąją meilę?!
– Vaikinų dėmesio niekada netrūko. Jie kabinėdavosi net ir tuomet, kai tų kabių neturėjau, – šypteli. – Žinoma, ne visi atakuojantieji buvo geranoriški ir supratingi. Pasitaikydavo ir įžeidimų. Arkliu su žąslais vadindavo, dar kokią repliką numesdavo. Tokius bernus mušdavau.
– Štai taip – be jokių įspėjimų?
– O jie mane įspėdavo prieš įžeisdami? Pasivydavau ir prikuldavau. Kai eidavome su merginomis iš mokyklos ir šios manęs pasigesdavo, iškart būdavo aišku: vėl Inga ką nors nusivijo paauklėti.
– Buvote nepėsčia?
– Netgi labai! Tikras bernas. O turėjau kitą pasirinkimą? Juk dėl savęs, dėl grožio reikėjo tų „ūsų“. Laimė, jokio menkavertiškumo komplekso neįsivariau. Optimizmo turėjau ir turiu sočiai.
Aš dar pridurčiau – ir drąsos būti savimi. Juk ne kiekviena moteris nuskuos penktadienio vakarą į barą apsivilkusi sarį ir vaidins viešnią iš Indijos. Ne kiekviena moteris, pakviesta į pamerges, pasipuoš Marijos Antuanetės stiliaus suknele. Ir tikrai ne kiekviena moteris į savo tėčio jubiliejų ateis su vakarine violetinės, alyvinės, mėlynos ir žalios spalvų suknia, papuošta dekoratyviniais povais!
Ingos pasaulis, susikurtas iš daiktų ir emocijų, iš troškimų ir nedidelių baimių, yra daugiau nei spalvingas. Jis įdomus, intriguojantis, aiškiai rodantis – turite reikalą su tvirta ir laisva asmenybe.
Moters automobilyje – dulkių šluotelė iš plunksnų, ant veidrodėlio – širdelė, ant prietaisų skydelio – angeliukas. Jam draugiją sudaro meškiukas ir dainuojantis varliukas. Kur tik pasisuki – viskas iš Ingos susikurto pasaulio. Tokio, kokį ji nori matyti.
Kai žvelgiu į ją ir jos kuriamą aplinką, atrodo, kad vyras turėtų tokią moterį arba dievinti, arba jos privengti – toks stipriai išreikštas vidinis „aš“. Inga viena. Kodėl?
– Turbūt vyrai manęs bijo. Tikrai! Kito paaiškinimo neturiu, – šypsosi. – Gal gąsdina mano ryškumas, o gal baiminasi, kad juos užgošiu. Nežinau.
– O užgožtumėte vyrą? Norėtumėte jam vadovauti?
– Ne. Aš kaip tik noriu, kad vyras būtų stipresnis už mane.
– Bet tokio nėra?
– Greičiausiai dar nesutikau tokio stipraus vyro, kaip mano tėvas Raimundas. Nors vyrų dėmesio tikrai sulaukiu, nesiskundžiu.
- Turėjau draugą, draugavome metus, bet rudenį išsiskyrėme. Kai žmonės skiriasi, nebūna vieno kalto. Nesu auksas. Turėjo gimti vaikas, bet... Nebuvo lemta. Įvyko persileidimas. Natūrali atranka.
Nenoriu kalbėti ta tema, tik žinau viena: kas mūsų nenužudo, tas mus sustiprina. Tai faktas. Kam svarbu, kad Kalėdas sutikau verkdama? Buvo sunku, bet... Ėjo ir praėjo. Praeitį paleidau, jaučiau, jog turiu taip padaryti. Ateis tas, kas turi ateiti. Tikiu, jog kiekvienas žmogus nueina jam skirtą kelią: su pavingiavimais, pakilimais ir nusileidimais. Tik niekuomet nereikia savęs išduoti ir mėginti keistis.
Kartais juk pagalvojame: gal dabar to nebedarysiu, gal bus geriau, gal būsiu kitokia... Bet nuo savęs niekur nepabėgi. Mus keičia patirtis, tačiau esame tokie, kokius save pažįstame, kokius norime matyti. Tai asmenybės šerdis – su savo pasaulėžiūra, vertybėmis, nuostatomis, principais, troškimais bei svajonėmis. Štai tą šerdį reikėtų išsaugoti. Ji – mūsų dvasinis stuburas.
– Po tokių išgyvenimų nelabai sukasi mintys apie šeimą?
– Kodėl? Galvoju. Jau atsigavau. Gyvenimas bėga. Kaip yra, taip, nieko juk nepakeisiu.
Gal pavyks sutikti vyrą, su kuriuo galėčiau šokti tango. Jis turėtų būti geras vedlys – kad mane suvaldytų, – šypteli. – Stiprus ne tiek fiziškai, kiek vidumi, savimi pasitikintis, ramus, tačiau žinantis, ko nori. Mažiau kalbantis, daugiau darantis. Reta tokių. Turiu panašių bičiulių, tačiau gyvenimo draugais jie kažkodėl netampa. Bet aš tikiu – kas skirta, vis tiek ateis.
Tik nenorėčiau įsimylėti despoto. Ir kažin ar galėčiau. Mes su draugais netgi juokiamės iš tų siaurakakčių vyrų, kurie nori pasirodyti viršesni ir galingesni, primesti moteriai savo valią. Per draugų pasisėdėjimus netgi atsirado posakis: „Va, matai, koks aš lankstus“. Galios ir įtakos demonstravimas vyrui žavesio tikrai nesuteikia.
– O gal viena esate, nes turite savo nuomonę ir nesate panaši į nuolankią moterį, kuri murktų vyrui į ausį: „Tu pats gražiausias, protingiausias, mylimiausias“? Daugelis vyrų nepatikliai žiūri į stiprias moteris.
– Kai kuriose situacijose gal visai mielai pamurkčiau. Žinoma, jei pati to norėčiau. Nieko nedarau, ko nenoriu. Aš turiu pati to geisti. O murkti pagal grafiką ar dėl naudos – ne mano stilius. Nematau prasmės būti lipšni, kad tik nelikčiau viena. Apsimetinėjimas nieko neduoda.
Patrauklūs ir įdomūs esame būtent dėl savo išskirtinumo. Tikiu, kad ateis vyras, kokio noriu. Kiekvieno žmogaus gyvenime įvyksta tai, kas turi įvykti. Tai neišvengiama.
– Psichologai tvirtina, jog mergaitės nesąmoningai renkasi vyrą, panašų į tėvą.
– Mano tėtis – jėga! Pasigendu vyriškų vyrų – santūrių, tvirtų, nekabinančių merginoms makaronų. Idealu laikyčiau ir savo senelį, amžiną atilsį jam. Jis buvo grynas Alo Pacino ir Roberto De Niro derinys. Čia tai bent seksualūs ir konkretūs vyrai! Kur tokių sutikti gyvenime?
– Gyvenate su šeima – seserimi, motina, jos draugu. Nepasiilgstate asmeninės erdvės?
– Vienatvės man reikia tik tiek, kad pasisemčiau energijos, surikiuočiau visas mintis ir žinočiau, kur eiti toliau. Su šeima gyvenu ne dėl taupumo. Galiu išeiti nors ir šiandien. Nuomotis butą vien tik tam, kad pasakyčiau, jog esu laisva ir savarankiška, kai yra kur gyventi? Kam to reikia? Be to, man patinka gyventi su savo artimaisiais. Juos labai myliu, džiaugiuosi kiekviena su šeima praleista akimirka.
– Kaip reaguojate, kai su kuo nors susipažįstate, o jūsų pasiteirauja: „Ar tik nesate to garsiojo Petriko duktė?“
– Neseniai buvo tokia situacija. Nuo tokio žmogaus iš karto atšlyju – ačiū, viso gero. Jokių aiškinimųsi, diskusijų ir įrodinėjimų. Kam? Būna, kad vėliau atsiprašo dėl savo netakto.
– Gal per greitai skubate nurašyti žmones?
– Esu tvirta, turiu labai stiprią nuojautą. Šiek tiek pabendravusi jaučiu, ko žmogus iš manęs tikisi ir kuo mane laiko. Klausau savo intuicijos, kuri niekada manęs neapgauna, – nusispjauna triskart per kairį petį ir pabeldžia į stalą. – Tik kartais pamirštu, kad ją turiu.
– O kaip pati manote, ar vaikai atsako už tėvų padarytas klaidas, sprendimus?
– Aš nežinau, kaip turėtų būti. Branginu ir gerbiu savo tėvus, šeimą, draugus. Tik kai prasidėjo visas tas skandalas dėl EBSW, norėjau ramybės, pakeisti aplinką. Todėl išvykau į Ameriką.
– Kur dirbote po studijų?
– Grįžusi iš Didžiosios Britanijos norėjau įsidarbinti „Aprangos“ pirkimo skyriuje, bet manęs nepriėmė. Man tai buvo baisus smūgis. Nuo to karto kažkoks stabdys įsijungia, kai pagalvoju apie tai, jog reikės kažkam siūlytis. Negaliu šito nugalėti. Vis dar negaliu. Baisu.
Tiesa, turėjau veiklos, nebuvo taip, jog nieko neveikčiau. „KristiAnoje“ dirbau konsultante. Labai daug sužinojau apie kvapus, patobulinau savo uoslę. Dar patiko stilistės darbas drabužių parduotuvėje. Tik krizė pavogė tą darbą.
– Kaip keistumėte kauniečių išvaizdą? Kokius norėtumėte juos matyti?
– Moterims linkėčiau būti drąsesnėms, o vyrams – atsikratyti tos žinomų prekės ženklų aistros. Kai ateina į parduotuvę, būtinai ieško firmos ir kainos. Net jei gera bendrovė, kokybiški rūbai, tačiau vardas jam nieko nesako, kaunietis prekės nepirks. Linkėčiau vyrams paprastumo, šiek tiek pakeisti mąstymą bei skonį.
– Bet juk nelengva pasikeisti.
– Taip, nelengva. Man irgi būtų sunku atsisakyti įpročio naršyti po internetą ir valgyti sumuštinį su grūdėta duona, lašiša arba tunu, padažu, pomidorais. Nieko nėra skaniau už storą sumuštinį!