Niekas jos (ir ji pati savęs) nevadina visu vardu. Ji tiesiog Reda.
Naujausius audinius ji veža ne tik į Lietuvą: Baltijos šalyse ir Kaliningrado srityje atstovauja garsiesiems prancūzų nėrinių „Sophie Hallette“ bei ispanų „Cadena“ audinių fabrikams. Bet jei nesate karalienė, prezidento žmona ar bent jau dizainerio paslaugomis mėgstanti naudotis ponia, greičiausiai apie juos nieko negirdėjote.
„Kai kada atsivežu itin prabangaus audinio, pavyzdžiui, vikūnės – audinio iš į žiurkėną panašaus gyvūnėlio papilvės pūkų. Vienas jo metras kainuoja apie tris tūkstančius eurų. Princas Charlesas iš tokio siūdinasi“, – pateikia pavyzdį verslininkė.
– Argi kas nors tokį Lietuvoje gali pirkti?
– Noriu ne tik pardavinėti, bet ir šviesti vartotoją. Neseniai iš dizainerio Mariaus Janušausko, dabar studijuojančio Antverpeno karališkojoje akademijoje, išgirdau komplimentą: „Tu – audinių karalienė!“ Mat, palyginti su audinių parduotuvėmis Antverpene, mūsų salonas – tikras rojus.
Apmaudu, kad iki šiol Lietuvoje nevertinamas rankų darbas. Kartais girdžiu ironiją: „Ką reiškia sijoną pasiūti – juk tik dvi siūlės“. O kad šiam rūbui šilką kirpdama meistrė net nekvėpuoja, nes audinys skraido lyg pūkas, kad tas sijonas sukurtas būtent tavo charakteriui, figūrai, retas pagalvoja.
Ir tai, ko gero, vienintelis dalykas, kuo ši optimistė gyvenime piktinasi.
Reda turi visą armiją gerų pažįstamų, ištikimų draugų ir yra vadinama kompanijos siela dėl draugiškumo bei nuoširdumo. Pas ją draugė gali atvažiuoti išsiverkti net ir vidurnaktį, nors dėl Redos filosofijos ne viena moteris jai nurautų ugninius plaukus – ji moteris palaiko, bet vyrus pateisina!
Strazdanota mergaitė augo vienkiemyje Piemenų kaime, Ignalinos rajone, tarp Birvetos ir Dysnos upių. Name šiaudiniu stogu. Kai upės patvindavo, tėvas plaustą meistraudavo, savo karalaites – Redą bei jos vyresnę ir jaunesnę seseris – mokyklon plukdydavo.
Mokėsi puikiai. Ketvertą turėjo tik iš traktorininkystės pamokų – būdavo anksčiau tokios. Ir nuolat figūruodavo nepilnamečių įskaitoje. „Išlandžiotos fermos, išmėginti sprogmenys, išlaipioti visi medžiai – darbus nudirbusi lėkdavau su bernais“, – smagiai pasakoja Reda. Aišku, kad į kailį gaudavo: tėvas krepšius pindavo, tad mama visuomet po ranka turėdavo vytelių.
Atgaiva buvo močiutė, kuri gyveno už 6 kilometrų. Mažytėje trobelėje ji pašaudavo mažytį puodą su mažytėmis bulvytėmis. Savo mažame tvartelyje laikė du mažus paršelius. Šeštadieniais juos prausdavo. Ir namus pedantiškai tvarkydavo: jei pagalvė kreivai padėta, anūkė būdavo verčiama kloti patalus iš naujo.
„Įsivaizduok, ji į kiekvieną agrastą įsprausdavo rožės žiedlapį ir virdavo uogienę!“ – iki šiol senole žavisi Reda. Matyt, iš močiutės ji gavo ir neįkainojamų estetikos bei grožio pamokų.
Ir atvykus į Vilnių visas tas jos pasiutimas neišgaravo. Profesinio orientavimo kabinete atlikti testai sufleravo, kad mergina turėtų į Vilniaus dailės akademiją stoti. „Bet kokį meninį pasirengimą galėjau gauti savo vienkiemyje!? Tad įstojau į prekybos ekonomiką“, – prisimena Reda.
Tuo metu prestižinę specialybę rinkosi pasiturinčių šeimų atžalos. Strazdanota kaimietė išsipuošusioms panelėms įspūdžio nedarė, kol ši nepradėjo už jas spręsti matematikos uždavinių. „Tik tada susidraugavome, o iki tol jaučiausi nejaukiai“, – prisipažįsta Reda.
Tas niekuo nepagrįstos gėdos jausmas ją lydėjo iki vieno įsimintino įvykio.
Kartą mama atvyko į Vilnių dukters aplankyti. Važiuoja abi troleibusu, mama su kažkokia ponia pradėjo šnekučiuotis. „O man taip gėda! Mama su skarute, šneka savo dzūkiška tarme ir dar garsiai. Pasakoja, kaip melioruodami laukus mūsų sodybą sunaikino. Pats obelų žydėjimas – medžiai balti, tirštai lyg varške apkrėsti, ir atlinguoja juodas didelis buldozeris... Nuo to pasakojimo visas troleibusas nuščiuvo. Širdis ir man sustingo. Staiga toks pyktis apėmė – ko turiu gėdytis?!“ – ir šiandien sudrėksta Redos akys.
O mama į Vilnių lankyti atvyko ne tik dukters, bet ir... žento. Įsimylėjo Reda savo matematikos mokytoją Algimantą Jacikevičių gal dešimtoje ar vienuoliktoje klasėje. Į Vilnių jau išvažiavo abu.
„Pamenu, ketvirtadienį laikau stojamąjį matematikos egzaminą, savaitgalį išteku, o antradienį einu pas akademiką Joną Kunčiną geografijos laikyti. Sėdi mergaičiukė su kasomis ir vestuviniu žiedu – aišku, kad atkreipė dėmesį. O dar kai pasakiau, kad ką tik ištekėjau, tai parašė penkis ir pasakė: „Čia tam, kad tau labai labai sektųsi“, – iki šiol moteris dėkinga garbiam akademikui už linkėjimą.
Šiandien apie meilę matematikos mokytojui Reda pasakoja paprastai, bet reikia įsivaizduoti, koks erzelis kilo ir kaime, ir miestelyje dėl tokio romano. Dar ir dėl šios priežasties Reda kaip įmanydama stengėsi kur nors įstoti.
„Triukšmo buvo daug, mokyklos direktorius pas mano tėvus net į namus atvyko. Kliuvo visiems. Iš to siaubo ir ištekėjau, – kvatoja šiandien Reda. – Su Jacikevičiumi ugnį ir vandenį perėjom. Tai žmogus numeris vienas mano gyvenime“.
Baigusi studijas Reda gavo patį geriausią paskyrimą į Vilniaus centrinę universalinę parduotuvę. Deficitų rojų. „Jei manai, kad čia dirbdama aprūpinsi savo varganą šeimą, tai labai klysti“, – griežtai tarė direktorė ką tik iškeptai prekybininkei ir paskyrė vadovauti vienam skyriui.
„Pirmą mano darbo dieną gavome sijonų – tiek pirkėjų užplūdo, kad net vitrinas išdaužė. Stoviu ir verkiu. Vyresnė kolegė iš gretimo skyriaus pasivedė mane į šalį, per 10 minučių paaiškino ne tik kaip turiu dirbti, bet ir visas gyvenimo tiesas. Žodžiu, supratau, kad studijas universitete galiu pamiršti“, – prisimena darbo pradžią Reda.
Prisimena ir pirmąjį atlyginimą – nerealiai didelę 350 rublių sumą. Todėl daug kam buvo šokas, kai, prasidėjus kooperatyvų vajui, Redą į privačią siuvimo įmonę „Texvilas“ persiviliojo verslininkas Arkadijus Gorelikas. O jis jau Vilniaus centrinėje universalinėje parduotuvėje atkreipė dėmesį, kad Reda jaučia audinį, turi skonį ir moka elgtis su pinigais bei žmonėmis.
Daiva Vitkienė, Zita Gustienė, prancūzų kultūros atašė Lietuvoje žmona Manon Girardot – tai Redos suburtos dizainerės, kūrusios rūbus praeityje garsiam salonui „Barbora“. Reda su įmone „Texvilas“ buvo ir vieni pirmojo tarptautinio Lietuvoje mados festivalio „In Vogue“ organizatorių.
„Kai ėjau dirbti į privačią kompaniją, net neklausiau, koks bus mano atlyginimas, nes idėja man – svarbiausias dalykas gyvenime“, – prisimena Reda, ir vėl namo parnešusi nerealiai didelę pinigų sumą. Tačiau ir jos vyras greitai sugebėjo prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančio gyvenimo. Tad Reda nė nemano slėpti, kad pirmąjį kreditą savo verslui gavo ne banke, o iš vyro.
Pagerėjusi materialinė padėtis leido prabangiai leisti laiką. Pavyzdžiui, užeiga „Bizonų slėnis“ buvo mėgstamiausia Redos vieta, nes ten rinkdavosi draugai, o svarbiausia – grojo džiazą. Ko gero, ten ir reikėtų ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl bebaigianti penktą dešimtį moteris išprotėjo dėl saksofono.
Lyg ir vyriškas instrumentas? „Kad aš tokia – berniokiško tipo. Visi vyrai – mano draugai“, – neslepia ji. Dėl tokio savo gebėjimo susidraugauti Reda turėdavo bėdų. Kokį pusmetį naujo bičiulio žmona tirdavo, kokios rūšies ta ugniaplaukės draugystė.
„Sunkiai pereidavau tuos periodus, bet paskui draugų žmonos bičiulėmis tapdavo, – smagiai pasakoja moteris. – Provokacija, flirtas yra gražu, to reikia visiems. Kad ir kaip bandytum tą paneigti, tokia yra gyvenimo realija. Bet reikia jausti ribą, kad flirtuodamas nesukurtum iliuzijų. Juk geriau palikti gražų įspūdį. Įsiminiau kunigo Ričardo Doveikos žodžius, kad aistra prasidėję santykiai baigiasi neapykanta. O prasidėjusius pagarba vainikuoja draugystė.
– Greičiausiai vienas kitas draugas tikėdavosi ir ko nors daugiau, jautė jums simpatiją?
– Galbūt. Bet turiu labai aiškų garbės kodeksą. Jo laikausi, ir tai manęs nė karto nenuvylė. Kartą kažką švenčiant su draugais viena bičiulė pakėlė taurę už mane ir pasakė, kad, jei būtų vyras, norėtų tokios žmonos. Juoko dėlei paklausė aplinkinių, kuris tokios norėtų. Vienas su manimi eitų į žvalgybą, kitas – į kalnus, trečias norėtų kartu kurti verslą, ketvirtas trokštų tokios meilužės, bet nė vienas nenorėtų tokios žmonos. Kodėl?
Kaip Jacikevičius sako: „Gyventi su tavimi reiškia, kad pirmą dienos pusę tave daužo iš kairės, antrą – iš dešinės“. Esu stipri, o su tokiomis tik labai išmintingas vyras gali gyventi. Man juk gali šauti į galvą bet kokia idėja, ir aš pasistengsiu ją įgyvendinti.
– Ar žirgų auginimas – jūsų idėja?
– Ne, vyro. Keliavome automobiliu po Australiją. Pasiklydom. Klaidžiojam tarp vasarviečių, ganosi žirgai, leidžiasi saulė... Ir sako Jacikevičius: „Norėčiau tokio gyvenimo“. Turi. Šiandien jis ir sūnus prapuolę arklidėse bei žirgų sporto čempionatuose. Katorgiškas darbas – kasdien dešimt valandų užtrunka, kol prajodinėji žirgus. O ir arklides reikia valyti.
Nors kartą teko pajusti, kaip mano reitingai dėl žirgų per akimirką pakilo. Dalyvavau draugės vestuvėse Anglijoje. Svečiai – susiję su karališkąja šeima. Kai į klausimą, kodėl esu viena, atsakiau, kad maniškiai Belgijoje varžybose ir kad mes auginame žirgus, iškart pakilau pašnekovų akyse.
– Su tokiu energijos vulkanu neprapultumėte niekur. Bet kodėl esate čia, Lietuvoje?
– Todėl, kad čia lyja ir yra Baltijos jūra – pati gražiausia pasaulyje. Kiek kartų pernai lėkiau į savo namus Nidoje, tiek kartų lydavo. Na, ir kas. Užsikuri židinį, praveri langą, už jo šiurena lietus, skaitai knygą – kas gali būti geriau! Man net kelias iki Nidos – vienas malonumas. Kartais baigiu darbą, žvilgteliu į laikrodį: aha, dar spėsiu į paskutinį keltą, ir išneriu iš Vilniaus savaitgaliui.
– Viena?
– Taip, vertinu vienatvę. Tai – puikiausia būsena. Todėl nebijau senatvės.
– O kaip tuomet dera tai, kad jūs visuomet apsupta draugų, mėgstate rengti susiėjimus, net pagarsėjote kaip neoficialaus moterų klubo iniciatorė?
– Gerai jaučiuosi ir triukšmingoje, ir tylioje aplinkoje. Išties buvo laikas, kai šeštadieniais į saloną „Optima forma“ sulėkdavo daugybė moterų. Kas su tortu, kas su ką tik keptais sausainiais – geriam arbatą, plepam. Dalijamės patarimais, telefonais. Draugės juokaudavo, kad man reikėtų steigti duomenų biurą: už tam tikrą mokestį gausi informacijos ir išspręsi visas savo problemas.
O kai ketverius metus nedirbau, puodų nespėdavau plauti – vis kas nors pro šalį važiuodavo ir užsukdavo.
Vieną vakarą skambutis į duris – praveriu, prie vartų stovi prabangūs automobiliai. Vyrai sako: „Mes į kazino“. Tikinu juos, kad čia tokio nėra. „Ponia, bet mes gerai sumokėsim“. Juokiuosi, stebiuosi, bet jiems sunku patikėti. Kurgi ne – namuose kaip tik svečių šurmulys, šviesos plieskia per visus tris namo aukštus, o aš stoviu su raudonu „Chanel“ švarkeliu ir juodu sijonu – kaip tikra krupjė! Tai iš šio įvykio spėju, kad gerai laiką leidau ne tik aš, bet ir mano draugai bei jų pažįstami, kad toks garsas apie svetinguosius namus po miestą nuėjo.
– Per tuos moterų susiėjimus prisiklausėte visokių istorijų. O ir dabar moterys, siūdindamosi rūbus, ko gero, nevengia atsiverti?
– Pasikalbame apie viską – tai mūsų mažytės paslaptys.
– O draugės?
– Dažniausiai jos keikia vyrus. O aš juos pateisinu. Gal kad neblogai pažįstu, gal kad atvirai jie su manimi pasišneka. Vyrai paprastesni. Jei įsimyli – tai nuoširdžiai, į nieką neatsižvelgdami pameta galvą. O moterys? Aštuonios iš dešimties skaičiuoja ir svarsto.
– Oi, Reda, neteko jums verkti dėl vyro – tada kitaip kalbėtumėte!
– Neteko. Iš viso neverkiu. Nebent kai niekas nemato. Mat aš moku spręsti problemas – lukštenu jas iš karto, o ne atidėlioju kaip dauguma. Mano ašaras ir skausmą aplinkiniai matė pernai. Verkiau dėl kritusių žirgų. Susirgo, veterinarijos gydytojas laiku neatvyko, žirgai kėlėsi, krito, lūžo, vėl kėlėsi. Niekuo negalėjom padėti. Porą mėnesių verkiau – niekas manęs negalėjo paguosti. Geriau būčiau nemačiusi to vaizdo... Po to pagalvojau: ko tos moterys zyzia, kad jų vyrai pas kitas išeina. Juk gyvi išeina!
– Gal iš proto išsikraustėte taip mąstydama?
– Reikia įsisamoninti: gamtos taip sutvarkyta, kad vyrai – patinai. Su kuo vyrai mums neištikimi? Su moterimis. Tai kuris blogesnis? Esu įsitikinusi: meilė – tai gebėjimas paleisti, linkėti gero.
– O ne geriau pasinaudoti visokiomis gudrybėmis ir vyrą susigrąžinti?
– Kai užuot atvirai ir nuoširdžiai pasikalbėjusi pradedi vyrą įtarinėti – pati sukuri terpę neištikimybei. Tuomet jis ieško sąjungininko, bet juo tampi ne tu. Niekas taip žmonių nesuartina kaip bendri nusikaltimai.
– Jei dėl vyro neverkėte, gal bent dėl sūnaus išgyvenote?
– Neteko. Mantui 26 metai, mes – draugeliai. Galime sėdėti visą naktį prie židinio ir plepėti. Sūnus gali kantriai klausytis mano draugės skundų ir patarti, kaip susitvarkyti gyvenimą. Tik niekas neklauso tokių patarimų, – juokiasi Reda. – O žinai, kada man graudu pasidaro?
Neseniai per mamos gimtadienį nusivežiau pas tėvus saksofoną. Labai mamai rūpėjo, kaip man su juo sekasi. Vis jaudinosi: „Vaikeli, tik nepersipūsk“. Na, išsitraukiu instrumentą, groju, tėvai nuščiuvę tyli. Kai baigiau, matau, kad tėvui per veidą ašaros kaip pupos rieda. „Koks gražus garsas“, – taupiai ištarė. Štai tokiais momentais graudu pasidaro.
– Jums gyvenime gal neteko vargo vargti – todėl galite gyventi tarsi be atodairos, atlapa širdimi ir atlapotomis savo namų durimis?
– Visko buvo. Visus ketverius studijų metus avėjau tą pačią batų porą. Sename šeimos bute ant sienos po apmušalais, ko gero, yra išlikusi mano kaligrafiškai išvedžiota frazė apie tai, kad žmogus gyvenime bandomas dviem būdais – skurdu ir pinigais. Aš, regis, jau išbandyta. Kartais, kai prisimenu viską, pagalvoju, kad jau nebeužtektų jėgų per tą patį pereiti.
– Pakartosiu vienos jūsų draugės klausimą: kaip sugebate gyventi taip, kad jus visi mylėtų?
– Man visiškai nebūdingas egoizmas. Nemeluoju. Viską darau nuoširdžiai – net klaidas. Na, gal vis dėlto saksofonas – tai jau asmeninio ego tenkinimas, nes šiek tiek apleidau draugus. Ir mintis po mėgstamo darbo dabar viena – kuo greičiau namo ir groti. Šiandien galėčiau pasakyti, kad neturiu nė vieno priešo. Bet kas žino – galbūt kas nors mane laiko priešu.
– O iš to būrio draugų ir pažįstamų ar kas nors jums padėtų bėdai prispyrus?
– Saugodama draugus pagalbos nė neprašyčiau. Bet esu tikra – būtų kas padeda. Dievas man siunčia gerus žmones. Ir net jei su kuriuo nors keleriems metams santykiai lyg ir nutrūksta, jie išsilaiko švieži lyg marinuoti agurkėliai: susitikai – ir į glėbį, grįžti prie tos pačios temos ir paskutinio sakinio.
– Ar šiandien jūs galėtumėte nedirbti?
– Jei dirbi mėgstamą darbą, jautiesi lyg atostogaudamas. Vis dėlto kad gerai jaustumeisi nedirbdamas, prieš tai turi labai daug ką nuveikti, poilsio nusipelnyti.
Koks šiandien puikus oras! – nuoširdžiai nebe pirmą kartą per pokalbį pasidžiaugia Reda lietinga diena. Tikrai nuoširdžiai, nes taip ir prasėdėjom kelias valandas pliaupiant lietui po palaikiu kavinės stogeliu.