Naujausias Eglijos gyvenimo iššūkis – dainininkės vaidmuo, į kurį jau sudėjo be galo daug širdies ir vilčių. „Nenoriu būti „šou“ atstove. Trokštu atsiskleisti kaip menininkė, dvasingų dainų atlikėja“, – prisipažino E.Vaitkevičė.
Moteris tikino: gyvenimo skonį ji jaučia tuomet, kai atveria savo sielą dainuodama, kurdama.
– Neseniai pristatėte savo pirmąjį dainų albumą „Gyvenimo teatras“. Ar scenos trauka labai didelė?
– Nuo vaikystės svajojau dainuoti. Vienu metu buvau pradėjusi galvoti, jog gal apsieisiu be tos scenos, be dainavimo. Auginau vaikus, dirbau įvairius darbus, tačiau ta mintis nepaliko ramybėje, kirbėjo, kol ryžausi ją įgyvendinti. Tiek daug apie tai galvojau, svajojau, kad pagaliau viskas materializavosi.
Mano dainos yra asmeniškos, nors nėra autobiografinės. Tarkim, daina „Nežudyk Karmen“. Ji apie meilę, kerštą, neapykantą. Tačiau tai nėra mano pačios išgyvenimai. Savo jausmus atskleidžiu per personažus. Juk aš širdyje esu aktorė! Tai dar viena mano svajonė, kurią trokštu įgyvendinti.
Du kartus bandžiau stoti į aktorinį, deja, nesėkmingai. Pamenu, būdama moksleivė labai blaškiausi, norėjau būti arba dainininke, arba aktore. Tada nesuvokiau, jog šios profesijos gali eiti viena šalia kitos. Geriausias pavyzdys – Ala Pugačiova, kuri kiekvieną savo dainą paverčia spektakliu. Aš taip pat stengiausi, kad visos mano dainos būtų skirtingos lyg skirtingi paveikslai su vis kita nuotaika.
– Tai ko daugiau jūsų gyvenime per šiuos metus buvo – džiaugsmo ar skausmo?
– Aš visuomet gyvenu džiaugdamasi. Su labai mažais trupinėliais skausmo. Tačiau apskritai esu laiminga. Visada randu dėl ko džiaugtis.
– Nuo to laiko, kai tapote „Kauno ponia“, praėjo penkeri metai. Kas pasikeitė?
– Savo gyvenimo neskirstau „iki konkurso“ ir „po konkurso“. Nors daug žmonių apie mane sužinojo tik tada, kai laimėjau „Kauno ponios“ titulą. Tačiau suvokiau, jog negaliu sureikšminti to laimėjimo. Juk kiek daug „misių“ ir „ponių“ būna žinomos tik vieną dieną. Vienas žmogus man taip ir pasakė: „Šiandien tu esi karalienė, o rytoj tave visi pamirš“.
Puikiai suprantu, jog gyvenimas nestovi vietoje, ir kasdien atsiranda naujų „žvaigždžių“. Tačiau tie pasakyti žodžiai man labai įstrigo į širdį. Susimąsčiau, jog turėčiau ką nors daryti, kad manęs nepamirštų. Tąkart pagalvojau, jog „ponios“ titulas man galėtų būti lyg startas naujai veiklai, naujam vaidmeniui sukurti. Ir tai galėtų priartinti mane prie svajonės, būti lyg savotiškas atspirties taškas eiti į viešumą su savo dainomis. Aš netroškau išgarsėti šiaip sau, dėl nieko. Norėjau tapti žinoma savo dainomis ir kūryba.
– Vis dėlto tas titulas nebuvo suteiktas šiaip sau. Ar laimėjusi konkursą pasijutote gražesnė, geidžiamesnė, laimingesnė?
– Tai juk taip laikina! Vieną dieną jaučiuosi gražesnė, kitą nutinka kas nors nemalonaus, ir jau kitaip viskas atrodo. Konkurso scenoje mes visos jautėmės karalienėmis, buvome nepaprastai išpuoštos, išgražintos, pakylėtos, pagerbtos. Sunkiausia buvo po konkurso nešti tą karūną. Aš kitoms moterims turėjau būti grožio, elegancijos pavyzdys, o tai įpareigojo. Man teko tikrai nemaža atsakomybė. Tas titulas juk duotas visam gyvenimui, ir praėjus keleriems metams nevalia atsipalaiduoti.
– Televizijos šou „Kelias į žvaigždes“ padėjo dar labiau išgarsėti. Ar pasinaudojote tuo?
– Tas šou man buvo lyg eksperimentas, bandymas pasitikrinti savo galimybes. Tai buvo tiesiog linksmas, malonus nuotykis, kurio pernelyg nesureikšminau. Na, nebuvo reitingų. Na, ir kas? Užtat turiu įdomią patirtį. Tai buvo dalelė mano gyvenimo. Ir viskas.
– Paskui kažkur dingote. Girdėjau kalbų, jog ėmėtės nekilnojamojo turto verslo.
– Daug ką dirbau. Verslas mane įtraukė atsitiktinai, tačiau, kai įsitraukiau, tai visa galva. Ir man puikiai sekėsi. Patiko įrengti butus ir vėliau juos parduoti. Interjeras visuomet buvo mano silpnybė. Galbūt labiau nei dizainere man patiktų būti architekte. Konstrukcijos ir brėžiniai yra mano silpnybė.
Grandioziniai būsto pertvarkymo darbai manęs visiškai negąsdina, atvirkščiai, suteikia pasitenkinimą. Kas pamato mano įrengtus butus, iškart jaučia išskirtinį stilių bei energiją, jaukumą, šilumą. Tiesiog turiu puikią vaizduotę. Įėjusi į patį baisiausią apleistą butą jau matau, kaip jį galėčiau sutvarkyti. Tas atradimo, kūrybos džiaugsmas yra pats maloniausias.
Investuodavau pasikliaudama nuojauta, ir man sekėsi. Tuomet, prieš kelerius metus, tikrai buvo didelės galimybės nekilnojamojo turto versle. Tuomet visiems sekėsi.
– Kodėl tuomet atsidūrėte „KristiAnoje“?
– Vėlgi taip susiklostė aplinkybės. Sutikau „KristiAnos“ savininką su žmona, sakau, noriu čia dirbti. Jis man – prašau, galite jau rytoj ateiti į darbą. Taip atsidūriau parduotuvėje. Darbas sekėsi puikiai, man patiko sukiotis šalia grožio, tačiau ilgainiui suvokiau, jog nelabai tobulėju ten dirbdama. Man trūko erdvės, negalėjau savęs išreikšti. Todėl nusprendžiau išeiti. Tačiau kosmetika liko mano silpnybė. Galvoju: jeigu ateityje ryžčiausi turėti savo verslą, jis greičiausiai būtų susijęs su kosmetika.
– O su vyrais elgiatės taip pat? Išeinate, kai pradeda trukdyti skrydžiui? Juk visi jūsų romanai buvo anaiptol ne su laiminga pabaiga. Kodėl?
– Mano gyvenime buvo daug meilių, įsimylėjimų. Ne vieną kartą teko išsiskirti su mylimu žmogumi. Dėl įvairiausių priežasčių – jausmai atšąla, pamatai, jog kartu eiti ne pakeliui... Nedarau iš to tragedijos. Gyvenime yra labai daug galimybių. Jeigu nepavyko tik su vienu žmogumi iš milijardų, kam daryti dramą?
– Kokie vyrai žavi?
– Vyras privalo turėti išlavintus jausmus. Mokėti ir džiaugtis, ir liūdėti. Tik jaučiantis žmogus mokės tai pamatyti ir manyje. Visas mano emocijas. Taip pat jis turi būti išsilavinęs, intelektualus, jausti atsakomybę už savo žodžius, pažadus, būti vyriškas bei turėti jumoro jausmą. Beje, humoro jausmas yra labai svarbus. Jeigu vyras viską turi, bet stokoja humoro, vargu ar jis užkariaus mano širdį.
– Ar lengvai įsimylite?
– Jei vyras traukia, galiu lengvai įsimylėti.
– Ar pirmoji rodote dėmesį vyrui?
– Dažnai vyro ir moters santykiai prasideda nepastebimai. Ar pasikeitimas žvilgsniais yra dėmesio rodymas? Gal tai tik energijų srautas?
– Ar jūs koketė?
– Tuščiai koketuoti neįdomu – svarbu tikslas. Suvilioti vyrą? Savo mylimą žmogų suvilioti yra būtina. O svetimą... Apskritai koketavimas juk nėra blogybė. Tai žaidimas, linksmumas, suteikiantis vyro ir moters santykiams naują impulsą. Tačiau svetimų vyrų aš nevilioju!
– Ar dažnai suklystate vertindama vyrą?
– Dažniausiai apie jį galvoju geriau, nei yra iš tiesų. Juk apie kitus sprendžiame pagal save. Kadangi aš pati esu gera, niekam niekada nedarau blogo, mano siekiai geri, tai įsivaizduoju, kad ir kiti tokie pat. Tačiau tokie žmonės kaip aš neretai nukenčia.
– O kaip tada elgiatės?
– Jeigu įskaudino mylimas žmogus, į jį pradedu žiūrėti atsargiai. Jo autoritetas smarkiai krinta. Jeigu jis nukris labai žemai, santykiams iškils grėsmė. Jei mane įskaudina, negaliu mylėti taip, kaip anksčiau.
– Ar užtenka jėgų atleisti mylimajam?
– Esu labai atlaidi. Dėl smulkmenų neįsižeidžiu ir nepykstu. Vertinu kitus dalykus – abipusį pasitikėjimą, pagarbą. Vyras man turi būti autoritetas. Jei nustoju juo žavėtis kaip asmenybe, tuomet ir meilė praeina. Galiu daug ką atleisti, o po to pasakyti „sudie“.
– Auginate dukteris nuo skirtingų vyrų. Ar iširę santykiai pakeitė požiūrį į meilę?
– Buvau ištekėjusi už savo grupės draugo. Gimė duktė Greta. Šeima gyvavo penkerius metus. Su vyru mūsų keliai išsiskyrė, tačiau likome draugai. Sunku įvardyti, kodėl santuoka iširo. Aš troškau laisvės. Rimtų priežasčių skirtis tikrai nebuvo. Su Klaudijos tėčiu buvo kitaip – išsiskyrėme, nes nesutapo mūsų charakteriai.
Tokia, atrodytų, nesėkminga patirtis nepakeitė mano požiūrio į vyrus. Kaip mylėjau juos, taip ir myliu! Pasaulyje tikrai labai daug gerų vyrų. Tik mano reikalavimų jiems sąraše atsirado daugiau punktų.
– Ar kovotumėte su kita moterimi dėl vyro?
– Dėl vyrų aš niekada nekovoju! Tai jie turi kovoti dėl mano dėmesio! O tuomet aš rinksiuosi, ar jis man reikalingas. Man nepatinka, kai moterys pačios rodo dėmesį ir siekia užkariauti vyrą. Tai ėjimas prieš gamtą. Jau nekalbu apie vedusį vyrą. Tai būtų didžiausia jo nuodėmė! Jei toks vyras rodytų man dėmesį, įvertinčiau, jog jis yra nepatikimas, nevykdantis įsipareigojimų savo šeimai.
Mano gyvenime buvo vedusių vyrų. Man tokie santykiai netiko. O žmona? Jeigu ji toleruoja vyro neištikimybę, jeigu jai pakanka netobulų santykių, tai jau jos problema. Jeigu vyras negali apsispręsti, su kuo jam likti, tokius santykius reikia kuo greičiau nutraukti. Toks žmogus tiesiog neturi tvirto „stuburo“ ir nežino, ko trokšta gyvenime. Be to, jo moralės normos yra abejotinos.
Brandi ir save vertinanti moteris neparduos savo gyvenimo už grašius, nešvaistys savo jausmų savęs nevertam vyrui.
– Ką galėtumėte padaryti dėl meilės?
– Viską! Kai vaikui atiduodi save, tai yra besąlygiška meilė. Vyrui savo meilės besąlygiškai negalėčiau duoti. Jeigu jis skriaus, kaip jį galėsiu mylėti? Jeigu muš, žemins? Tai jau bus nebe meilė. Tačiau dėl tikrai mylimo vyro padaryčiau labai daug.
– Esate labai moteriška, seksuali – ar naudojate tai kaip ginklą santykiuose su vyrais?
– Jeigu tas vyras yra mano mylimas žmogus, aš naudoju visus įmanomus ginklus.
– Sklinda kalbos, kad esate iš tų moterų, kurios nesunkiai susuka vyrams galvą.
– Kvailiems vyrams nesunku susukti galvą. Bet ar verta? Protingas vyras, matantis, kad noriu jam susukti galvą, galbūt įsitrauks į tą žaidimą, iš kurio gali išsirutuliuoti meilė!
– Ką jums reiškia erotika? Ar galėtumėte save išreikšti šioje srityje?
– Erotika yra labai svarbi santykių dalis. Tai – natūralus pojūtis. Man nereikia erotikos vaidinti, apsimetinėti. Tai – mano natūrali būsena, nulemta prigimties.
– Esate sakiusi, jog nusirengti jums nebūtų problema. Didžiuojatės savo kūnu?
– Taip, nusirengti man nėra problema. Tik kokiu tikslu? Prieš ką? Kokia to vertė ir prasmė? Esu pozavusi dailininkui, aktui. Tai buvo atsidavimas menui. Savo kūnu nesididžiuoju – tiesiog myliu save tokią, kokia esu. Jeigu nuspręsčiau nuoga fotografuotis, turėtų būti labai aukšta nuotraukos meninė vertė.
– Sunkiau apsinuoginti dvasiškai ar fiziškai?
– Dvasiškai. Tai yra ne tik sunku, bet ir pavojinga! Netgi kenksminga sau pačiai. Atsivėrimas gali pakenkti – visuomenė tave gali sumaišyti su žemėmis, išspirti į užribį. Apnuoginti savo sielą labai rizikinga. Aš tai padariau savo dainomis.
– Kur erotikoje yra riba tarp meno ir gašlumo?
– Pamenu, vienas fotografas į šį klausimą atsakė: skirtumas yra akyse. Jeigu iš akių sklinda pigumas, gašlumas, žemas savęs vertinimas, pardavinėjimas, tai yra pornografija. Nepriklausomai nuo to, kiek ant kūno yra drabužių. Jeigu akys tyros, atviros visoms gyvenimo spalvoms, tai kūnas gali būti nuogas, bet jis bus lyg Raffaelio madonos.
– Puoselėjate planus apie politiką. Ar erotiškos, jausmingos moters įvaizdis nesutrukdys politinėje veikloje?
– Politikoje yra labai daug melo, falšo, visi ten su kaukėmis. Tad didelis privalumas, kai į politiką ateina atviri, nuoširdūs žmonės, nebijantys sakyti tiesą. Taip, aš save matau politikoje. Žinau, jog manęs politika nesuteps, purvas prie manęs nelips. Aš nieko nebijau, nes manęs neįmanoma pažeminti, sugniuždyti. Esu labai stipri. Einu į politiką turėdama tikslą – pasirūpinti moterimis ir vaikais.
– Auginate dvi dukteris. Kokie santykiai su jomis? Kokias vertybes joms diegiate?
– Mes esame šeima. Normali, visavertė šeima. Tarp mūsų visko būna – ir pasipykstam, ir pasibaram, bet apskritai gyvename labai draugiškai. Daug kalbamės – apie mokyklą, apie berniukus, apie gražius drabužius. Abi mano dukros yra labai savarankiškos, moka pasidaryti valgyti, netgi manimi pasirūpina, kai grįžtu namo vakare. Būna taip gera, kai randu jų paruoštą vakarienę!
– Kas moteriai gyvenime svarbiausia?
– Harmonija su savimi. Jausmų pusiausvyra, žinojimas, ko nori iš gyvenimo. Vyro ir vaikų turėjimas negali būti didžiausia gyvenimo siekiamybė. Ir tikrai žinau, jog laimė – ne materialūs dalykai. Pinigus, turtus galima labai lengvai prarasti. Tad kvaila būtų ant šių dalykų statyti savo gyvenimą ir laimę.