„Mano gyvenime yra palyginti nedaug improvizacijos, - ištaria dirigentas Modestas Pitrėnas (34 m.). Viskas tikslu ir apskaičiuota - toks ritmas persmelkė ir žavaus viengungio kasdienybę. Kieno kerai išdrįs ją suardyti? - Šalia manęs bus moteris, kurios esu vertas“.
Jaukioje ir mažoje tarsi kišenė Vilniaus Užupio picerijoje - pietų metas. Pats bruzdesys, o jį dar padidina televizijos ekranuose kartojama Eurovizijos transliacija. Susikalbėti niekaip nepavyks, todėl su Kauno simfoninio orkestro vadovu Modestu Pitrėnu išsprūstame į kiemą. Ten dauguma stalelių laisvi, nes lauke pučia ledinis vėjas.
Pėsčiomis iš namų Užupyje atkulniavęs dirigentas pietų neužsisako, tik puodelį kavos, nors pokalbiui naudoja pertrauką tarp darbų.
- Ką dirigentas gali dirbti namuose?
- Namuose vyksta beveik visas dirigento darbas, o tai, ką jis daro scenoje, - tik ledkalnio viršūnė. Kaip pasiruošiu pats, nuo to priklausys viso darbo su orkestru sėkmė. Reikia susipažinti su kūriniu, kompozitoriumi, netgi su epocha, kurioje vyksta kūrinio veiksmas. Patikėkite, per daug laiko nebūna. Gerai, kad galiu pasirinkti, kur dirbti - sodyboje Kernavėje ar namuose Užupyje.
- Žiūrėdama į dirigentą galvodavau: muzikantai turi natas, tai nejaugi vieni patys negali atlikti kūrinio?
- Gali. Muzikantai turi natas, o kartais net kyla iliuzija, kad jie apskritai dirigento nemato. Kokį pavyzdį čia pateikus, kad paaiškėtų jo vaidmuo? Na, jei apsimuturiuosite audiniu, būsite tarsi apsirengęs, bet kaip apsirengęs? Dirigentas ir atsako į tą „kaip“.
- Jis - tarsi muzikos dizaineris?
- Galima ir taip pasakyti. Visi muzikantai žino, kaip groti, o dirigentas pasako, kuria kryptimi, kaip tiksliai tai atlikti. Jis ir surenka kūrinį į visumą.
- Vadinasi, kai klausaisi muzikos kūrinio, jis tėra dirigento interpretacija?
- Taip. Ta pati simfonija gali trukti trumpiau ar ilgiau, nors kompozitorius yra tiksliai parašęs jo trukmę. Ir tai yra tik vienas iš daugelio kūrinio parametrų. Visi niuansai yra tarsi kompozitoriaus užkoduoti, bet kokiu kampu visus juos atskleisti - dirigento rūpestis.
- Anksčiau patys kompozitoriai diriguodavo savo kūriniams. Ilgainiui scenoje liko tik dirigentas. Kodėl?
- Tai vadinamosios specializacijos išdava. Renesanso žmogus buvo universalus. Jis gebėjo viską - buvo ir astronomas, ir menininkas, ir išradėjas. O paskui visi išsiskirstė į siauras specializacijas. Taip nusismulkinome, kad iškilo pavojus prarasti bendrą laiko pulsą. Man patinka žvelgti plačiau.
- Jei tobulini gebėjimus ir visas jėgas atiduodi vienam dalykui, nuskursti bendrąją prasme.
- Jei esi siauros srities specialistas, galbūt daug žinai apie savo dalyką. Bet kažin, ar dėl to būsi įdomus ir charizmatiškas žmogus. Tai, ką išmoksti už savo specialybės ribų, gali pritaikyti darbe. Tik tai leidžia tapti įdomiam.
- Sakėte, kad turite gilintis į visą epochą, kai ruošiatės naujam pasirodymui. Kuri epocha - tiek kalbant apie muziką, tiek apie rengimosi stilių ar gyvenimo būdą - jums yra artimiausia?
- Man patinka barokas, kai menas tapo puošnus, tapybiškas. Tie laikai muzikos istorijoje irgi įdomūs - iškilo G.F.Handelis, J.S.Bachas. Man patinka barokas ir šiandiena. Nespjaunu į šulinį, iš kurio dabar geriu. Tai yra labai įdomus postmodernistinis laikotarpis.
Kaip žmogui man svarbu, ką mūsų valstybė, tauta išgyveno per pastaruosius dešimtmečius. Tai yra labai įdomus tyrimo objektas - kaip valstybinė mašina veikia menininką, kaip jis priešinasi sistemai. Kažkada per mus važiavo tankai, o dabar „važiuoja“ kitkas - technologijos, moralės trūkumas, tie visi dalykai, kuriuos mums „padovanojo“ šis laikotarpis.
- Kokios šiuolaikinės muzikos klausote?
- Džiazo ir visų jo atmainų. Dažnai klausausi klasikinio džiazo (Luiso Armstrongo), soulo klasikos (Stevie Wonderio) ar gero vokalo (Whitney Houston).
- Kuri muzika jums, turinčiam absoliučią klausą, rėžia ausį?
- Negaliu klausyti primityvios ir nekokybiškos, neprofesionaliai sukurptos muzikos. Klubinė muzika irgi turi tokios muzikos bruožų. Jos nesiklausau, bet nesmerkiu. Ji turi mantros paskirtį, labiau veikia pasąmonę, sukelia transą. Tokio savęs išderinimo metodo nepraktikuoju.
- O kaip save suderinate?
- Stengiuosi būti vienas. Arba su literatūra, geru filmu, geru pašnekovu. Tokie dalykai surenka, vėl primena apie vertybes.
- Mėgstate būti gamtoje? Minėjote sodybą Kernavėje.
- Užupyje prie kotedžo, kuriame gyvenu, irgi yra žemės, galima rankas į ją suleisti. Niekada mano gyvenimas nebuvo sterilus, miesto kultūra mane mažai domino. Man įdomesnis yra kaimas, jo žmonės, jų santykiai, gyvenimo ritmas. Nors dabar gyvenu pasiutiškai miestietišku ritmu. Todėl labai ilgiuosi to gyvenimo „su vištomis“: gultis ir keltis pagal gamtos ritmą. Man rūpinimasis augalais yra tarsi kūrybos forma. Su orkestru vienokią materiją sukuri, o darže - kitokią. Tai yra vidinis poreikis užauginti ką nors savo. Tada negaliu dejuoti, kad ir vėl nepamačiau, kaip kas išsiskleidė, pražydo ar nuvyto.
- Mieliau rūpinatės augalais darže ir taip stebite gyvybės ciklą nei žiūrite į augančius savo vaikus?
- Šito malonumo dar neturiu. Vaikai yra daugiau nei malonumas - ir pareiga, ir atsakomybė. Tik ši sritis man dar nesusiklostė.
- Dėl užimtumo?
- Tikrai ne. Nei aš esu toks naivus, nei skaitytojai yra tokie naivūs, kad tuo patikėtų. Mano dienotvarkė tam kuria prielaidas. Matyt, tėvystei dar neatėjo laikas.
- Jūs vadinamas svajonių jaunikiu. O kokia ta jūsų svajonių moteris?
- Neprogramuoju savęs, neužsibrėžiu vaizdinio, kurio nepasiekęs nusiminčiau. Šalia manęs bus moteris, kurios esu vertas. Mano gyvenime yra palyginti nedaug improvizacijų, todėl ir darbas, ir gyvenimo būdas diktuoja racionalų pradą.
- Kaip jį išjungti ar bent sumažinti jo įtaką?
- Jei galėčiau jums atsakyti į šituos klausimus, gal čia sėdėčiau su būriu pyplių.
- Dažniau tenka jus matyti vilkintį kostiumus, kitą oficialią aprangą. O laisvalaikio drabužiuose irgi vyrauja racionalus minimalizmas?
- Tikrai nesu puošeiva, bet mėgstu kokybiškus rūbus, kurie pabrėžia mano stilių. Koks jis? Patogus ir estetiškas. Estetika mano gyvenime tikrai ne paskutiniu smuiku groja. Ji svarbi ir muzikoje, ir ruošiant maistą, persismelkia ir į aprangą. Įėjęs į parduotuvę negalvoju, ką prie ko derinsiu. Užbėgu, labai greitai nusiperku, už ko užkliūva akis, ir išbėgu. Per sekundės dalį turiu įvertinti situaciją. Taip yra mano darbe, matyt, tai persismelkė ir į asmeninį gyvenimą.
- Iškart pastebite aprangos disonansą?
- Išmokau būti tolerantiškas. Jau nebesmerkiu šukuosenos ar aprangos stiliaus. Nebesakau, kad man tai nepriimtina, tik pagalvoju, kad pats taip nesirengčiau. Viską priimu kaip kitų saviraiškos būdą. Netvarka, nevalyvumas estetine prasme mane užgauna. Tokio „stiliaus“ netoleruočiau. Tada jau kalbama nebe apie estetiką, o apie etiką.
Labai svarbu, kad pasirinkti drabužiai žmogui tiktų. O ką jis nori jais pasakyti - atkreipti dėmesį ar pasislėpti, čia jau jo reikalas. Drabužiai turi derėti su žmogaus nuotaika, pasaulėžiūra, tada ir ekstravagantiška apranga neatrodys kaip akibrokštas.
- Naršydama internete radau jūsų seniai darytą nuotrauką. Kodėl ankstyvos jaunystės atvaizdai yra tokie juokingi? Ar subrendus, kai viduje save susikuri, tai atspindi ir išorė?
- Oi, baisi nuotrauka. Bet negaliu pasakyti, jog dabar skiriu daugiau dėmesio savo išvaizdai nei anksčiau. Tam turiu net mažiau laiko, nors finansinės galimybės dabar yra didesnės ir informacijos apie išorę bei jos priežiūrą yra pakankamai.
Manau, atrodai taip, kaip jautiesi. Jeigu save pastatai kaip pastatą, įdomų sau ir kitiems, puoselėji dvasią, visa tai išlenda į paviršių. Viena vertus, esu lyg ir pakantus viskam, bet tampu labai išrankus, nes tiksliai žinau, ko noriu. Tai yra šių laikų paradoksas. Žinojimas kartais atima norą smalsauti, o smalsumas yra labai geras žmogaus bruožas. Turiu galvoje tą vaikišką smalsumą, kai į pasaulį žvelgi plačiai atvertomis akimis.
- Kodėl kultūros srityje dirbantys žmonės pokalbius apie aprangą laiko žemais? Juk „viskas žmoguje turi būti gražu“. Kam supriešinti vidinius ir išorinius dalykus?
- Nebijau apie tai kalbėti. Tik į vidinius dalykus per mažai kreipiam dėmesio. Bet kokiomis aplinkybėmis ir laikais pagrindinis gelbėjimosi ratas yra pats žmogus, jo vidus. Jis gali būti netobulas, bet negali suirti.
- Esame perversmo laikotarpio vaikai - suskilę į daugybę dalių ir nebežinome, į kurią jų galime atsiremti.
- Tai yra šių laikų bruožas. Išgyvenome daug lūžių - santvarkos, mąstymo. Vertybių krizė yra stipresnė nei ekonominė. Natūralu, kad ieškoti dar yra ko.