Mylimojo, garsaus šalies muzikanto Lino Adomaičio išdavystė tada dar devyniolikmetei tarsi išmušė pačią brangiausią svajonę. L.Adomaičio grupėje dainavusi Eglė metė ir mylimąjį, ir muzikinę karjerą. Kaip po šio perversmo ji gyvena dabar?
„Gal susitikime Vilniuje, mūsų namuose?“ – telefonu pasiūlo man kaunietė. Kiek sutrinku: kas tie „mūsų namai“?
„Dabar gyvenu tarp trejų namų: mano tėvų Kaune, bendrų su draugu Vilniuje ir savaitgaliais jo tėvų mažame miestelyje. Bet mano širdis visąlaik liks Kaune. Ne dėl paties Kauno, o dėl prisiminimų, dėl vaikystės, šeimos. Joks kitas miestas to nepakeis – nei Niujorkas, nei Londonas“, – sako Eglė, gyvenusi šiuose Amerikos ir Didžiosios Britanijos didmiesčiuose.
– Esate patriotė?
– Taip. Džiaugiuosi, kad mano tėvai neišvažiavo į Ameriką su žaliosios kortelės banga, nors galėjo. Mama vaikus norėjo auginti lietuviškoje aplinkoje. Gal todėl ir pirmosios mano studijos buvo lietuvių kalbos filologija. Iš meilės savo kalbai, – atsako Eglė, neseniai tapusi ir filosofijos magistre. – Tai, kad šiandien su seserimi Kamile esame būtent tokios, yra tėvų nuopelnas.
Mama ateidavo į visus mano koncertus, o jų būdavo bent keletas per savaitę. Įstrigo jos žodžiai: „Niekada nenorėjau iš savo vaikų išgirsti: „Man buvo taip svarbu, o tavęs šalia nebuvo. Stengiuosi būti svarbiose jums vietose“.
Mama sako, kad pirma pradėjau dainuoti, o tik paskui kalbėti. Jau darželinukė dalyvavau „Dainų dainelės“ konkurse. O trečioje klasėje po didelio konkurso patekau į muzikos mokyklos naują specialybę – estradinį dainavimą. Po penkerių metų pakvietė dainuoti Kauno valstybinio muzikinio teatro spektaklyje, R.Rodgerso „Muzikos garsuose“.
– Kai tuomet stovėdavote scenoje, kokią savo ateitį regėjote?
– Džiaugiuosi, kad neaugau gatvėje, nežaidžiau kiemo žaidimų. Man reikėjo ir to, bet gavau dar daugiau.
Visąlaik mačiau save scenoje. Neprarandu vilties vėl dainuoti, ypač kai sėdžiu Keistuolių teatro spektakliuose. Gaila, kad neturiu ryžto pasibelsti į jų duris. Negalėčiau susitaikyti su neigiamu atsakymu. Man viskas turi pavykti iš pirmo karto.
– Labai kategoriška. O pažvelgęs į jus neįtartum...
– Nesu tokia trapi, kokia atrodau. Galiu būti švelni kaip katinėlis, bet galiu būti ir kategoriška. Negalėčiau dirbti savo darbo, jei būčiau tik meniška. Bet jei apsigyvensiu Vilniuje, vieną dieną tikrai nueisiu į Keistuolių teatrą. Tai būtų staigiausias posūkis, palyginti su tuo, ką dabar darau.
Mokslai baigti, esu pasirengusi didelėms atostogoms, o paskui – dideliam posūkiui. Koks jis bus, dar nežinau. Gal išsiruošiu į Niujorką – ten norėčiau pagyventi kelerius metus. Būdama studentė ten gyvenau keletą mėnesių. Niujorko vasara buvo geriausia mano gyvenime. Gražiame graikų restorane Kvinse su šauniu kolektyvu daug dirbome, daug pramogavome ir mažai miegojome. „Seksas ir miestas“ turėjo daug įtakos.
– Teigiamos?
– Žinoma. Kiekviena iš to serialo pasiėmė, ko jai reikėjo. Vienos – aprangą, kitos – batelius, o aš pasiėmiau draugystę keturių labai skirtingų moterų, kurios sugeba gerbti viena kitą. Šiuolaikiniam žmogui trūksta pagarbos artimui, draugui. Kai esi Niujorke, supranti, kad filmas toli nuo realybės, bet tas polėkis... Jis yra teisingas.
Ten būnant norisi puoštis. Oi, batelių tikrai daug turiu, kažkada bandžiau juos skaičiuoti.
– Turite atskirą kambarį jiems sudėti?
– Gaila, bet dar neturėjau galimybės to kambario įsirengti. Dar neturėjau namų, kokių norėčiau, kur išsitektų visi mano daiktai. Turiu daug rankinių ir batų.
Visokioms progoms ir visokio linksmumo lygio. Iš Niujorko parsivežiau gal dešimt naujų batų porų. Visada mėgau puoštis, nes mama to mokė. Net darželinukė turėjau penkias sukneles ir tris prijuostes, laikiausi griežtos tvarkos, ką su kuo derinti.
Mama visada mokėjo gražiai rengtis.
Apskritai man ji yra stiprios moters, geros mamos, darbuotojos, žmonos pavyzdys. Kol dar gyvenu tėvų namuose, mamos taisyklių nepavyksta išvengti. O tėtis labai gražiai moka jas apeiti. Man gražus tas jų žaidimas. Jie, būdami skirtingi savo temperamentu ir požiūriais, sugeba gražiai sugyventi. Tai labai vertinu, nes aplink tiek daug iširusių šeimų.
– Egle, kodėl pati dar nesukūrėte šeimos? Vėl „Sekso ir miesto“ įtaka?
– Ne, nenorėčiau tekėti taip vėlai, kaip šio serialo herojės. Bet gyvenimo tempas dabar visai kitoks, nei buvo tėvų. Todėl santuoka yra nukeliama po karjeros. Man šeima yra tarsi oazė, kurioje norisi būti. O blaškytis tarp Kauno ir Vilniaus kaip dabar – tikrai ne tokios šeimos su dabartiniu draugu norėtume.
– O kaip su ta posūkio nuojauta? Išlėktumėte į Niujorką viena ar su draugu?
– Jau praėjo tas laikas, kai norėjau pabūti viena, kai reikėjo suprasti savo vertę, orumą, save ištyrinėti. Pasitikrinau, kokia esu ir kokia galiu būti. Žinau, kokia nenoriu būti.
– Kokia?
– Tokia, kurią vyrai sutikę gatvėje pasakytų: „Žinome, ką ji gali, ko ji yra verta“. Nenoriu būti moteris, kuri perėjo per kelių vyrų rankas. Man tiesiog tai yra negražu. Man gražu ištikima moteris su estetišku gyvenimo šleifu. Galiu būti linksma, draugiška, atvira, flirtuoti, žavėti... O toliau – riba. Jei ją peržengčiau, turėčiau savęs atsiprašyti. Nes tokios nenorėčiau savęs matyti.
– Kartais reikia peržengti ribas, kad suprastum, kiek sau gali atleisti.
– Nenoriu to patirti. Nenoriu iščiulpti gyvenimo kitų žmonių sąskaita. Jei būčiau viena šiandien, gal nekalbėčiau apie tas ribas. Šalia manęs yra žmogus, gerbiu jį, jo šeimą. Niekada negalėčiau sudužti jo akyse. Man būtų skaudu.
– Ar tie griežti reikalavimai galioja ir kitiems žmonėms?
– Taip! Esu labai reikli. Su manimi nėra lengva. Viską analizuoju. Šalia esantis žmogus daug dirba, kad galėtų būti kartu.
– Įdarbinote?
– Dviem etatais ir be jokių papildomų užmokesčių, – šypsodamasi atsako E.Žvirblytė. – Esu sudėtinga. Čia juokiuosi, čia verkiu. Esu tiesi. Emocijų vulkanas. Draugė vienąkart pasakė: „Taip sunku būti tavo drauge, nes tu visada esi dėmesio centre“. Ir taip buvo visada.
– Kalbėjote apie vertybių ribas. Ar kitas žmogus, jas peržengęs, irgi sudūžta jūsų akyse? – klausiu Eglės, paliesdama temą, kurią ji tarsi užgniaužė ir laikė savyje penkerius metus. Kai ją, devyniolikmetę, išdavė jos pirmoji meilė, dainininkas Linas Adomaitis. Guviai ir linksmai kalbėjusi mergina staiga nutyla. Šio klausimo ji tikėjosi, bet jaučiu, kad jis nuskambėjo jai tarsi antausis.
– Bėgant metams, įgijus naujos patirties, tos ribos kinta. Jos tėra mažas kvadratėlis, iš kurio negalima išeiti. Nenoriu žmogaus keisti – jis pats turi keistis, jei nori su manimi būti. Noriu šalia žmogaus, kuris turi savo pasaulį, nuostatas, įsitikinimus. Tačiau yra riba, kurią peržengus man jis išties sudūžta.
Išdavystė yra plati sąvoka. Vienam tai reiškia žvilgsnį, žodį, veiksmą. O man – kai žmogus, net ir žinodamas tą ribą, žinodamas, kad ją peržengęs mane įskaudins, vis tiek tai padaro. Klysti yra žmogiška, bet suprasti, kad darai klaidą, ir vis vien daryti... Protas turi įsijungti tokiu atveju. Jei žinai, kad esi linkęs peržengti ribas, daryk viską, kad to neatsitiktų.
– Mylimas žmogus jūsų akyse sudužo, bet jūsų nesugniuždė pirmosios meilės ir pasitikėjimo griūtis. Matau jauną, gražią moterį nesutrupinta siela. Ar tai tik įvaizdis?
– Pirma mamos taisyklė: moteris turi būti ori. Net ir tada, kai visomis prasmėmis ją išduoda artimas žmogus, kuriuo tikėjo. Supratau, kad tą ribą peržengti labai lengva, kad santykiai yra trapūs. Pirmąkart mačiau suklupusį žmogų. Jis atsikėlė, tai išgyveno, atsiprašė, bet gyvena nebe su manimi. Man prireikė kelerių metų, kad jam atleisčiau ir protu, ir širdimi.
Tada jį mintimis paleidau, nebegalvodavau apie jį ir netgi pamiršdavau. O tai buvo labai svarbu, nes, mums būnant kartu, jam sakydavau: „Bijau tave pamiršti“. O paskui norėjau jį pamiršti. Labai stengiausi, ir man pavyko. Išlipau iš balos sausa, nors buvau joje giliai įklimpusi.
– Ne tokia jau sausa, kaip teigiate, jei atsisakėte nuo vaikystės augintos svajonės dainuoti ir nuėjote į verslą.
– Esu labai universalus žmogus. Galiu mokytis fizikos, lietuvių kalbos, literatūros, ir visur būsiu geriausia. Man tik reikia to norėti ir įdėti pastangų. Žinau, kad man pasiseks. Ne iš pasipūtimo ar įžūlumo taip sakau. Viskas, ko ėmiausi, tai įrodo.
Kai širdis buvo nuvilta, išsiskleidė atsarginis parašiutas – protas. Jis ir atvedė mane į verslą. Ten labai daug ko išmokau: būti punktuali, aiškiai dėstyti mintis, pasakyti „ne“, supratau, kas yra derybos, gražūs darbo santykiai. Darbe man nesvarbu pareigos – svarbu ten gerai jaustis ir būti vertinamai.
Esu iš tų žmonių, kurie gyvenimui sako „taip“. Net sunkiausiais gyvenimo periodais. Vis lipu į kalną, vis ridenu tą Sizifo akmenį ir šypsausi – nes vis tiek jį reikės ridenti“, – ištaria ir nusišypso filologė ir filosofė E.Žvirblytė.