Gavusi lapelį su savo grupės ir stalo numeriu keliauju į pirmąją salę. Joje skamba styginių kvarteto garsai. Svečiai lūkuriuoja, kol prasidės ekskursija po Luvro meno lobynus.
Maža detalė: visas muziejus - tik „Breguet“ svečiams. Nors jau vakaras, tos kelios valandos, nugnybtos nuo milijoninio turistų srauto ir atiduotos kompanijos vakarui, daro įspūdį. Ypač, kai tas valandas mėgini paversti pinigais...
Pagaliau keturi šimtai kompanijai svarbių žmonių, suskirstytų grupelėmis, patraukia Luvro salėmis. „Milo Venera“, Michelangelo „Mirštantis vergas“, Leonardo da Vinci „Mona Liza“...
Net kažkelintą kartą po Luvrą vaikščiojantieji negali atsidžiaugti, kad meno šedevrus turi progą apžiūrinėti be jokios grūsties turistų minioje, ypač „Moną Lizą“. Kaip prisipažįsta „Breguet“ laikrodžiais prekiaujančios kompanijos „Laimės tiltas“ savininkai Gintarė ir Romas Gimbučiai, jiems tik šįkart pavyko pažvelgti į šį meno kūrinį, nors Luvre - jau ne pirmą sykį.
Po kelių valandų gėrėjimosi menu svečiai kviečiami į rūmų terasą atsigaivinti vėju ir gėrimais. Didžiausias spiečius sukasi apie žilaplaukį vyrą. Nieko keista, nes jis - ponas Nicolas G.Hayekas, „Swatch“ grupės savininkas. Jau dešimtmetį jo įmonių grupei priklauso ir „Breguet“.
Po gaivos terasoje - ekskursija po „Breguet“ šedevrų parodą.
Kompanijos istorija byloja, kad jos įkūrėjas Abrahamas Louis Breguet buvo talentingas laikrodininkas ir verslus žmogus, kuriam šlovę pelnyti padėjo ryšiai su itin įtakingais asmenimis. 1775 metais Paryžiuje įkūręs savo laikrodžių gamybos įmonę šis šveicaras turėjo būti dėkingas savo mokytojui ir globėjui Josephui Francois Marie, kuris jį atvedė į karaliaus rūmus.
Ponas Breguet sukūrė laikrodžių karaliui Liudvikui XVI ir karalienei Marijai Antuanetei bei daugybei jų giminaičių. Prancūzų revoliucijos metais jis rado bendrą kalbą su naujaisiais valdovais, po to - su į valdžią grįžusiais bonapartistais. Nuo tada jo pagrindiniu užsakovu tapo Napoleonas, mėgęs pradžiuginti mielais tiksinčiais „niekučiais“ save ir savo Josephine.
Tačiau talentingas laikrodininkas neapsiribojo vien Prancūzijos valdovų rūmais. Savo gaminius jis eksportavo į Angliją, Rusiją, Ispaniją, Turkiją. Jo klientai buvo Rusijos caras Aleksandras I, Anglijos karalius Jurgis IV ir jo broliai kunigaikščiai, Otomanų imperijos sultonai ir Europos šalių ambasadoriai.
Jam priklauso daugybė laikrodininkystės išradimų. Vienas jų - kelioninis laikrodis, kurį pirmasis išmėgino tada dar tik generolas Bonaparte’as savo ekspedicijos Egipte metu.
Bet vakaras tęsiasi. Po peno sielai - penas skrandžiui. Svečiai leidžiasi į stiklinės Luvro piramidės dugną. Baltoje erdvėje stovi dešimtviečiai stalai su garsaus interjero dizainerio P.Starcko sukurtomis skaidriomis kėdėmis ir stiklo burbuluose uždarytomis gėlėmis.
Ponas N.G.Hayekas ir Luvro direktorius Henri Loyrette’as pasako iškilmingas kalbas, ir puota prasideda.
Avokadų ledai su džiovintų pomidorų tyre, troškinta jautiena su morkytėmis ir bulvių koše, sūrio kremas su rabarbarų ir aviečių marmeladu. Komplimentai virėjams - liežuvį tikrai galima praryti.
Artėjant vidurnakčiui vieni patraukia namo, aptarinėdami taip garsiai ir neįvardytą 3 milijonų eurų „Breguet“ investiciją į Luvrą, skirtą restauruoti Napoleono salę, kiti - į rūmų terasą, kur patiekiamas naktinis puodelis kavos.
Karališkojo laikrodininko karališkas priėmimas karalių rūmuose persikelia į kiekvieno svečio gyvenime patirtų stipriausių emocijų skrynią.